Vėlyva motinystė – geriau nebūna?

Niekas negali iš aukščiau „nuleisti“ įsakymo, kada moteriai gimdyti. Kiekvienas gyvenimas susiklosto savaip, o moteris vaisinga būna iki pat menopauzės (52 metų).  

Statistika – mes jau Vakarai!

Statistikos departamentas tvirtina – Lietuvės gimdo vis vėliau.

2001 metais vidutinis pirmąjį vaiką gimdančių moterų amžius buvo 26,8 m.

2007-aisiais – 27,8 m.

2012 metais – jau 29 m.

2014 metais lietuvės visiškai prisivijo vakarų Europos statistiką ir startuoja tik sulaukusios 30-erių, kaip ir Vakarų Europoje.

Pakalbinome mamas, kurios gali pasidalyti vėlyvos motinystės patirtimi.

Jurga su vaikais

Rūtos Andre nuotraukoje – Jurga su vaikais

GANDRĄ LAIKAU GERADARIU

Žurnalistė Jurga Čekatauskaitė

Augina, Adelę ir Mykolą. Pagranduką moteris pagimdė 42 metų.

Susituokėme jau brandžiame amžiuje, išsilakstę, išsidūkę ir iki soties pasimėgavę viengungiško gyvenimo džiaugsmais, todėl ir vaikai gimė vėliau.Pirmas ir trečias nėštumai man buvo visiškos staigmenos. Ir net ne iš karto sugebėjau įvertinti, kokios jos iš tiesų malonios. Kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau suprantu, kad kažkas man iš tiesų įteikė neįtikėtinai puikias dovanas. Sakykime, kad tai buvo gandras…

Statistiškai vyresnės moterys bijo chromosominių ligų, nesėkmingo nėštumo, sunkumų auginant kūdikį.

Aš iš tų, statistinių. Kai laukiausi Adelės ir Mykolo, iš proto krausčiausi, kol nebuvau atlikusi genetinių tyrimų.

Buvo apėmusi tyli panika dėl to, ar jie sveiki. Eilės norinčioms pasidaryti genetinius tyrimus ilgos, kai kurioms, teko girdėti, laikas tirtis ateina, kai jau pats gimdymas ne už kalnų. Kreipiausi į privatų medicinos centrą. Pamenu, gydytoja genetikė pakėlė galvą nuo popierių, pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Kas atsitiko?“ Sakau: esu sena ir nėščia. Ji nusijuokė ir prisipažino, kad pati trečią vaiką gimdė būdama 42. O kalbant apie tuos vėlesnius sunkumus auginant vaikus, tai jie eina ir praeina. Man pasisekė – vaikai buvo ramūs, naktimis miegodavo ir leisdavo savo senai mamai pailsėti.

Kalbant apie gimdymą, žodis „lengvai“ išvis neturėtų būti vartojamas. Bet paskutinį vaiką pagimdžiau per 3 valandas. Natūraliai, be epidūrinio nuskausminimo, nes jo atlikti tiesiog… nespėjo. Gydytoja užtruko prie kitos pacientės, o kai atėjo, jau nebuvo prasmės leisti vaistų, nes reikalai judėjo labai sparčiai. Ir jokių sutrikimų!

Kai klausia, ar sunku auginti vėlyvus vaikus, atsakau – žiūrint, su kuo lygintume. Kasdien pilti betoną pamatams statybose būtų, ko gero, sunkiau. Aišku, brandesnis amžius turi savų minusų – man, pavyzdžiui, nuo kūdikio nešiojimo dažnai skaudėdavo nugarą. Turėjau problemų dėl žindymo – bet tai priklauso nuo asmeninės fiziologijos, o ne nuo amžiaus. Ir, žinoma, vaikų ligos. Nors ir supranti, kad viskas bus gerai, visi vaikai serga ir pasveiksta, norėčiau, kad tų akimirkų būtų kuo mažiau.

Nemanau, kad motinystės instinktas susijęs su metų skaičiumi. Galbūt jaunos merginos neskuba gimdyti vaikų, nes aplink ir šiaip pilna visokių įdomybių, norisi paragauti gyvenimo, įsitvirtinti ar patogiai įsikurti, pakeliauti ir pamatyti pasaulio. Bet jeigu būdamos jaunos jos susilaukia kūdikio, manau, instinktas jį globoti ir mylėti toks pat stiprus, kaip ir būnant 40.

Sakoma, kad vyresnės mamos turi daugiau kantrybės. Norėčiau tos kantrybės turėti daugiau. Sveikatos, aišku, irgi. Beje, vyresnės mamos paprastai jau supranta, kad neverta rėkti ant vaiko, jeigu rado jį kambaryje, piešiantį ant sienos – net ir smagu prisijungti prie šios meninės instaliacijos ir drauge nuspalvinti visą tą „abrakadabrą“.

Mano nuomone, gimdyti vaikus visada geriausia… po devynių mėnesių. Kiekvienam savas laikas – man jis atėjo vėliau nei mano draugėms, užtat kai kurios jų dabar jau močiutės, o aš vis dar jauna mama!

Mano patarimas visoms mamos – tiek jaunoms, tiek vyresnėms – mylėkite savo vaikus, bet nepamirškite ir savęs! Juk sakoma, kad šeima laiminga tada, kai laiminga tos šeimos moteris.

Erikos šeima

Erikos šeima

JEI ESATE SVEIKA, NĖRA KO BIJOTI VĖLYVOS MOTINYSTĖS

Vaikų ligų gydytoja ir farmacinės kompanijoje vadybininkė Erika Kinderienė

Augina tris suaugusius vaikus iš pirmos santuokos ir pagranduką. Pirmąjį sūnų Erika gimdė būdama 22 metų, o mažylį Domantą – būdama 44.

Su dabartiniu vyru (mes nesame susituokę) gyvename septintus metus. Lengva skaičiuoti, nes kaip tik susipažinimo metais man suėjo 40. Kadangi jis iš buvusios santuokos turėjo tik vieną sūnų, apie bendrą vaiką vis pakalbėdavome, tačiau dėl savo amžiaus nusprendėme nerizikuoti. Taigi mūsų sūnus Domantas, galima sakyti, yra netyčiukas. Jis gimė 2014 m. pradžioje, kai man dar buvo 44 metai, tačiau jau kitą mėnesį švenčiau savo 45-metį.

Turiu prisipažinti, jog žinia apie nėštumą sujudino žemę iš po kojų. Kaip dėl darbo, finansų ir panašiai?

Nė nesvarstėme varianto – pasilikti vaikelį ar ne. Po to pradėjome skaičiuoti, kiek metų mums bus, kai jam sueis 20. Nepasirodė nieko baisaus, nes kaip tik mano mama yra 20 metų už mane vyresnė ir puikiai tvarkosi su savo anūkais, dirba, iškylauja, pramogauja. Tad turėdama tokį pavyzdį neišsigandau, jog kažko nepajėgsiu.

Neįsileidau minties, kad kažkas vaikeliui gali būti negerai. Pati irgi esu sveika, nebuvo ko bijoti.

Neturėjau rimtesnių problemų augindama pirmuosius tris vaikus, tad nutariau, kad ir dabar neturėtų būti kažkas kitaip. Tyrimams į genetikos centrą ėjau. Nors nė nežinau, ar sprendimą gimdyti būtume pakeitę, jei rezultatai rodytų vaikelio apsigimimą. Kadangi kraujo tyrimai nebuvo normos ribose, teko daryti vaisiaus vandenų tyrimą. Labai kruopščiai buvau tiriama ultragarsu. Žodžiu, stebima buvau intensyviai, pagal visas instrukcijas. Ypatingo nerimo nebuvo, tačiau laukdamas atsakymų nori nenori šiek tiek nerimauji. Bet viskas vyko, kaip sakoma, „proto ribose“.

Nėštumo metu vienintelis sveikatos sutrikimas buvo atsiradęs nėščiųjų niežulys. Jis nebuvo stiprus, vaistai greitai pagelbėjo.

Tiesa, vaikelis pilve buvo labai ramus. Tad nerimą kėlė tik tai, kad jis mažai juda ir spardosi. Laikui bėgant, aš į tai nebekreipiau dėmesio, nes nutariau, kad tikriausiai jis bus panašus į tėtį, iš kurio nesulauksi nereikalingo judesio.

Pagimdžiau ganėtinai greitai, suleidus skatinamuosius vaistus. Dėl nepakankamos gimdymo veiklos taip gimdžiau visus savo vaikus. Teko prakirpti tarpvietę, nes turiu siaurą dubenį. Bet tai buvo daroma ir per ankstesnius mano gimdymus. Tiesa, man atrodo, jog per patį gimdymą turėjau šiek tiek mažiau jėgų nei jaunystėje.

Auginti mažąjį man tikrai nebuvo sunku, nes buvau motinystės atostogose. Tai tikra palaima. Taip nebuvo auginant pirmuosius vaikus. Pagranduką pati maitinau iš krūties, o pirmuosius vaikus – nutrauktu savo pienu, nes reikėjo eiti į mokslus. Aišku, miego trūkumą jaučiau. Gal todėl labai greitai numečiau priaugtus kilogramus? Nors tam buvo ir kita priežastis. Mažąjį teko skubiai operuoti dėl ūmios ligos, kai jam tebuvo 12 parų. Stresas tikrai buvo didžiulis, tačiau nepanikavome. Ir viskas baigėsi laimingai.

O sunkiausia buvo gerti daug skysčių. Labai jau norėjau pati maitinti, tad skysčių gėriau gerokai daugiau nei įprastai.

Nežinau, kada motinystės jausmas yra stipriausias. Kiekvienai tikriausiai kitaip. O pagal save galiu tik pasakyti, jog dabar aš tikrai labiau mėgaujuosi motinyste. Tie metai, praleisti namuose auginant mažąjį, man buvo tikra palaima. Deja, po metų turėjau išeiti į darbą. Mielai dar būčiau pabuvusi su juo dar bent pusę metų.

Sveikatos man užtenka ir dabar. Galbūt nesu jau tokia greita, bet kiek suspėju padaryti, tiek ir gerai.

Mažiau dėl to jaudinuosi. Kantrybės dabar yra tikrai daugiau. Be to, mažiau pašalinių rūpesčių. Gyvenimas kaip ir sustyguotas, buitis sutvarkyta.

Nežiūrint į tai, kad nematau didesnių problemų augindama savo mažąjį, manau, jog geriausias laikas gimdyti yra nuo 28 iki 40 m.

Man vėlyva motinystė suteikė džiaugsmą auginti vaiką. Anksčiau tai buvo daugiau rūpesčių nei džiaugsmo. Dabar galiu ir aš pasakyti, kad vaikas – tai tikras stebuklas. Kaip jis viską supranta, viską mato ir jaučia. Kaip greitai mokosi. Kaip įdomu jį stebėti. Man atrodo, kad aš ir pati pasidariau šiltesnė, nuoširdesnė. Atrandu žaidimų džiaugsmą. Dabar jau žinau, kas tai yra besąlyginė meilė.

Džiaukitės savo vaiku, daugiau mėgaukitės motinyste nei rūpinkitės. Laikas labai greitai praeina, lieka tik jausmas apie praėjusį laiką. Tegul tas jausmas būna šiltas ir kupinas meilės. Girkite savo vaiką ir žavėkitės juo.

Meilės šeima

Meilės šeima

LABIAUSIAI BIJOJAU NE CHROMOSOMINIŲ LIGŲ

Profesorė Meilė Minkauskienė, KMUK Akušerijos ir ginekologijos klinikos Priešlaikinių gimdymų ir infekcijos akušerijoje sektoriaus vadovė

Augina 3 vaikus vaikus. Jaunėlį moteris gimdė 37 metų, tikrai ne taip vėlai, bet Meilė mums labai tiko, kaip pašnekovė, nes gali į situaciją pažvelgti kaip medikė.

Visi nėštumai buvo laukti ir planuoti. Tiesiog ateidavo metas, kai pradėdavau sapnuoti kūdikėlius ir jaučiausi vėl pasiruošusi dar kartą tapti mama. Visi mano vaikai augo nuolat reikalaudami daug dėmesio: net miegodami jie turėdavo nuolat jausti mamą šalia. Žindžiau iki metų ar dvejų. Tad tik jiems ūgtelėjus, grįždavo noras lauktis.

Jaunėlio sūnaus gimimo iniciatorius buvo vyras. Aš nerimavau, jog vyresnė mama ir tėtis rizikuoja sunkiai susirgti ir neužauginti savo vaiko. Galų gale vaikams reikia tėvų, ir kai jiems 20 ar 30 m., jų vaikams reikia senelių… Vyresni tėvai rizikuoja savo vaikus palikti našlaičiais ir užkrauti ant jų ar jų vyresnių brolių ar seserų daugybę gyvenimo pradžios rūpesčių. Tad labiausiai bijojau ne chromosominių ligų, nėštumo komplikacijų (žinau, jog su jomis galima susitvarkyti…) ar vaiko auginimo sunkumų, o sunkių vyresnio amžiaus žmonių ligų ir atsakomybės prieš savo vaikus.

Genetiniai tyrimai atliekami ne tik Genetikos centre, bet ir Kauno klinikose. Juos rekomenduoju kiekvienai vyresnei besilaukiančiajai, tad ir man norėjosi žinoti, kas manęs laukia. Nerimo buvo nedaug, leidau sau pasidžiaugti nėštumu ir dar 7 nėštumo mėnesį kartu su visa šeima keliavome į mano mėnesio trukmės stažuotę Austrijoje, vėliau tiesiog atostogavau. Gimdymas nebuvo lengvas ir baigėsi cezario pjūvio operacija, nors vyresnėlius pavyko pagimdyti pačiai.

Buvo labai sunkių ir net juodų akimirkų. Po cezario pjūvio skaudantis pilvas ir nugara, pieno trūkumas ir neaugantis sūnelio svoris. Beprotiška motyvacija žindyti tik pačiai. Palaikoma puikios gydytojos ir žindymo ekspertės E. Markūnienės išbandžiau viską (įskaitant ir medikamentinį laktacijos skatinimą), kol, augant vaikučiui, supratau, jog jis niekada nebus valgus ir besidomintis maistu. Žindžiau 2 metus, bet ir šiandien mano šešiametis liesutis, valgo tik didžiulio alkio prispirtas.

Jaunesnė mama visuomet bus energingesnė, tik galbūt mažiau kantri. Metams bėgant kantrybė ir tolerancija didėja, bet sunku būti kantriai, jei norisi pailsėti, skauda galvą ar nugarą po nemiegotos nakties. Su mažais vyresnėliais keliavome į žygius, baidarėmis, ilgus vakarus žaisdavome stalo žaidimus, dabar esame sėslesni ir anksti sugriūname į lovą. Renkamės knygą ar kompiuterį, o „dūkimo“ žaidimai vyksta tarp brolių ar su sese. Kita vertus, augindami mažąjį, žinojome, ko tikėtis, ir buvome drąsesni – 7 mėn. jis su mumis keliavo po Londoną, 10 mėn. – ilsėjosi Turkijoje, 1,5 m. – apsuko Siciliją. Tai buvo puikios visos šeimos kelionės, kurios mus mokė suderinti visų skirtingus interesus ir norus. Palyginti sunku…

Nežinau vieno recepto ir tobulo laiko, kada gimdyti. Gyvenimo aplinkybės, šeimos kūrimo metas, sveikatos ypatumai, kartais maži atsitiktinumai, – viskas lemia, kada pastojama. Ir tai būna geriausias laikas! Didžiosioms planuotojoms linkėčiau pradėti gimdyti nuo 25 iki 35.

Vėlyva motinystė kupina gilesnio matymo ir įžvalgų. Leidi vaikui džiaugtis vaikyste ir nebesinori jo versti būti protingiausiu, stipriausiu, 5 metų treniruotis krepšinį ar mokytis muzikos. Matydama užaugusius vyresnėlius, supranti, jog jie pamažu ir patys rinksis savo gyvenimo kelią. Tu leidi jiems tiesiog būti laimingais, namuose. Kartais (ypač vyrams) vėlyvas vaikas gali būti receptas nuo viduramžio krizės.

Vyrai nebeturi laiko mąstyti apie gyvenimo prasmę ir ieškoti ferarių ar naujų meilių, o tiesiog skuba namo pas beprotiškai laukiantį jaunėlį.

Raginčiau nebijoti gimdyti vyresniame amžiuje. Dabar vyresnio amžiaus gimdyve mes laikome tik moterį po 40 m. Kai buvau studentė, ši riba buvo 30 m., rezidentūros metais – 35 m. Vadinasi, besikeičiantys socialiniai demografiniai visuomenės įpročiai ir modernioji akušerija nebebijo vyresnio amžiaus nėščiųjų. Vis dėlto, jeigu palankiai klostosi jūsų asmeninė gyvenimo situacija, neatidėliokite motinystės…

MITAI APIE VĖLYVĄ MOTINYSTĘ

Giedrės Putnikaitės nuotr.

Vyresnei mamai bus sunkiau išnešioti, pagimdyti, auginti, keltis naktimis, „lakstyti“ paskui vaiką. Jis nebus prižiūrėtas visavertiškai, nes mamai paprasčiausiai neužteks jėgų ir energijos.

Jurga. Norėčiau tikėti, kad mano vaikai visavertiškai prižiūrimi – stengiuosi! Kadangi nemažai vyresnio amžiaus moterų turi antsvorio, lakstyti paskui vaiką joms net labai naudinga. Aišku, dažnai norisi patogiai nuvirsti ant sofutės, bet vaiko poreikiai – labai geras postūmis judėti.

Erika. Viskas priklauso nuo požiūrio bei santykių šeimoje. Jei ir pritrūks jėgų, bet šalia bus supratingas žmogus, viskas įveikiama. O energijos mes visi turime skirtingai. Tad gali būti ir taip, jog jaunas žmogus turi mažiau energijos nei 40-metis.

Meilė. Jauna mama iš tiesų turi daugiau jėgų ir energijos, vyresnė – geriau sugeba ją panaudoti svarbiausiems tikslams ir nebešvaisto tuščiai… Taip, jaunesnei fiziškai lengviau, bet auginimo sunkumai – tai ir psichologinis, emocinis, socialinis krūvis. Šiose rungtynėse nugali stipresnė (brandesnė), nebūtinai jaunesnė…

Vyresnio amžiaus mama daugiau linkusi globoti vaiką, ir jis gali išaugti mamyčiukas. Vyresnių mamų vaikai patiria per didelę globą, kuri trukdo vystytis jų savarankiškumui.

Jurga. Mano berniukas, kuriam, kaip suprantu, daugiausia šansų virsti „mamyčiuku“, kol kas dar mažas. Taip, jis prie manęs prisiklijavęs, man šalia esant, dažniau zirzia, rodo kaprizus, bet ar dėl mano amžiaus? Nemanau. Tikiu, kad kai jam ateis laikas atlikti karinę tarnybą, jis negulės apsikabinęs mano koją bliaudamas visu garsu.

Erika. Tikriausiai tai labiau priklauso nuo to, kelintas vaikas gimė vyresnei mamai. Galbūt taip ir gali nutikti, jei pirmas ir labai lauktas vaikas gimsta tik po 40-ties.

Meilė. Tokia grėsmė realesnė, jei vyresnė mama augina pirmąjį vaiką. Hiperglobą lengviau kontroliuoti, jei tenka derinti darbą ir trijų vaikų auginimą…

Vyresni tėvai nesugebės suprasti jaunimo aktualijų. Juk nuo vyresnių vaikų juos skiria 20 metų, o nuo pagranduko – jau dvi kartos, 40 metų…

Jurga. Jeigu vaikai su tėvais tomis aktualijomis dalinasi, tai jie turi visas galimybes neatsilikti. Jeigu šeimoje žmonės išmoksta dalintis savo rūpesčiais ir neslėpti problemų vieni nuo kitų, jeigu žino, kad bet kokiu atveju šeimos nariai vienas kitą palaikys, tos aktualijos nebus slepiamos. Taip, aš nepaišau naktimis grafičių su jaunimu ir nevažinėju riedučiais, bet tegul jaunimas tai daro su savo bendraamžiais.

Erika. Jei tėvams išties rūpi vaikas, tai jie stengsis neatsilikti ir domėsis, kuo gyvena jaunimas. Čia gali pagelbėti ir vyresnieji broliai ar sesės. Svarbiausia išties domėtis savo vaiku ir jo poreikiais.

Meilė. Yra tiesos… todėl džiaugiuosi mūsų šeimoje esančiais vyresnėliais. Jie amortizatoriai, tarpininkai, padeda išspręsti kartų keliamas problemas. Labai didžiuojuosi savo vyresnėliais. Stengiausi jų nespausti, kad prižiūrėtų mažąjį brolį, išlaukti, o dabar iškilus būtinybei jie pabūna ir didžiaisiais draugais, ir prižiūrėtojais.

Vyresni tėvai nespės užauginti vaikų iki psichologinės, emocinės ir ekonominės brandos.

Jurga. Štai čia tai liūdna žinia. Tikėkimės, ji ne visada pasitvirtina, ir aš spėsiu sušokti visų savo vaikų vestuvėse. Graudžiau yra tai, kad vyresnių mamų vaikai ne visada spėja pasidžiaugti senelių draugyste, jeigu šie nėra ilgaamžiai. Vien dėl šito dalyko svarstau, ar tikrai vertėjo taip ilgai delsti.

Erika. Žmonių amžius ilgėja. Matematiškai skaičiuojant, pagimdžius 45 metų yra didelė tikimybė sulaukti vaiko 40-mečio. Ir tai ne riba… Ar tai mažai?

Meilė. Taip gali nutikti…

***

pilvas

Ingos Deksnės nuotr . www.indexphotography.lt

Kada geriausia gimdyti vaikus – dvidešimties, trisdešimties ar keturiasdešimties?

Jei mama labai jauna (iki 25 metų):

Pliusai

Jos ir vaiko amžiaus skirtumas minimalus, amžiaus intervalas tarp dviejų kartų ne toks didelis. Mamai lengviau suprasti jaunosios kartos poreikius, pomėgius ir vertybes. Visuomenė nuolatos vystosi, ir jos vertybės keičiasi. Kuo didesnis tarpas tarp kartų, tuo labiau spėja pasikeisti visuomenė.

Jauniems tėvams tenka rūpintis ne tik mažyliu, bet ir kurti savo gyvenimą, tad daugiau šansų, kad vaikelis augs savarankiškesnis ir atsakingesnis, o tėvai mažiau kontroliuos ir kišis į jo gyvenimą.

Jauni tėvai, dažniau yra lankstesni ir greičiau keičia nuomonę, jei jų metodas ar supratimas nepasitvirtino.

Minusai

Jauni tėvai dar labai priklausomi nuo aplinkinių, jiems sunkiau atsispirti jų įtakai, nuomonei, vertinimams. Jauni tėvai labiau kenčia nuo nemalonių užuominų, pastabų ar kritikos.

Jauniems tėvams dažniausiai reikia daugiau energijos skirti tam, kad įsikurtų gyvenime, ir tai kainuoja streso ir nervų, o tai tiesiogiai veikia ne tik vaiko, bet ir visos šeimos santykius.

Jauniems tėvams labiau norisi aktyvaus gyvenimo, o patenkinti aktyvumo poreikį kartu su vaiku labai sunku.

Jei mama vyresnė (virš 35 metų):

Pliusai

Mamos ir visos šeimos vertybių sistema nusistovėjusi, ji mažiau blaškosi, daug ramesnė, o tai garantuoja didesnį vaiko emocinį stabilumą.

Mama ir visa šeima dažniausiai yra pasiekusi ekonominį ir santykių stabilumą, tad mažiau nerimo dėl ateities.

Mamai mažiau daroma įtaka iš šalies, ji turi savo nuomonę ir nemažai gyvenimiškos patirties, o tai padeda jai jaustis stipresnei ir labiau pasitikėti savimi, vaikas jaučiasi saugesnis.

Mama paprastai turi daugiau laiko ir noro atsiduoti vien motinystei ir užsiimti vaiku.

Minusai

Vyresnio amžiaus mama labiau linkusi globoti vaiką ir gali jį pernelyg „užmyluoti“. Dažniau vyresnių mamų vaikai patiria perdėtą globą, kuri trukdo vystytis jų savarankiškumui.

Vyresnio amžiaus mamoms sunku leisti vaikui augti ir dar sudėtingiau leisti jam atsiskirti, tad vaikai neretai linkę maištauti ir kartais nueina pernelyg toli, kad įrodytų mamai, jog yra nepriklausomi ir gali išgyventi be jos.

Daugelis esame girdėję ir apie šiltnamio efektą, kuriame augdamas vaikas tarytum išmoksta patikėti, kad kiti jį apsaugos nuo visų negandų. Jis bijo išeiti iš „šiltnamio“ arba išėjęs labai sunkiai įgyja stiprybę atsispirti negandoms.

SOS, MAMOS–SENUTĖS!

dula

Jurgitos Kerulienės nuotr.

Vyresniame amžiuje gerokai sunkiau pastoti. Pusė 30 metų moterų, kurios reguliariai mylisi, pastoja po 3–4 mėnesių, 35 metų – po 7–8 mėnesių, 38 metų – po 13–14 mėnesių.

Deja, dalis visai nebegali pastoti.

Kur kas lengviau išnešios ir pagimdys ta keturiasdešimtmetė, kuri jau yra gimdžiusi. Negimdžiusiai dažniau prireikia cezario pjūvio (vienai iš keturių vyresnio amžiaus gimdyvių atliekamas cezario pjūvis, jei ji gimdo pirmą kartą).

Vyresniame amžiuje labiau įsisenėjusios lėtinės ligos, savo „juodą“ darbą padaro uždegimai, infekcijos.

Todėl prieš pastojant reikėtų nuosekliai išsitirti, o radus infekcijas, jas išsigydyti.

Pastojus virš 35 metų reikia tirtis dėl genetinių ligų. Pažeistų chromosomų moteriai senstant daugėja. 35 metų amžiuje jos sudaro 1 proc., 38 metų – 2 proc., o 45 metų – daugiau nei 10 proc. Manoma, kad metams bėgant prarandamas tikslus natūraliosios atrankos mechanizmas – organizmas vis sunkiau atskiria sveiką embrioną nuo nesveiko. Jaunos moters organizmas nesveiką organizmą greičiau atmeta (įvyksta ankstyvas persileidimas), o vyresnės moters organizmas atpažįsta sunkiau…

Statistika rodo, kad vyresnė nėščioji gali tikėtis daugiau nėštumo problemų, – gresia toksikozė, priešlaikinis gimdymas arba pernešiojimas, vaisiaus hipoksija. Tačiau tai nėra taisyklė.

Vyresniame amžiuje sulėtėja medžiagų apykaita, todėl besilaukdama vėlyva nėštukė turėtų labiau žiūrėti, ką valgo, kitaip gali likti +10 kg.

TIRTA „REKORDININKĖ“ BUVO 49 METŲ

nėščia

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Apie vėlyvus nėštumus – genetikė Eglė Butkevičienė

Visame pasaulyje 35 metai yra riba, nuo kurios skiriami genetiniai tyrimai, tokių moterų daugiausia. Ne iš piršto laužtas tas skaičius, juk atlikti tyrimai, skaičiavimai, yra statistika. Tik praktikoje būna visko – jaunos moterys pagimdo gana daug vaikų, turinčių chromosomų patologijų.

Mano tirta „rekordininkė“ buvo 49 metų, ir jai viskas buvo gerai! Kuo teisinasi taip vėlai pastojusios moterys? Ateina ir sako: „Daktare, man klimaksas, jau seniai, ir štai“. Arba: „Turėjau miomą, ji augo augo, ir pradėjo judėti…“. Prasidėjus menopauzei, ciklas tampa nereguliarus, mėnesinės tai būna, tai ne.

O kai jų kurį laiką nėra, gi nepuola moteris iškart pirkti nėštumo testų. Turėjau pacientę, kuriai per metus mėnesinės buvo vos du kartus, o vyras dirbo užsienyje ir pora per metus pasimylėjo vos kelis kartus. Bet moteris pastojo! Pataikė. Ir šitas, ir šimtai kitų atvejų tik patvirtina mano įsitikinimą, kad vaikiukai ateina į šeimas, kada jiems lemta. Tu gali saugotis ir vengti nėštumo visais įmanomais būdais, bet jei vaikučiui lemta gimti, jis gims.

Genetikos centre pacienčių daugėja ne tik dėl to, kad moterys tapo nesveikos ar gimdo labai vėlai. Tiesiog padaugėjo informacijos, ji tapo visiems prieinama. Ir moterys, ir jų vyrai tokie informuoti, kad dažnai atėję nurodo mums, ką reikės daryti. Sako: „Daktare, pamatuokite nosies kaulą, sprando raukšlę“.

MEDICINA NEBRUKA JOKIŲ STANDARTŲ

Akušerė-ginekologė Olga Bogdanovienė

Medicina dabar taktiška ir nebruka žmonėms jokių standartų. Mes sakome – jeigu moteris pastojo, vadinasi, ji yra jauna. Ir pasakyti moteriai, kad ji privalomai turi savo vaikus pagimdyti „nuo–iki“, būtų neetiška. Medicinos požiūriu, „auksiniai metai“ gimdyti yra nuo 20 iki 30 metų, jei kalbame apie pirmąjį vaikutį. Tai teorinės nuostatos, o praktikoje gyvenimas eina savo vaga – moterys atidėlioja „debiutą“ iki 29–30 metų. Žiūrint į pasaulinę statistiką, esame vėlai gimdančių tauta, nes Afrikos ir Azijos moterys iki 30 metų jau būna spėjusios pagimdyti visus savo vaikus, o 35 metų tampa močiutėmis. Ten nieko nestebina ir 15 metų pirmakartė. Tos anksti gimdančių šalių moterys taip pakreipia pasaulinę statistiką, kad net 1/8 pasaulio žmonių gimsta 15–19 metų mamoms. Taigi, žiūrint į pasaulio gimstamumo statistiką, daugiausiai gimdo nepilnametės… Vakarų tendencija vėlinti gimdymą pasaulinę statistiką mažai pakoreguoja. Mes iki 20 metų pastoti neskatiname, nes moteris iki 20 metų dar auga, jos organizmo sistemos formuojasi, bręsta. Be to, ir dvasiškai, emociškai ne kiekviena tokio amžiaus būna subrendusi būti mama.

Savo praktikoje matome, kaip stipriai moterų gimdymo amžius (pirmo vaiko) priklauso nuo išsilavinimo, mentaliteto. Jeigu moterys nesiekia aukštojo mokslo, karjeros, tai dažniausiai gimdo jaunos, apie 20 metų. Pakalbėjus paaiškėja, kad ir mama gimdė 20-ies, ir močiutė. Tokiose šeimose 40-metės jau turi anūkų, 60-metės – proanūkių. Kita grupė, vadinamosios karjeros moterys, vėlina pirmąjį gimdymą iki 30 ir daugiau metų. Jos močiutėmis taps sulaukusios 70-ies. O viduriuko kaip ir nėra.

Lietuvių kalboje terminas „sena pirmakartė“ skamba grubiai, todėl mes rašome lotyniškai – prima para reterdata. Pasikartosiu, kad kol moteris pastojo, tol jauna. Jeigu klausiate, tai jauna pirmakarte laikome moterį iki 18 metų, sena pirmakarte – moterį virš 35 metų, o sena antrakarte ar trečiakarte – visas, kurios pastojo virš 40. Kiekvienas tas statusas turi savo pliusų ir minusų. „Jaunos“ yra sveikesnės ir stipresnės, bet emociškai jautresnės, o „senos“ gal jau turi daugiau ligų, bet yra brandesnio mąstymo, išmintingesnės. Labiausiai medikai laukia moters, kuri pastojo planuotai ir yra laiminga.

 

 

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − = 4

Kitos temos: