Linos Ruškytės nuotr.
Visi trokštame taip suplanuoti vaikų gimimą, kad visus šeimos narius sietų tik meilė ir darna. Kas geriau: nusispjauti į sustojusią karjerą ir gimdyti vaikučius vieną po kito, o tada ,,padėti tašką? Tuomet vaikai augs kaip bendraamžiai, bet ir namus paliks iš karto… O gal geriau kiekvieną vaiką išmyluoti ir išauginti bent iki 10 metų ir tik tada gimdyti kitą? Tada jaunų tėvų statusas prasitęstų iki pensijos, bet ar vaikai ras bendrą kalbą, kai juos skirs dešimtmečiai?
Kiekviena šeima turi savo teisybę.
Pirmiausia žodis psichologei, o tada skaitykite, ką galvoja mamos.
Komentuoja psichologė Erika Kern
Kai amžiaus skirtumas tarp vaikų mažas
Visuomenėje įsigalėjusi nuostata, jog vaikų auginimas – tai vargas, kurį reikia nuvargti. Todėl pametinukų auginimas dažnai siejamas su ,,atvargimu” vienu metu. Jei jūsų nuostata tokia, arba tokia Jums įsitvirtino gimus pirmajam vaikui, gal geriau kitų vaikų auginimą atidėkite. Iš tiesų vaikų auginimas – neapsakomas džiaugsmas ir palaima (ypač šiais laikais, kai nesibaigiantis vystyklų skalbimas ir lyginimas naktimis– jau praeitis). Jei sugebate rasti džiaugsmo ir pasitenkinimo tuo, kad vaikas keliasi dažnai naktimis (juk tada galite jį priglausti prie savęs, o dar geriau – maitinti), verkia (tada galite parodyti visą savo meilę, rūpestį ir globą), vargelis taps gal ne ekstaze, bet tikrai dideliu džiaugsmu. Tada jau lieka tik svarstyti, ko aš, kaip mama, noriu sau ir savo vaikams.
Privalumai vaikams, tarp kurių skirtumas mažas:
- Vaikai turi žaidimų partnerį bei išmoksta bendradarbiauti – spręsti problemas, kai sunku pasidalyti (na ir kas, kad kartais jas sprendžia kumščiais – jie sužino ir šio metodo privalumus bei trūkumus).
- Vaikai išmoksta ne tik derintis, bet ir apginti savo teises bei ribas, kai juos supa panašių interesų ir poreikių bendraamžiai.
- Vaikai išmoksta išlikti konkurencijos sąlygomis, lanksčiai ieškoti būtų išsiskirti.
- Vaikai išbando įvairiausius vaidmenis žaisdami bendrus žaidimus ir kitose veiklose (tik panašaus amžiaus vaikai gali ilgai ir vienodu lygiu žaisti gydytojus, parduotuvę, namus. Žinoma, namus ir mokyklą sėkmingai žaidžia ir vaikai, tarp kurių amžiaus skirtumas šiek tiek didesnis, bet tada jie niekada nesikeičia vaidmenimis – visada mokytoja arba mama bus vyresnioji mergaitė, ar berniukas.)
- Visada šalia vaiko yra bendraamžis, su kuriuo gali pasidalyti džiaugsmais ir problemomis.
- Ne paslaptis, kad tokiose šeimose augę vaikai dažniausiai lengvai ir be rūpesčių prisitaiko prie naujos aplinkos ir pritampa prie bendraamžių.
Sunkumai, kylantys vaikams, tarp kurių skirtumas mažas:
- Tenka patirti fizinių traumų, kurios lieka po ne visai sėkmingų problemų sprendimų su broliu ar seserimi.
- Tenka dalytis tėvų dėmesiu bei meile ir aršiai kovoti, kad neprarastum savo dalies.
- Tenka susitaikyti su tuo, kad tavo brolis ar sesuo naudojasi tavo žaislais ir dar sugadina tuos, kuriuos tau pavyko išsaugoti.
- Sunku išlikti geru vaiku, nes nuolat reikia spręsti problemas su broliu ar seserimi, tad kyla triukšmo ir tenka susilauki bausmės ar bent jau pastabos iš tėvų.
- Jei esi antras – tenka nešioti visus drabužius, kuriuos jau nešiojo vyresnėlis, o tai – gera dirva vyresnėliui parodyti, kas čia svarbiausias. Tad jaunėliui kyla ne patys šilčiausi jausmai ir noras susidoroti su pernelyg savimi patenkintu broliu ar seserimi.
Privalumai tėvams, susilaukusiems vieno paskui kitą:
- Vaikai daug užsiima kartu, žaidžia ar sprendžia savo problemas, bet… turi savo, vaikų pasaulį ir mažiau reikalauja, kad suaugusieji visada užsiimtų su jais.
- Vaikų poreikiai panašesni, tad lengviau jiems suorganizuoti laisvalaikį – jiems patiks kartu nueiti į koncertą, lėlių teatrą, krepšinio rungtynes ir pan.
- Kai vaikai užauga, jie visi panašiu metu palieka namus. Iš pradžių labai sunku, tėvai išgyvena ištuštėjusio lizdo laikotarpį, bet jam pasibaigus gali džiaugtis laisve, mėgautis visais kelionių, laisvės ir nepriklausomybės malonumais, kai jau nespaudžia jokie rūpesčiai dėl vaikų elgesio, mokslų ir ateities.
- Žinoma, visos lovytės, vonelės ir drabužėliai dar vietoj, nereikia nei ieškoti, nei galvos sukti.
Sunkumai, kylantys pabiručių tėvams:
- Dažniausiai tai – jauni tėvai, tad kol vaikai paauga iki ,,išsinešamo” amžiaus, tenka pasėdėti namuose. Kita vertus, dauguma tokių problemų sprendžiamos, pasitelkus drąsą, gerą nuotaiką, kūrybiškumą, o kitais kartais – pažįstamus ar aukles.
- Namuose visada daugiau triukšmo, nesvarbu, ar yra svečių, ar ne. Pailsėti po darbo dienos – beviltiška. Tačiau turiu pasakyti, kad prie tokio, nuolatinio šurmulio, galima priprasti ir į jį nekreipti dėmesio. Pažįstu nemažai šeimų, kuriose vaikų keliamas triukšmas tėvams malonus. Taip jaustis galite ir Jūs.
- Kadangi šios šeimos dažniau jaunos, tad dažniau jų finansinė gerovė dar tik auga, reikia pirkti ne tik drabužėlius, bet ir investuoti į gyvenamą plotą, automobilius ir t.t. Daugiau nei vienas vaikas tokiu metu – tai ir didesnės išlaidos. Mat jei ta pati šeima vaikų susilaukia po 10 metų, net jei jie jau neturi nei lovelės, nei vonelės, šeimos materialinė padėtis paprastai būna daug stabilesnė ir geresnė, tad tokie pirkiniai taip ,,nenuskausmina” piniginės.
Privalumai vaikams, tarp kurių skirtumas didelis:
- Vaikai nesijaučia konkurentai, dalindamiesi tėvų meile. Kad vyresnysis jaustųsi atstumtas po pagranduko gimimo – situacija ypač reta. Paprastai jau beveik ar tikrais paaugliais būdami vyresnieji tik džiaugiasi, kad tėvai turi kuo užsiimti.
- Mažėlis randa tokią didžiulę mylinčių ir pasiryžusių patarnauti žmonių gvardiją, kad augimas tokioje šeimoje iš tiesų tikras saldumas.
- Vyresniesiems vaikams neretai patinka užsiiminėti su mažuoju. Jiems visai nepikta, kad yra naujas šeimos narys, be to, jie čia pat gali išmėginti save mamos ar tėvo vaidmenyje. Pamažu prasidedanti lytinė branda pradeda žadinti motiniškumo ir tėviškumo jausmus, tad vyresniesiems vaikams turėti mažą brolį ar sesę – tikras smagumas. Žinoma, šis smagumas tampa katorga, jei tėvai verčia vyresniuosius atsisakyti savo malonumų, kad galėtų prižiūrėti mažylį.
- Mažajam nereikia dėvėti jau pasenusių, sugeltusių ir brolio ar sesers panešiotų rūbų. O jei taip ir atsitinka, tokią galimybę vaikai vertina kaip šventę, mat jie linkę idealizuoti savo vyresniuosius brolius ar seseris, o kas nenorėtų dėvėti savo Dievo rūbų?
Sunkumai, kylantys vaikams, tarp kurių – amžiaus praraja:
- Nors vaikų santykiai labai šilti ir mieli, iš tiesų jie niekad nėra visiškai broliški. Mažasis paprastai priima didžiuosius, kaip dar vienus tėvus. O vyresniesiems neretai santykis su mažuoju primena tėvų ir vaikų santykį, globą ir meilę.
- Jei vyresnysis augo vienas ir jaunesnysis vaikas vienas – kiekvienas iš jų auga kaip vienturtis, o tai reiškia, kad jie neturi galimybės namie pasimokyti bendrauti su bendraamžiais, draugauti ir spręsti kylančias problemas.
- Neretai vyresnieji vaikai jaučiasi atsakingi už mažąjį, tėvai irgi linkę pagloboti patį mažiausiąjį, tad jam paaugus ar suaugus gana sunku patikėti, kad jis sugebės problemas įveikti pats, be kitų pagalbos ir paramos. Šio meno jam teks mokytis už šeimos ribų.
Privalumai tėvams, gimdžiusiems vaikus su didelėmis pertraukomis:
- Mažesnė tikimybė, kad bent vieno iš vaikų auginimas tėvams asocijuosis su vargu ir beveik šimtaprocentinė tikimybė, kad antrojo vaiko auginimas bus šventė ir džiaugsmas visiems.
- Materialinė gerovė, karjera ir pasitikėjimas savimi, gimdant antrą vaiką, įneša nepaprastai daug ramybės ir atsipalaidavimo visai šeimai.
- Kadangi vyresnieji vaikai noriai imasi globoti mažylį, tėvai daugiau laiko gali skirti patys sau, kai vyresnieji išvažiuoja su mažuoju (kad ir pasivaikščioti su vežimėliu).
- Kai vyresnieji palieka namus, vis dar lieka mažesnysis vaikas namuose, tad tėvai gali šiek tiek atidėti ištuštėjusio lizdo krizę, ilgiau jaustis jauni.
Sunkumai tėvams, auginantiems vaikus, tarp kurių – didelis amžiaus skirtumas:
- Vaikų poreikiai skiriasi kaip diena nuo nakties, tad laisvalaikio organizavimas pareikalauja šiek tiek daugiau kūrybos.
- Kai vyresnieji vaikai palieka namus, po pirmų džiaugsmų, kad dar yra vaikų namie, aplanko kiti jausmai – noras pailsėti, pažaisti su anūkais, leisti papramogauti ir pakeliauti sau patiems, kol dar leidžia sveikata ir jėgos.
- Didžiausias sunkumas – netrukdyti mažiausiajam augti ir būti savarankiškam. Jei tėvai nusprendė būti reiklūs ir netarnauti savo mažajam, kad stiprintų jo drąsą pačiam susidoroti su problemomis, šis nubėga pas „jaunesniuosius tėvus“ (vyresniuosius brolius ir seseris), kurie paprastai duoda šiam tai, ko jam norisi.
DIDELIS SKIRTUMAS – GERAI!
Vyresnysis padeda auginti jaunėlį
Taip jau susiklostė, kad antrąjį vaikutį gimdžiau 38-erių, kai pirmajam jau buvo 13. Išgirdome įvairių nuomonių. Vieni smerkė, kiti pavydėjo. Bet dauguma džiaugėsi mano apsisprendimu. Ir aš pati buvau labai laiminga, kad tokio amžiaus galėjau vėl viską pradėti ir patirti iš naujo. Į vaikutį žiūrėjau visai kitokiomis akimis, jaučiausi labai atjaunėjusi. Vyresnysis brolis jaunėliui – tarsi antrasis tėvelis – su mažyliu žaidžia, sportuoja, išdykauja. Aš tuo metu galiu pagaminti valgį, sutvarkyti kambarius. Man tai – didžiulė parama. Taigi privalumų gimdyti po ilgos pertraukos tikrai daug. Didysis Robertas labai myli savo mažąjį Beną. Roberto jau tok amžius, kai nebereikia dalytis žaislais.
Mielosios mamos, jei Jums jau 40, bet dar norite mažiuko, ilgai negalvokite ir gimdykite. Juk vyresnieji vaikai užaugs, sukurs savo šeimas ir Jus paliks, o mažylis liks namuose.
Roberto ir Beno mama Irena Povilavičienė
Visą meilę atiduokite vienam vaikui, o tada ,,pirkite” kitą
Tarp mano vaikų 10 metų skirtumas. Pirmuosius berniukus dvynius pagimdžiau 23 metų, p dukrytę – 33. Džiaugėmės gražiais, sveikais vaikais ir daugiau gimdyti neplanavome, nors apie dukrytę dažnai pasvajodavome. Po 10 metų pajutau, kad laukiuosi. Iš pradžių išsigandau: gal broliai nemylės mažiuko? Bet kai gimė mergytė, visi nežinojome, ką daryti iš laimės. Broliai nepaprastai džiaugiasi sesute, ja rūpinasi, globoja. Dabar manau, kad tik taip ir reikia planuoti vaikus: visą savo meilę ir laiką atiduoti vienam vaikučiui, o tik po to ,,pirkti” kitą. Tada vaikų auginimas atneša daug didesnį džiaugsmą.
Aivaro, Vitalijaus ir Viktorijos mama Vilija Griesienė
Esu laimina turėdama 20 metų vyresnius brolius
Man 23 metai, esu jauna mama ir Jūsų žurnalo skaitytoja. Šioje diskusijoje labiau tiktų dalyvauti mano mamai, bet ji nedrįsta, todėl jos mintis išsakysiu aš. Šeimoje esame trise: aš ir du mano broliai. Tarp mūsų daugiau nei 20 metų skirtumas. Mano mama ištekėjo labai jauna, susilaukė pirmojo sūnaus, o netrukus ir kito. Kai mamai buvo 42 metai, gimiau aš. Esu nepaprastai patenkinta savo šeima. Buvo smagu augti žinant, kad turiu du brolius, kurie jau suaugę. Bet kada galėjau į juos kreiptis pagalbos, patarimo. Su vienu iš brolių esame daug keliavę, nes kur vykdavo jis, ten pasiimdavo ir mane. Turėdavau saugoti jo paslaptis nuo tėvų.
Yra tik vienas trūkumas, kuris iškilo tik dabar – mane laiko mamos anūke. Bet tai tikrai ne bėda. Taigi didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų – tai puiku.
Jurgita Ežerskienė
Dvasinis ryšys nepriklauso nuo amžiaus skirtumo
Nuo mažumės svajojau turėti ne mažiau kaip 3 vaikus. Bet gimus sūnui svajos greitai išgaravo. Marius blogai miegojo naktimis, o ir dienomis reikalavo daug dėmesio, nes energija liejosi per kraštus. Pagalvodavau – jei dar ir antras būtų tokio temperamento, neištverčiau. Vis dėlto apie tą antrąjį mintys vis lįsdavo. Kai Mariui buvo kokie 6 metai, pats pradėjo prašyti brolio. Taigi po 8 metų pertraukos ryžomės, ir gimė sesutė Gerdutė. Jos laukėme jau ne dviese, o visi trys. Labiausiai – brolis. Kai laukiausi, jis domėjosi, kaip sesė atsirado, kaip auga, ką valgo, norėjo ,,pagauti” kiekvieną jos judesį pilve. Ir visai nenuliūdo, sužinojęs, kad gims ne išsvajotasis brolis. Tik gimusią sesę pradėjo kankinti kokiu 100 bučinių per dieną, o kur dar broliškos glamonės ir nešiojimai. Dabar Gerda ir pati moka parodyti savo meilę. Kai brolis namie, nereikia nei tėvų, nei žaislų. Manau, kad dvasinis ryšys tarp vaikų nepriklauso nuo amžiaus skirtumo, o tik nuo pačių vaikų charakterių.
Mariaus ir Gerdos mama Jurgita
16-metė dukra – kaip antra mama
Esu 37 metų ir auginu dvi dukras, tarp kurių 16 metų skirtumas. Mažoji Ema yra visų mylima ir lepinama. Didžioji dukra Alina ją labai myli ir noriai mane pavaduoja. Dar ir mano mama mums padeda, todėl nė nepastebiu, kaip mažylė auga: čia dantukai pasirodė, čia jau ir vaikščioti pradėjo. Kai atsigręžiu atgal ir prisimenu, kaip reikėjo vaikus auginti prieš 16 metų, baisu pasidaro. Neapsakomas skirtumas! Tiesą pasakius, kai po tiek metų gimė Ema, aš nieko nebeprisiminiau ir nebemokėjau. Dabar viskas per daug paprasta: sauskelnės, maistelis, drėgnos servetėlės. Kaip šauniai palengvintas mamos darbas. Pagranduką auginti viena laimė. Visiems linkiu jo susilaukti.
Alinos ir Emos mama Ramūnė Misiūnienė iš Gargždų
KUO MAŽESNIS SKIRTUMAS – TUO GERIAU!
Iš karto nušoviau du zuikius
Tarp mano dukryčių – 2 metų skirtumas. Apsisprendimą taip greitai susilaukti antrojo vaikučio lėmė noras ,,nušauti du zuikius”. Visada norėjau būti mama ir auginti daugiau nei vieną vaiką, norėjau kartu ir baigti studijas, rasti darbą, kažko pasiekti profesinėje veikloje. Atrodė, jog du mažyliai vienu metu – visai nebloga išeitis. Kadangi mano Zodiako ženklas – Dvyniai, visada matau ,,abi pasaulio puses”.
Geroji pusė: panašaus amžiaus vaikus vienija tie patys interesai, domina panašaus sudėtingumo užsiėmimais. Kol vaikai maži, tokia situacija ekonomiška, nes tinka tie patys drabužėliai, žaislai.
Blogoji pusė: auginti pametinukus nėra ,,tas pats vargelis, kaip auginti vieną”. Reikia dvigubai daugiau dėmesio, laiko (juk ne tas pats einant žiemą į lauką aprengti vieną ir du vaikus). Kol vaikai maži, egzistuoja aibė fizinių sunkumų: apsipirkinėjimai, transportas, o jei dar butas 5 aukšte ir nėra lifto! Kai svečiavausi Austrijoje, mačiau, kad ten vaikams pametinukams perkami dvynių vežimėliai, kad be problemų galima būtų keliauti metro ar autobusais, apsipirkinėti. Mūsų šalyje dėl tokių nepatogumų pametinukų mamos dažniausiai lieka įkalintos namuose.
Kotrynos ir Barboros mama Dalia Dulkienė
Mažas skirtumas – ekonomiškiau
Auginu dvi dukrytes: 3,5 metukų Aistę ir 2 metukų Vaidą. Visada žinojau, kad norėsiu dviejų mažylių. Dar neturėdama vaikų klausinėjau draugių, kaip geriau: kai tarp vaikų didesnis amžiaus skirtumas ar mažesnis? Beveik visos mamos vienbalsiai sakė, kad geriausia pametinukai. Atvargsti vieną kartą, ir viskas, o be to, jei labai norėsis, po ilgos pertraukos bus galima ir trečią užsiauginti. Pametinukus patogu auginti ir finansiškai. Viskas, ko reikia mažyliui, yra supirkta: vonelė, drabužėliai, vežimėliai (gulimas ir sportinis), sūpynės, staliukas-kėdutė, vaikštynė, arkliukas, limpanti lėkštutė, triratukas ir pan. Jei gimdysite po 4-5 metų, drabužėliai bus nuo laiko pageltę ar išėję iš mados. Laikyti visus daiktus būtų negudru, na nebent turite nuosavą namą ir daug vietos palėpėje. Manęs niekada nežavėjo mintis laukiantis antro vaiko vėl visko ieškoti ir pirkti.
Dabar apie sunkumus. Iš anksto nusiteikiau, kad bus sunku. Kad abi kartu sirgs, neišsimiegosiu, teks įsigudrinti abi išsivesti į lauką arba vienu metu sutalpinti ant kelių. Tačiau viskas pasirodė ne taip baisu kaip maniau. Antra dukrytė miegojo neblogai, diegliukų nebuvo, pilvuko nepūtė, pirmas dantukas išdyko be didelių kančių. Aišku, verkdavo, tuomet su vyru kas antrą naktį su verkiančia mažyle išeidavome į kitą kambarį ir supdavome ją ten, kad nežadintų Aistės. Aistė 10 dienų Vaidutę numetė nuo sofos, nors tik kelioms sekundėms buvau palikusi vienas, norėjo pažiūrėti kur dingo sesės kojytės (mažylė buvo vokelyje). Kitą kartą kelių mėnesių sesutę paėmusi už rankų ir pakėlusi aukštyn vilko per grindis, kažkur ,,vedėsi”. Reikia labai saugoti.
Visai pamiršau mažylių santykius. Kad ir kaip stengiamės, nukenčia vyresnioji Aistė. Kai Vaida išmoko ropoti, Aistei teko dėliones dėti virtuvėje, knygutes vartyti ant lovos, o su smulkiais žaisliukais žaisti kai sesė miega. Mažoji ir plaukus papeša ir per veiduką su žaisliuku užduoda. Aišku tenka ir mažylei. Aistė pastumia, atima žaisliuką, su knygute trinkteli per galvą. Ne visada spėju laiku išskirti. Tačiau viena kitą myli. Pamatytumėt kaip nušvinta mažylės veidukas kai Aistė sugrįžta iš darželio, paknopstom bėga pasitikti. Arba kai vyresnioji verkiančią sesutę linksmina, siūlo žaisliukus, supa sūpynėse ir kalbina. Tada žiūrime su vyru pro kampą ir šypsomės. Aš laiminga.
Aistės ir Vaidos mama Jurgita Padimanskienė
Pametinukai – idealiausia
Auginame 3 metų Gabiją ir 2 metų Viktoriją. Nei pirmo, nei antro vaiko neplanavome, jie ,,atėjo” patys. Nors auginti ir sunku, bet manau, kad šitaip – geriausia. Vaikai turi vienas kitą, gali kartu žaisti, vienas iš kito daug ko išmokti. O sunkumai daugiau butiniai: nelengva su dviem pipirais iš 4 aukšto į lauką išsiruošti, o kur parduotuvės, poliklinikos… neretai tenka prašyti kieno nors pagalbos, kai noriu nueiti kad ir į kirpyklą. Bet argi čia bėdos?
Gabijos ir Viktorijos mama Jolanta Juciutė
Mažas skirtumas – ir sunku, ir saldu…
Pirmagimis Aurimas buvo labai lauktas vaikas – sveikas, baltaplaukis, ramus, gerai valgė, miegojo, nesirgo. Kai Aurimui buvo 4 mėnesiai, ginekologė pranešė, kad vėl laukiuosi. Buvau sutrikusi, tam nepasiruošusi. Neturėjome savo namų, pajamos – mažutės, todėl išsigandau. Tik gydytojos dėka gimė Deividas. Ji įkalbėjo ir visą nėštumą labai palaikė. Nors vaikelis gimė 35 savaičių, buvo sveikas, godžiai valgė mano pieną.
Aišku, auginti du vaikus, tarp kurių skirtumas vos 10,5 mėnesio, labai sunku. Gal net sunkiau, nei dvynukus. Teko pirkti dvivietį vežimėlį, nes vyrui išėjus į darbą, likdavau įkalinta namuose. Du gimdymai iš eilės išvargino ir mane, juk organizmui teko didžiulis krūvis. Po gimdymų plaukai slinko kaip po chemoterapijos, tik labai brangūs vaistai išgelbėjo nuo nuplikimo. Vaikai nuolatos mušasi dėl žaislų, vienas atiminėja, kitas nenusileidžia. Grumtynės baigiasi rėkimu iki pamėlynavimo.Todėl tenka pirkti po du vienodus žaislus iš karto. Bet yra ir geroji pusė. Jie turi vienas kitą. Užaugs, bus draugai, kartu eis į mokyklą, į šokius, pas paneles. Nepaisant mušimosi, juk jie myli vienas kitą. Jei kurį nubaudžiu, kitas puola ginti. Kartą vaikus atskiriau savaitei (vieną palikau pas savo mamą, o kitą – pas anytą). Aurimas pamatė per televizorių apdegusius dvynius iš Marijampolės ir pradėjo verkdamas aiškinti močiutei, kad tai jo brolis Deividas ir jam popa. Kai ilgiau nesimato, susitikę bučiuojasi, glaustosi, paskui dūksta, kad net sienos dreba.
Kad ir kaip būtų sunku finansiškai ir morališkai, myliu savo vaikus ir džiaugiuosi, kad juos turiu.
Mama Vida
„Mamos žurnalas“
