2016 metais „Mamos žurnale“ spausdinome dalykišką ir jautrų mamos Alionos patarimų rinkinį pametinukų tėvams. Žodis Alionai.
Esame 5 asmenų šeima. Su vyru Dainiumi auginame 3 vaikus: 12 metų Domą ir pametinukus Igną (4 m.) ir Guostę (3 m.). Gyvename bute viename Vilniaus mikrorajone. Beveik neturime pagalbos iš šalies augindami vaikus. Anksčiau rašiau, kad mūsų pajamos vidutinės. Dabar turėčiau sakyti, kad vaikų turėjimas ir buvimas su jais namuose ilgą laiką finansinę situaciją kiek komplikavo. Bet apie visa tai – vėliau.
PRIEŠISTORĖ
Mano pačios nuostabai, straipsnis buvo gana populiarus. Patarimai pasirodė aktualūs ne tik pametinukų tėvams, bet ir kiek platesnei auditorijai – nuo turinčių dvynius tėvų iki tėvų, auginančių vaikus, kuriuos skiria mažas laiko tarpas (1–3 metai).
Iš to supratau, kad pametinukų tema aktuali, ir apie ją palyginti mažai kalbama. Priežastis, mano galva, paprasta – mamų, auginančių vaikus, kuriuos skiria labai mažas laiko tarpas, kasdienybė tokia aktyvi, kad laiko ir noro rašytinei savo patirties refleksijai nelieka.
Kita pastaba – spaudoje yra gana daug informacijos apie kūdikius ir mažus vaikus. Netrūksta dėmesio ir potencialiai „problemiškiems“ laikotarpiams – darželio ir mokyklos pradžiai, paauglystei. Tuo tarpu, „tarpiniai“ amžiai nėra nušviečiami taip išsamiai.
Nusprendžiau tęsti savo pasakojimą ir pasidalyti tuo, kaip atrodo gyvenimas su kiek paaugusiais pametinukais. Kas šiuo metu aktualu? Su kokiais pagrindiniais sunkumais susiduriame ir kaip juos sprendžiame? Galų gale – ar ūgtelėjusių pametinukų auginimas vis dar lieka kažkuo specifiškas? Ar skiriasi nuo tiesiog kartu augančių brolių ir seserų?
DARŽELIS: KARTU AR ATSKIRAI?
Tai, ko gero, viena pagrindinių temų 2–4 metų vaikus auginantiems tėvams, ir mes čia ne išimtis. Pametinukų tėvai susiduria su 2 tipiškais klausimais. Pirma, ar leisti vyresnį vaiką į darželį anksčiau nei jaunesnį? Antra, vesti vaikus į tą pačią grupę ar rinktis atskiras?
Ne visos šeimos taip daro, bet abu mūsiškiai visą laiką iki šiol augo namuose ir leido laiką su manimi. Man atrodo, esant galimybėms, vaikams yra geriausia augti namuose iki 3 metų ir tik tada eiti į darželį. Gal atsukusi laiką atgal ir prisiminčiau porą savo visiško nuovargio epizodų, kurių metu svarsčiau atiduoti Igną į darželį. Bet iš esmės, niekada nevertinau to kaip rimtos galimybės. Mano atveju situaciją kiek lengvina vyro darbo pobūdis (jis yra muzikantas) ir netipiškas grafikas, kuris leidžia dalintis vaikų priežiūra lanksčiai ir daugmaž apylygiai.
Pažįstu nemažai mamų, kurios veda vyresnį pametinuką į darželį, o pačios tuo metu lieka namuose su mažiausiuoju. Galiu jas suprasti. Žinau, kad leisti dienų dienas su 2 mažais vaikais namuose 2–4 metus iš eilės – kantrybės išbandymas kaip reikiant.
Dažnai girdžiu mamų argumentą, kad vyriausias pametinukas jau „pats nori į darželį“, kad „jam labai reikia vaikų“. Gal būna socialių vaikų, nesiimu spręsti. Man pačiai atrodo, kad jokiam vaikui (bent jau iki 2 metų, o dažnai ir ilgiau) kitų vaikų draugija niekada nėra reikalinga labiau nei mamos. Tokio amžiaus vaikams „kitų vaikų“ visiškai užtenka tiek, kiek jie susitinka bendroje smėlio dėžėje lauke. Juolab kad pametinukai visada turi vienas kitą, tad „kitų vaikų“ jiems reikia dar mažiau nei augantiems po vieną.
Kai girdžiu tokį argumentą, dažnai pati sau pagalvoju, kad čia kalba mamos nuovargis, jausmas, kad nespės ar nesugebės nuolat ir maksimaliai gerai rūpintis dviem vaikais iš karto. Man atrodo, kad tai visai „legalios“, priimtinos priežastys leisti vieną iš vaikų į darželį ir likti su kitu namie. Nebūtina jas „pridengti“ kažkuo kitu, pvz., vaiko noru eiti į darželį. Gal visai sąžininga pasakyti sau, kad leidžiu vieną į darželį, nes jam ten skirs daugiau dėmesio nei jo skirčiau aš, besirūpindama mažuoju vaiku. Be to, bus lengviau man pačiai, todėl vakare, pasiėmusi jį iš darželio, būsiu smagesnė, geriau nusiteikusi.
Man sunkiausi buvo pirmieji Guostės gyvenimo mėnesiai, kai teko suktis kaip reikiant derinant abiejų, dar gana mažų vaikų poreikius. Nuo to laiko, kad mažoji pradėjo sėdėti ir megzti šiokius tokius santykius su namiškiais, būti namuose su dviem man atrodė lengviau nei su vienu. Mūsų pirmagimis iki beveik 8 metų augo vienas. Jei atmintis neapgauna, jis, būdamas vienturtis, reikalaudavo daug daugiau mūsų su vyru dėmesio nei šie vaikai kartu sudėjus.
Rinkdamiesi darželį, turėjome vieną mums svarbiausią kriterijų – norėjome, kad vaikai eitų į tą pačią grupę. Tai nėra taip paprasta standartinėje valstybinėje priešmokyklinėje sistemoje. Vaikai yra gimę pamečiui, bet vis dėlto skirtingais kalendoriniais metais, todėl patektų į skirtingas grupes. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl rinkomės darželį, dirbantį pagal Valdorfo sistemą. Valdorfiniuose darželiuose vaikų grupės – mišrios. Vienoje grupėje būna vaikų nuo 3 iki 7 metų amžiaus.
Tad šį rudenį mūsų pametinukai pradėjo eiti į paprasto valstybinio darželio Valdorfo grupę. Kai jūs skaitysite šį straipsnį, mes visa šeima dorosimės su adaptacija. Kol kas mintyse siuvu 4 pagalvių užvalkaliukus, rankų darbo miego lėles ir šiaip svarstau, kaip jiems seksis, ar patiks. Sąžinės graužaties nejaučiu, tikrai prisibuvau su jais namuose pakankamai. Jaučiuosi išsibuvusi, prisibuvusi, užtektinai davusi ir tikrai jau noriu daugiau laisvės sau, intensyvesnio, ne tokio chaotiško ir prie šeimos besiderinančio profesinio gyvenimo.
Mūsų pametinukai auga gana „sulipę“, bet nemanau, kad šiuo momentu tai kelia kokių nors sunkumų. Man atrodo, kad jiems gera kartu. Jie drąsiau, smagiau jaučiasi, kai yra tarp kitų vaikų dviese nei po vieną. Jie yra brolis ir sesuo, ir mane džiugina stiprus jų tarpusavio ryšys. Tikiu, kad atėjus laikui, gebėjimas užmegzti artimus santykius su broliu/sese sėkmingai išsiplės ir į kitus žmones.
Patarimai
- Pagal galimybes auginkite pametinukus namuose kartu. Sunkiausi yra pirmieji antrojo pametinuko gyvenimo mėnesiai. Vėliau dviejų vaikų auginimas kartu namuose darosi lengvesnis ir smagesnis. Kažkuriame taške galbūt irgi pasakysite, kad būti su dviem savotiškai lengviau nei su vienu.
- Esu girdėjus įvairių nuomonių apie pametinukų vedimą (ar nevedimą) į vieną ir tą pačią grupę. Pažįstu šeimą, kuri sąmoningai nusprendė vesti pametinukus į skirtingas grupes, nors turėjo galimybę leisti į vieną. Jiems atrodė, kad vienas iš pametinukų – itin aktyvus, turintis lyderio savybių, dažnai dominuojantis. Tuo tarpu kitas nėra motyvuotas nieko daryti ar spręsti pats, dažnai lieka brolio šešėlyje. Jų manymu, toks sprendimas pasiteisino. Abu vaikai įgijo savarankiškumo, išmoko bendrauti su kitais vaikais.
- Suprantu šiuos argumentus, nes stebėdami saviškius, kitus pametinukus ir dvynius, taip pat esu pastebėjusi, kad šių vaikų gebėjimai ir charakterio savybės vystosi kontrasto principu. Jei vienas iš pametinukų (dvynių) yra drąsesnis ir linkęs bendrauti, yra didelė tikimybė, kad kitas iniciatyvą užmegzti pokalbį su nepažįstamu dažniausiai deleguos broliui ar sesei. Jei vienas – tvarkingas, kitas į išmėtytus žaislus reaguos vangiai. O pats tuo tarpu labiau „praktikuosis“ srityje, kurioje sesė ar brolis nėra tokia stiprus. Mūsų Ignas gana tvirtas ir atkaklus. Guostė, kaip atsvara jam, – gana rami ir prisitaikanti. Manau, čia nėra teisingo ar neteisingo varianto. Kiekviena šeima geriausiai jaučia, kas labiausiai tinka jų situacijoje, kas jiems svarbu žmonių santykiuose, kokias vaikų savybes norėtų ugdyti ar pastiprinti.
FIZIOLOGINIAI REIKALAI: NEBE TOKIE REIKŠMINGI
Prie fiziologinių reikalų priskirsiu visus praktinius klausimus – miegą, maistą, higieną, būtinybę apsirengti. Ir jeigu mano ankstesniame straipsnyje šios temos užėmė pagrindinę vietą, dabar taip tikrai nėra.
Miego reikalai išsisprendę taip – vyresnis jau kokius metus nebemiega pietų miego, o mažesnioji dar miega. Jokių ypatingų triukų šioje vietoje imtis nereikia, nes, su nedidelėmis išimtimis, Ignas jau sugeba leisti laiką sesės dienos pogulio metu gana ramiai.
Maistas – valgo šeimos maistą. Kas ką mėgsta, ko nemėgsta, bet kažko ypatingo čia irgi nėra.
Higiena – pagaliau atsisakyta visų sauskelnių, kas buvo didelis palengvėjimas ir psichologiškai, ir finansiškai. Visko dar pasitaiko, bet, palyginus su ankstesniais skalbimo-džiovinimo kiekiais, tikrai viskas palengvėjo.
Drabužiai vis dar atkeliauja į namus mišriuoju būdu: nauji, dėvėti, iš supratingų draugų ir giminių. Stengiamės turėti geros kokybės patikimus pagrindinius rūbus (striukes, kombinezonus, batus), o kasdieniams neskiriame per daug dėmesio. Vaikų dydžiai tokie, kad jie gali dėvėti ir tuos pačius drabužius. Tai apgalvoju ir pirkdama – vyrauja universalios spalvos, raštai, siluetai. Tačiau lyčių skirtumai, matyt, lėmė tai, kad jie vis dėlto turi kiekvienas savo atskirus stalčius ir vietas spintoje, o mergaitės pusė yra labiau rožinė. Beje, tai nebuvo taip paprasta ir natūralu, kaip gali pasirodyti. Pasirodo, nėra taip paprasta įtikinti mergaitę, augančią su vyresniu broliu, kad suknelė yra vertingas daiktas. Iki šiol ji dažniausiai nori „maikės ir šortų, kaip ir Ignas!“, o suknelė tinka tik tada, jei turi papildomų privalumų, pavyzdžiui, yra su katinukais.
Patarimai
- Ties 2–3 metais fiziologiniai reikalai nueina į antrą planą, pagrindinę vietą užleisdami psichologiniams aspektams. Buvo aktualu aprengti nekalbantį vaiką šiltai. Dabar aktualu paaiškinti sesei, kad reikalavimas „noriu kaip ir Ignas“ ne visada protingas. Buvo aktualu paruošti visai šeimai tinkantį maistą – ir mažiau, ir daugiau dantų turinčiam. Dabar daug aktualiau įtikinti keturmetį, kad vien sausainiais gyvas nebūsi.
- Jei pirmaisiais metais, auginant šią porelę, man dažniausiai skaudėdavo nugarą, tai šiuo metu dažniausiai paskausta galvą – nuo šurmulio ir galvojimo, kaip čia ką geriau išspręsti. Tenka daug derėtis, ištverti audringas jų emocijas, padėti spręsti tarpusavio nesutarimus. Tenka ir savo išsilavinimą prisiminti (esu baigusi psichologiją), o jei neužtenka, ir į papildomus mokymus nueiti.
ŽAIDIMAI IR LAUKAS: LIKITE BŪDRŪS
Tai gana sunkus amžius, nes supratimo apie saugų elgesį dar ne tiek ir daug, o fantazijos ištekliai visuomet dauginami iš dviejų.
Rizikos laipsnį, einant su pametinukais į lauką, gerai iliustruoja ši situacija:
2 ir 3 metai. Paspirtukas ir dviratis.
Miegamasis rajonas. Mašinos.
Vienas nuvažiuoja ir dingsta man iš akių. Šaukiamas neatsiliepia.
Kita puola į isteriją – nevažiuos, neis, nešama nesileis. Pageidavimai visiškai nesuprantami.
Po viena pažastimi susemiu besiraitantį vaiką, po kita – dviratuką ir nešu.
Kitą vaiką randu sėdintį prie laiptinės (gerai, kad mūsų) durų, prieš tai pravažiavusį bent 5 važiuojamąsias dalis.
Iš aplinkinių, augindami 2–4 metų pametinukus, girdėsite maždaug šitai: „O, kokie jau dideli tie tavo vaikai“, „Turbūt smagu dviem“, „Kokia graži šeima“. Bet visada verta priminti sau, kad pametinukų tėvų situacija nėra vien tik rožėmis klota. 2–4 metai – tai amžius, kai vaikams išties jau darosi smagu augti ir žaisti kartu. Jūsų, kaip tėvų funkcija – intensyviai dirbti visų tų žaidimų užkulisiuose. Užtikrinti saugumą, nuolat rankioti jiems iš paskos daiktus, rūbus, žaislus arba įsitraukti į ilgalaikes derybas (kaip kam patogiau), išformuoti „namus“, pastatytus iš baldų ir kėdžių, tiekti šiltą maistą, guosti ir aiškinti, kai brolio ar sesers derybiniai įgūdžiai pasirodo nepakankami ir būna panaudojama fizinė jėga. Tad miegokite (šiame amžiuje jau plius minus galite sau tai leisti), valgykite ir kvėpuokite – energijos dienomis jums tikrai prireiks.
Pametinukai turi nuolatinį ryšį vienas su kitu ir turbūt neįsivaizduoja savęs kitaip, be brolio ar sesers. Jie sukelia daug šurmulio dalindamiesi daiktais, daug šneka tarpusavyje, daug ir pykstasi. Bet daug žaidžia ar tiesiog būna kartu. Jei jau ką sugalvoja (dažniausiai kokią nors nesąmonę), tai ji sėkmingai padvigubėja. Nes jei vyresnis brolis sugalvojo užlipti ten, kur neleistina, tai sesė savo spygavimais ir džiaugsmingu palaikymu paskatins jį užlipti taip aukštai, kur jis vienas pats nė nebūtų sugalvojęs.
Šiame amžiuje jau pradeda vyrauti vaidmenų žaidimai – lėlės, „namų“ statymai, įsivaizduojamos istorijos. Ir nors, pagal pripažintas raidos teorijas, poreikis žaisti kartu su kitais vaikais ir noras žaisti vaidmenų žaidimus formuojasi apie trečius metus, mano patirtimi, pametinukai į šiuos vandenis šoka anksčiau.
Kaip ir anksčiau vyrauja žaidimai „pagal vyresnį vaiką“. Matyt, tai natūralu. Šiame amžiuje skirtumas tarp vaikų vis dar gana apčiuopiamas, tad vyresnis paprastai pirmas atranda kažkokią naują veiklą ir, kiek išeina, įtraukia į tai ir jaunėlį.
Pripažinsiu, iki šiol jaučiu, kad dažnai leidžiu savo vaikams daugiau nei turintys po vieną vaiką (ypač pirmagimį) ar vaikus, tarp kurių didesnis amžiaus skirtumas. Manau, šis „refleksas“ susiformavo ir užsiliko dar nuo pirmųjų Guostės gimimo mėnesių, kai vos spėdavau sužiūrėti abu vaikus. Nuo tada (ir, matyt, iki šiol) mano pagrindinis šūkis – nedelsiant reaguoti tik į tai, kas kelia pavojų jų gyvybei ir sveikatai. Visa kita – ašarų pakalnės, apsistumdymai, netvarka, kažkoks ne ypač sveikas užkandis, nustekentas namų interjeras –praeis.
Patarimai
- Apsirūpinkite būtinomis vaikų saugumą užtikrinančiomis priemonėmis – įsigykite langų atidarymo blokatorius, stebėkite, kad balkone nebūtų daiktų, ant kurių galima palypėti. Skvarbiu žvilgsniu (ir įjungę fantaziją) abu su vyru praskenuokite savo namus – ar nėra kitų vaikų gyvybei potencialiai pavojingų vietų. Jei vaikai nesukalbami ir eina į skirtingas puses, – kurį laiką rinkitės uždaresnes žaidimų erdves. Apskritai stenkitės laikyti vaikus savo regėjimo lauke. Nes fantazijos dauginasi iš dviejų, o supratimo apie saugų elgesį nebūtinai daug.
- Galiu paliudyti, kad, vaikams augant, jų gebėjimai pasaugoti save ir kitą gerėja. Sukalbamumo laipsnis – irgi.
PROFESINIS GYVENIMAS IR PINIGAI
Viena vertus, pametinukai šiek tiek „sutaupo“ mamos (ar tėčio) motinystės atostogų laiko. Jei turėčiau du vaikus, tarp kurių – 3 metų skirtumas, ir su kiekvienu būčiau namuose iki jam sueis treji, namuose iš viso praleisčiau 6 metus. Su saviškiais „prasisukau“ per 4,5 metų. Kita vertus, tai vis tiek ilgas laikas. Daugiau nei leistum, augindamas vieną vaiką. O kai kurie juk turi net ne du, o tris pametinukus. Net jei nesi IT specialistė, kur profesijoje naujovės veja vieną kitą, nėra lengva grįžti į darbą po 3–5 metų pertraukos.
Nors jau kurį laiką dirbu iš namų, jaučiu profesinės pertraukos pasekmes. Apsigyniau disertaciją, o kitais ir dar kitais metais gimė vaikai. Akivaizdu, kad nei mokslinių tyrimų, nei straipsnių per tą laiką neparašiau, ir grįžtančios į akademinį gyvenimą manęs niekas išskėstomis rankomis nelaukia.
Šiuo metu esu laisvai samdoma specialistė – dirbu nuo Guostės antrųjų gyvenimo metų. Negaliu apie tai pasisakyti taip romantiškai, kaip kai kurios kitos mamos, kurioms „sekasi suderinti šeimą ir karjerą“. Man sekasi sunkiai.
Pirmiausia sunku laviruoti tarp skirtingų „būvių“, reikalingų auginant vaikus ir dirbant. Augindami vaikus ilgai ir atkakliai mokomės su jais tiesiog „būti“ – ramiai, lėtai, nesitikint rezultato. Norint vėl grįžti į darbo rinką, tenka prisiminti, kas yra rezultatas, ir kaip jo siekti. Žongliravimas „mama–karjera“ vaidmenimis reikalauja neįtikėtino emocinio lankstumo. Antra, dirbant iš namų yra nelengva atskirti darbo ir namų erdves bei pareigas. Trečia, reikia susitaikyti su tuo, kad laikas, kai vaikus prižiūri mama, – tai tėčio darbo laikas, o laikas, kai su vaikais būna tėtis, – tai mamos darbas. Laiko mamai ir tėčiui šiaip sau kartu pabūti nebelieka. Apskritai visą savo laiką tik dirbi arba būni su vaikais – o tai irgi tam tikras darbas.
Įtempta finansinė situacija kelia dvejopus jausmus. Viena vertus, dažnai aplanko mintys apie itin susiaurėjusį gyvenimą. Vaikai savaime kiek apriboja pramogų prieinamumą, nes imi derintis prie pasikeitusio gyvenimo būdo. Pinigų stygius šį pasirinkimą dar labiau „sutraukia“, nes išvažiuoti penkiems į kelionę – jau iššūkis. Taupant pinigus būtiniems daiktams ir paslaugoms, tenka sumažinti papildomas išlaidas – kavinėms, sporto klubams, prabangesniems daiktams. Išties blogai jaučiausi, kai supratau, kad privataus, mums patikusio darželio dviem vaikams vienu metu mes sau leisti negalėsime.
Iš kitos pusės, išmokau gyventi su mažais pinigais, atradau daugybę nieko nekainuojančių veiklų. Jei ankščiau neaiškų nerimą išveikdavau prekybos centre, pirkdama ko reikia ko nereikia, tai, augindama vaikus, išmokau tiesiog išeiti į mišką. Atradau, kiek nedaug daiktų mums iš tiesų reikia. Išmokau žiūrėti globaliau ir išryškinti prioritetus – visi vaikai sveiki ir guvūs, būtinoms išlaidoms užtenka, užmiegu ir atsibundu su mylimu žmogumi, ar ne gana?
Ne, pinigų svarbos neneigiu. Keliausi penkiese lėktuvu? Kaip drąsiai skirsiesi su vyru, neturėdama kur išeiti ir už ką išlaikyti vaikus? Leisi sau SPA, mažas ir dideles atostogas, norėdama pailsėti nuo vaikų? Ar gali pasisamdyti namų tvarkytoją ir auklę? Pirkti patogesnį šeimos automobilį? Kaip dėl namo miesto pakrašty? Ar ramia sąžine ir pinigine padedi finansiškai savo močiutei, mamai, kitiems tau svarbiems žmonėms? Nusiperki naują suknelę, galvoje nekonvertuodama jos vertės į „o, būtų išėję aštuoni pakeliai džiovintų vaisių vaikams“? Gali sau leisti daug kainuojantį pomėgį? Dažnai šie klausimai pristatomi kaip vertybiniai („Oi, auklės tikrai nesamdysiu, noriu vaikus auginti pati“, „Su mažais vaikais geriau gyventi sėsliai, tai jokių azijų ir nenoriu.“), nors iš tiesų, nemaža dalimi atsakymai į visus juos priklauso nuo pinigų.
O dabar minties šuolis. Paprastas rytas. Jie atsikelia kada nori. Niekur neskubame. Sėda valgyti vilkėdami pižamas. Deda po „paskutinę“ braškę, kol pavalgo labiau braškes su koše nei košę su braškėmis. Iš lėto apsitvarkome. Išsėmę norimas veiklas išsikrapštome į lauką. Taip, kartais pabosta. Bet iš esmės – tas atsipalaidavimas yra daug. Ir kai atsiranda galimybė iškeisti visa tai į apčiuopiamesnius pinigus, labai pagalvoju. Nes tie didesni pinigai reiškia automobilių spūstis dukart per dieną, skubėjimą, įtampą, mažiau laiko šeimai ir negalėjimą išeiti į mišką vidury baltos dienos.
O tada man nuskamba mintis iš psichologo Vyčio Valantino straipsnio: „Daugelis žmonių gal paklaus: „Gal įmanoma turėti ir viena, ir kita?“ Vargu, juk brangių daiktų pasaulis sukonstruotas taip, kad žmonės priversti aukoti šeimai skirtą laiką, kad tik tuos daiktus turėtų. Ir štai čia kyla pasirinkimo klausimas“.
Patarimai
Patarimų šioje sferoje neturiu. Nesu tiek patenkinta savo finansine situacija, kad juos dalinčiau. Intensyviai ieškau išeities: dirbti iš namų ar geriau važiuoti į biurą? Pasirašyti stabiliam darbui ar bandyti išlaikyti menkiau apmokamą, bet laisvę? Kaip seksis dirbti vaikams išėjus į darželį?
Papasakosiu po metų kitų.
Mama Aliona Šalaj, nuotraukos iš šeimos albumo
„Mamos žurnalas“
