Dabar nuostabus laikas, kai galima valandomis vaikštinėti su mažyliu gryname ore. Tik ką veikti, kai jis nemiega? Vaikščioti vaikiukas dar nemoka, o tiesiog gulėti ar sėdėti vežimėlyje nusibodo. Tik ar galima nuobodžiauti, kai aplink tiek naujo ir įdomaus?
Būtent pasivaikščiojimų metu galima ištyrinėti supantį pasaulį ne tik žvalgantis aplink, bet ir įsiklausant, liečiant rankytėmis, o kartais net ir ragaujant. Kuo daugiau įvairių įspūdžių gaus mažylis, tuo geriau ir harmoningiau jis vystysis. O paprasti žaidimukai, kuriuos mama gali žaisti su kūdikiu, suteiks pasivaikščiojimui linksmybių, įdomumo ir, žinoma, naudos.
Žiūriu ir matau
90 proc. visos informacijos apie supančią aplinką mažylis gauna žiūrėdamas. Kol kas jis dar nemoka vaikščioti, ir net neužtikrintai šliaužioja, vadinasi, yra priverstas tenkintis tik tais matomais įspūdžiais, kurie prieinami iš lovytės ar vežimėlio. Tačiau mama gali padėti savo mažajam tyrinėtojui. Juk gatvėje tiek visko naujo ir neįprasto, nepažinto, ryškaus ir užburiančio.
Keliaujam. Nesėdėkite visą pasivaikščiojimo laiką ant suoliuko – tai turi tapti geležine taisykle. Žinoma, kol mažylis miega, jūs ramia sąžine galite paskaityti knygą ar žurnalą, tačiau kai vaikelis pailsėjo ir atmerkė akeles, pats metas išsiruošti į nedidelę kelionę. Ir kaskart nauju maršrutu.
Apžiūrinėjam. Jeigu lauke nėra ryškios saulės – nuleiskite vežimėlio viršutinę dalį. Tegu mažylis apžiūrinėja ne vežimėlio audinio raštą, o ryškias spalvas, medžius, aukštus namus, greitus automobilius, linksmus vaikus ir visa tai, pro ką važiuosite. Kuo daugiau naujų regimų vaizdų, tuo daugiau peno mažojo stebėtojo protui.
Stebuklingi raštai. Vežimėlyje gulinčius mažylius tiesiog užburia šmėžuojančios aukštumoje susipynusios medžių šakos, šviesos ir šešėlio žaismas lapuose. Todėl dažniau išsiruoškit į parką, mišką ar tankiai apsodintas alėjas šalia namų.
Ryški saulutė. Tegul mažylio veiduką truputį „pakutena“ saulės spinduliukai, nes kaip kitaip vaikutis sužinos, kad saulutė ryški ir šildo?
Šiltas vėjas. Jeigu pučia vėjelis, paimkite mažylį ant rankų ir šnekinkite: „Jauti, pučia vėjas, kedena tavo plaukučius, vėsina skruostuką. Papūskim ir mes, kaip pučia vėjas“.
Linksmas lietutis. Jeigu pasivaikščiojimo metu ėmė krapnoti lietus, neskubėkite slėpti mažylio po vežimėlio gaubtu ir bėgti namo. Leiskite keliems lietaus lašeliams nukristi ant vaikučio veido, ant jo rankyčių. Komentuokite tai, kas vyksta: „Lietutis ant rankyčių kapt-kapt. Ant veiduko kapt-kapt. Šlapias lietutis…“ O namuose būtinai prisiminkit, kaip mažyliui švietė saulutė, kaip pūtė vėjas, kapsėjo lietaus lašeliai. Tokia veikla mažyliui bus daug malonesnė ir naudingesnė, negu vien tik paveikslėlių su gamtos reiškiniais žiūrėjimas.
Kelių mokslas. Nepamirškite įvardinti visko, ką matote aplink, komentuokite visus savo veiksmus. Pavyzdžiui, eidami su vežimėliu per gatvę, galite sakyti: „Mes einam per gatvę. Pažiūrėkim, ar nėra automobilių. Pirmiausia pažiūrėkim į kairę…“ Tokių iš pirmo žvilgsnio paprastų pratimukų dėka, mažylis kaupia turtingesnį žodyną, įgauna pirmosios gyvenimiškosios patirties.
Au-Au, zzzzz…
Kiek įvairių garsų mus supa, vos tik išeiname į gatvę. Kuo mažesnis vaikas, tuo sunkiau jam suvokti visą tą kakofoniją, iš bendro miesto triukšmo išskirti kažką konkretaus ir suprantamo. Jūs galite mažyliui padėti.
Miesto garsai. Atkreipkite vaikučio dėmesį į visus garsius ir aiškius garsus. Pravažiavo automobilis, birbia traktorius. Danguje skrenda lėktuvas, kieme loja šuo, statybvietėje kala plaktukas… Sugalvokite kiekvienam garsui žodinę išraišką (au au, brrrr, trrrr, tuk tuk ir t.t.). Pasistenkite, kad mažylis išgirstų reikiamą garsą, jį suvoktų, pamėgintų paskui jus pakartoti. Tai labai naudinga kalbai vystytis ir suvokimui apie supantį pasaulį praplėsti.
Bum, bum. Mažyliai tiesiog dievina belsti, stuksenti. Duokite vežimėlyje sėdinčiam mažyliui į vieną rankytę pagaliuką, o į kitą – plastikinį samtelį. Privežkite vežimėlį prie suoliuko ir parodykite, kaip iš pradžių belsti pagaliuku, o vėliau – samteliu. Garsai bus skirtingi. Tada privažiuokite prie medžio, tvoros, didelio akmens. Leiskite mažajam būgnininkui į valias eksperimentuoti.
Miško garsai. Jeigu išeisite pasivaikščioti į mišką – būtinai įsiklausykite į miško garsus. Paklausykite paukščių čiulbėjimo, o vėliau pamėginkite išskirti jų balsus iš bendro triukšmo. Štai gegutė kukuoja, o ten snapeliu stuksena genys. Jeigu gerai įsiklausytumėte – išgirstumėte praskrendančio paukščio sparnų šlamesį, krentančios šakelės ar kankorėžio garsą, medžių girgždesį… Be abejo, mažylis ne iš karto išmoks pastebėti visus šiuos garsus. Tai ir nėra svarbu. Svarbiausia – atkreipti jo dėmesį į gyvosios gamtos garsų įvairovę, išmokyti stebėti ir GIRDĖTI.
Pirmieji eksperimentai
Kuo daugiau įmanomų daiktų mažylis lies pasivaikščiojimų metu, tuo geriau vystysis jo jausmai ir intelektas.
Žaislai iš gamtos. Akmenukai, pagaliukai, lapeliai, samanos, žievės gabalėliai – patys naudingiausi žaislai vaiko taktiliniams pojūčiams lavinti. Jų niekada neatstos jokie pirkti žaislai.
Lieskite viską iš eilės. Paimkite mažylį ant rankų, prineškite prie medžio ir leiskite pirščiukais ir delniuku liesti, glostyti medžio kamieną. Skirtingi medžiai turi skirtingą žievę, o tai reiškia, kad ir taktiliniai pojūčiai bus vis kitokie. Tegu mažylis paliečia samanas. Vaikams labai patinka jų minkštas ir drėgnas paviršius, kurį norisi liesti.
Duria. Labai atsargiai palieskite mažais piršteliai rožių ar erškėtrožių dyglius, sakykite: „Duria. Dygliuotas.“ Nedrauskite mažyliui rankomis liesti smėlį, žemę, akmenukus.
Vabaliukai ant delniuko. Tegu mažasis tyrinėtojas patiria, kaip kutena delniuką boružėlės kojytės ar kitas mažas vabaliukas. Vėliau rankytę lengva nuvalyti drėgna servetėle, o tokių nuostabių pojūčių mažylis daugiau niekur negalės patirti.
Ach, kokios gėlytės. Jeigu mažylis nėra alergiškas žiedadulkėms, prineškite jį prie visų įmanomų gėlių parkelyje ar pievoje. Tegu jis jas paliečia pirštukais, pamėgina pagriebti į delniuką, pauosto. Įdėkite jam į delną skirtingų medžių lapus: šiandien didelį klevo, o rytoj – mažą beržo. Ir nepamirškite garsiai tarti augalų pavadinimus.
Koks žaislas geresnis? Atlikite tokį eksperimentą. Kai mažylis vežimėlyje žaidžia su barškučiu, į kitą rankytę įdėkite kokią nors žolytę. Kaip elgsis mažylis? Dažniausiai jau keturių mėnesių kūdikiai mėgina papurtyti tai vieną, tai kitą ranką nesuprasdami, kodėl vienoje rankytėje barška, o kitoje – ne. Galų gale jie numeta gėlę, kaip kažką tylaus ir todėl neįdomaus ir užsiima vien tik barškučiu. Toks paprastas žaidimėlis, tačiau koks svarbus atradimas mažyliui.
Barstom. Jeigu mažylis jau moka sėdėti, sausą saulėtą dieną pasodinkite jį smėlio dėžėje. Žinoma, statyti smėlio pilis jis dar negali, tačiau susidomėjęs jis lies smėlį ir sems jį delniukais. Parodykite mažyliui, kaip galima imti smėlį rankomis ir berti į kibirėlį, kaip perpilti jį iš vienos formelės į kitą.
Bėgam, bėgam
Nubėkim prie… Kol mažylis dar nemoka vaikščioti, teks pabėgioti mamai. Paimkite vaikutį ant rankų ir sakykite: „Dabar mes bėgsime prie ano beržo. Bėgam, bėgam!“ Kai prieisite prie medelio, sakykite: „Atbėgom. Štai beržas“. Dabar bėkite prie krūmo, prie suoliuko, mašinėlės, šuniuko, laiptų, gėlių, žodžiu, prie visko, ką įdomaus pamatysite pasivaikščiojimo metu. Toks žaidimas ne tik palinksmins kūdikį, bet ir padės mokytis naujų žodžių. Svarbiausia, žodžius tarkite aiškiai, lūpomis atlikdami išraiškingus judesius.
Mažylis įdėmiai apžiūrinės ne tik naujus daiktus, bet ir jūsų lūpas. Jis gali net paliesti jas rankytėmis.
Tokiu būdu jis mokosi kalbos organų judesių.
Kū-kū, kur mama? Sunku rasti vaiką, kuriam nepatiktų žaisti slėpynių. Ir tai ne keista. Juk šio žaidimo metu mažylis įsisavina svarbias sąvokas „yra“ ir „nėra“. Pažaiskite šį linksmą žaidimą pasivaikščiojimo metu. Pasislėpkite už medžio ir kvieskite vaiką vardu. Tegu jis pasisuka į jūsų balsą, paieško mamos akimis. Valio, rado! O dabar pasislėpkite už kito medžio. „Kū-kū, aš čia!“ Tik nepasislėpkit per toli ir per ilgam, nes mažylis gali ir išsigąsti.
O dabar – pirmyn. Mėgstamas visų sėdėti galinčių vaikučių žaidimas – „jodinėt“ tėčiui ant sprando. Tačiau tai ne tik paprasta pramoga, o naudingas ir lavinantis pratimas, ypač gryname ore – mažylis gali stebėti viską, kas vyksta aplink. Be to, vaiko padėtis ant stiprių tėčio pečių nėra labai stabili, todėl mažasis raitelis turi pasistengti, kad išlaikytų pusiausvyrą.
Iškyla su mama
Pasiimkite į pasivaikščiojimą nedidelį pledą ar kilimėlį. Raskite švarią vietą ant žolės pavėsyje. Dar smagiau į tokį pasivaikščiojimą susiruošti su visa šeima.
Į kelionę ropomis. Pasodinkite mažylį ant pledo ar paguldykite ant pilvuko taip, kad jis matytų, kas darosi žolėje. Tai tik jums atrodo, kad ten nieko įdomaus nevyksta. Mažyliui tai naujas neatrastas pasaulis. Tegul jis griebia rankyte žolę, pirštuku liečia vabaliukus. Ne bėda, jeigu mažylis nuropos nuo pledo ant žolės. Šiuolaikiniai skalbikiai puikiai pašalina net ir žolės dėmes. Tegu vaikas nuropoja iki artimiausio medžio, pamėgina atsistoti remdamasis į kamieną. Mums sunku suvokti, kokią nuostabią patirtį, kiek naujų įspūdžių ir neįprastų patyrimų gaus mažylis tokios kelionės metu.
Mažasis „rinkėjas“. Pasiūlykite vaikučiui surinkti į kibirėlį įvairius įdomius daiktus, kuriuos jis ras žolėje: akmenukus, gėlytes, šakeles, lapus, kankorėžius, giles ar kaštonus. Dar geriau padarykite tai kartu. Tik iš pradžių įsitikinkite, kad aplink nėra stiklo šukių ar kokių kitų šiukšlių. Tada susėskite ant kilimėlio, išberkite savo radinius ir dėdami po vieną atgal į kibirėlį garsiai vardinkite: „Pienė, gilė, žolelė…“ Tuomet vėl išberkite ir vėl dėkite atgal. Tol, kol neatsibos. Po kelių tokių treniruočių mažylis jau pats galės jūsų paprašytas rasti ir parodyti kankorėžį, akmenuką ir t.t.
Dideli ir maži. Galima nuskinti keletą skirtingo dydžio lapų, padėti juos priešais mažylį ir pasakoti: „Štai didelis lapas, o štai čia – mažas. Šitas pats didžiausias, o šis – mažiausias. Padėkim didžiausią lapą čia, tada mažesnį, tada dar mažesnį…“ Žinoma, praeis dar ne vienas mėnuo, kol mažylis sugebės tai daryti savarankiškai. Tačiau pirmuosius žingsnius jis jau atliko.
Slėpynės su žaislu. Pažaiskite slėpynių su nedideliu žaisliuku. Uždenkite jį servetėle ar kibirėliu. Nagi, o kur žaisliukas? Nors atrodo labai paprastas, toks žaidimas itin gerai lavina mažylio atmintį. Juk jam dar nėra lengva prisiminti, kur dingo žaidimų draugas. Galima paslėpti žaisliuką po vienu-dviem-trimis plastikinėmis stiklinaitėmis. Ar atsimins mažylis, kur žaisliukas, ar mėgins pakelti visas stiklinaites iš eilės?
Mesk toliau. Leiskite kūdikiui į valias prisimėtyti kankorėžių ar smulkių akmenukų. Jam tai itin naudingas pratimas. Būtinai girkite: „Koks šaunuolis, kaip toli numetei kankorėžį“. Pastatykite šalia sėdinčio vaikučio kibirėlį ir parodykite, kaip galima į jį mėtyti kankorėžius. Nieko tokio, jeigu iš karto nepataikys, bet jis stengsis, mokysis, o tai svarbiausia.
Linksmų ir naudingų pasivaikščiojimų!
Parengė Jovita Budvytienė
„Mamos žurnalas“
