Pirmosios gyvenimo savaitės mažam žmogučiui – pačios svarbiausios. Visi tėvai vėliau prisimena, kaip ausį prikišę klausydavosi, ar vaikelis vis dar kvėpuoja, kaip kaišiojo pirštus už nugarytės, tikrino kojų pirštukus – ar nesušalęs. Apie vieną iš naujagimystės problemų – termoreguliaciją – pasakoja naujagimių gydytoja dr. Eglė Markūnienė.
Mamos įsčiose šilta, gimdykloje šalta
Mažasis žmogutis auga ir bręsta nuostabiai šiltoje mamos įsčių aplinkoje. Ten pastovi ir normali temperatūra yra apie 37,5oC. Gimsta naujagimis šlapias ir dėl to labai greitai vėsta, nežiūrint šiltos gimdymo kambario patalpos. Gimdymo kambariuose stengiamasi palaikyti apie 25-28oC. Ši temperatūra jau peržengia suaugusių žmonių komforto ribas ir medikams darosi sunku dirbti tokiomis šiltomis sąlygomis. Todėl tuoj po gimimo labai svarbu kuo skubiau naujagimį nusausinti pašildytu, minkštu vystyklu ar rankšluostėliu, kad garuojanti drėgmė nuo kūnelio paviršiaus neatvėsintų naujagimio. Ką jaučia naujagimis, taip staiga keičiantis aplinkos temperatūrai nuo 37,5ºC iki, tarkim, 25oC? Kuriems teko būti šiltuose kraštuose, prisimenate pojūtį, kai dieną kepina saulė ir ore tvyro 35-38oC karštis, o saulei nusileidus temperatūra staiga krenta iki 26oC. Tada ne vienas puola ieškoti megztinėlio, nes pasijaučia gana vėsiai. Tačiau kiekvienas sutiktų, kad 26oC vasarėlė Lietuvoje būtų laikoma gerokai karšta. Deja, kad ir kaip greitai ir gerai mes naujagimį nusausiname po gimimo, jis vis tiek pravėsta.
Geriausiai šildo mamos kūnas
Greičiausiai naujagimiai vėl sušyla liesdamiesi su šiltu paviršiumi. Geriausias šiltas paviršius tuoj po gimimo yra mamos kūnas. Pirmame paveikslėlyje matome, jog tuoj po gimimo nusausintas ir į šiltus vystyklus suvystytas naujagimis, tačiau jau spėjęs pravėsti iki 35oC, truputį sušyla ir lieka stabiliai atvėsęs. Po 1,5 valandos vėl pradeda vėsti net nepasiekęs normalios kūno temperatūros. Toks atvėsęs naujagimis yra mieguistas, vangus, jis neieško valgyti, jam gresia hipoglikemija (sumažėjęs cukraus kiekis kraujyje). Tai gali pakenkti smegenų veiklai.
Kita paveikslėlio kreivė rodo, kaip greitai pravėsęs naujagimis sušyla gulėdamas nuogutis ant nuogos motinos krūtinės. Juk mažylis liečiasi su 36,6oC, o po gimdymo kartais net dar labiau įkaitusiu motinos kūno paviršiumi. Svarbu tik, kad jis būtų pridengtas iš viršaus antklodėle, o ant galvytės būtų uždėta kepurėlė. Ja turėtų pasirūpinti patys tėveliai, nes gimdymo skyriai dar ne tokie turtingi, kad kiekvienam žmogučiui parūpintų gražią ir šiltą kepurytę. Žinoma, dar drėgną galvelę galime pridengti ta pačia antklodėle. Naujagimis, sušilęs ant motinos krūtinės po 60-90 minučių aktyviai pradeda ieškoti krūties.
Žindimas per 2 valandas jį saugo nuo jau minėtos hipoglikemijos, o mamytę saugo nuo ankstyvojo pogimdyminio kraujavimo. Žindimo metu motinai išsiskiria hormonas, skatinantis greitą ir efektyvų gimdos traukimąsi. Tai saugo motiną nuo mažakraujystės, be to, ankstyvas žindymas užtikrina pakankamą pieno gamybą vėliau.
Pirmosios paros – „varliuko būklė“
Išnagrinėjome termoreguliacijos ypatumus pirmomis valandomis po gimimo. Tačiau ir per kitas dvi gyvenimo paras mažylio termoreguliacija turi savų ypatumų. Naujagimis būdamas prie mamos ir gerokai aprengtas gali perkaisti ir jam pakyla temperatūra net iki 38-38,5oC. Tuomet mažylį pakanka nurengti ir temperatūra tampa normali. Normali ji laikoma, kai yra didesnė nei 36 oC, bet mažesnė nei 37oC, matuojant pažastėlėje ar kirkšnyje. Matuojant temperatūrą išeinamojoje angoje, ji yra laipsniu didesnė, t.y.apie 37,5oC. Medikai, dirbantys su naujagimiais, šias kelias labilios temperatūros paras vadina „varliuko būkle“. Šie gyvūnėliai juk labai priklausomi nuo aplinkos temperatūros. Nereikia pamiršti, kad pavadinti šią būseną normalia galima tik tada, kai įsitikiname, jog naujagimis sveikas ir nėra rizikos infekcijai.
Marmurinė oda ir drebantis smakriukas
Dar po kelių dienų tėveliai pastebi, jog naujagimį išvysčius jo odelė tampa lyg marmurinė, verkiant dreba smakriukas, pamėlsta apie lūpytes. Dažniausiai tai yra termoreguliacijos ypatumai. Jei išvystyto naujagimio oda greitai tampa marmurinė, galime įtarti, jog šis mažylis mėgsta šilumą. Smakriukas verkiant pirmą mėnesį, kartai ir ilgiau, gali virpėti. Dažniausiai tai susiję su gimimo stresu ir po mėnesio, kartais dviejų-trijų, praeina savaime.
Kaip rengti, kad neperkaistų
Tėveliams visada kyla klausimas, o kaip rengti mažylį, kad jis neperkaistų. Lietuvoje tėveliai, ypač spaudžiami rūpestingų senelių, linkę kūdikius per daug prirengti. Geriausia laikytis paprastos taisyklės: aprengti vaikelį tik vienu drabužėliu daugiau nei patys rengtumėmės tokiu oru. Po to, žinoma, reikėtų patikrinti, ar kūdikis neperkaito.
Tikrinkite ne čiupinėdami nosytę, ar ji šilta, o paliesdami rankytes – ar jos drungnos ir nedrėgnos.
Suprakaitavęs vaikelis greitai vėsta, ir delniukai būna drėgni ir šalti. Kita vieta tinkama tikrinti, ar mažylis ne per šiltai aprengtas, tai užkišti delną prie nugarytės tarp menčių. Jei bus per šilta, ten pirmiausiai kūdikis ir prakaituos. Kodėl šilumos indikatorius – ne nosytė?
Siūlyčiau skaitytojams atlikti paprastą bandymą: imti ir dabar patikrinti savo nosį. Jei ji šalta ar mums tikrai šiuo metu šalta?
Jei ne, tai atsakykite sau į klausimą, kodėl mano nosis šalta? Tai paprastas kiekvieno žmogaus, mažo ar didelio, termoreguliacijos ypatumas. Taigi, gali atsitikti ir taip, kad kai kurie vaikeliai norės būti rengiami vienu drabužėliu mažiau nei atitinkamu oru rengtųsi tėvelis ar mamytė. Turbūt tai ir būtų atsakymas į tėvelių klausimą, kaip rengti naujagimį, vėliau – kūdikį, kad jis nesušaltų ar neperkaistų.
Kokia geriausia temperatūra namuose
Komforto sąlygos namuose yra 21-23oC, o nakties metu – 18-20oC. Derėtų nepamiršti, jog kūdikiai su sauskelnėmis yra nuolat su tam tikros rūšies „šildomuoju kompresu“. Tai reikia įvertinti rengiant mažylį.
Taigi geriausias sąlygas galima sukurti aprengus mažylį tinkamais drabužėliais. Dažnai tenka išgirsti močiučių patarimų, jog kūdikiui namuose būtina kepurytė, kad ausys nebūtų atvėpusios ar kad vaikutis negautų ausų uždegimo. Nuo ausyčių uždegimo kepurytė gali padėti lauke. Ausų forma yra genetiškai nuspręsta, ir kepurytė jų koreguoti nepadės. Kepurytė dar naudinga tuoj po gimimo, kai reikia naujagimį apsaugoti nuo atvėsimo, kai jo plaukučiai šlapi. Kartais kepurytė tinka po maudymo, jei kambariuose vėsoka. Bet ją reikėtų laikyti trumpai, tik tol, kol susigeria visa drėgmė, o po to nuimti. Geriau tinka užmaunama kepurytė, nei rišama po kakliuku.
Raišteliai ypač nepatogūs gulinčiam vaikeliui.
Lovytė, vežimėlis ar tėvų lova
Dažai tėvai rūpinasi, kur statyti lovelę, o gal kurį laiką naujagimį migdyti vežimėlyje? Lovelei reikėtų parinkti tokią vietą, kad nebūtų arti didelių vėsių ar itin šiltų paviršių, nes judėdamas oras gali šaldyti naujagimį. Todėl reikėtų lovelę statyti atokiau nuo langų, durų ir radiatorių, židinių, krosnių. Dabar dažnai namuose būna įrengiamos ventiliacijos, todėl ventiliacijos anga turėtų būti šone, o ne virš lovelės.
Panagrinėkite šilumos netekimo kelius, žvelgdami į antrąjį paveikslėlį (2 pav.).
Dažnai tėveliai pirmą mėnesį mėgsta naujagimį migdyti vežimėlyje. Tai gali būti patogu, jei vaikelis dažnai pabunda. Dar patogiau maitinti ir raminti naujagimį šeimos lovoje, nes tada mamai nereikia keltis iš lovos. Taip mama gali pailsėti.
Guldant naujagimį į tėvų lovą svarbu ne per šiltai aprengti mažylį, nes jį šildo motinos kūnas. Negalima kloti antklodės ant galvytės, kūdikį guldyti be pagalvės ir jokiu būdu ne ant išskleistos sofos. Sofa paprastai turi nuolydį, mažylis gali nusiridenti ir, prisispaudęs prie motinos kūno, uždusti.
Vežimėlyje migdyti darosi pavojinga po trečio mėnesio, kai vaikelis darosi vis aktyvesnis ir vieną naktį gali išeiti ieškoti mamytės pats. Verta prisiminti ir lopšius, kurie naudojami daugelyje pasaulio tautų.
Supimas vežimėlyje neatstoja supimo tikrame lopšyje. Tik švelnūs nefiksuoti lopšio judesiai naujagimiui primena judesius motinos įsčiose, kurių prisiminimas jam labai gyvas ir malonus. Tai ramina kūdikį ir vos švelniai pasuptas miega ramiau.
O kada į lauką?
Visus tėvus labai jaudina klausimas, o kada gi naujagimį nešti, vežti į lauką. Griežtų receptų ar lentelių čia nėra. Naujagimiui grįžimas į namus – didelis įvykis. Gimdymo skyriuje jis priprato prie nuolat varstomų personalo ir lankytojų durų, ligoninės kvapų, šviesų, dulkių ir pan. Grįžus į namus tenka susipažinti su naujais garsais, kvapais, rėžimu. Todėl bent 2-3 dienas derėtų leisti mažyliui susipažinti su nauja aplinka. Jei naujagimis gimė vasarą, po 2-3 dienų jau galima nešti į lauką. Pradėti nuo 10-15 minučių, kasdien ilginant laiką po maždaug 10 minučių ir po kelių savaičių vasarą galima beveik ir gyventi lauke. Dažnai tenka matyti į lauką išnešto naujagimio uždengtą veidelį ar į burnytę įspraustą čiulptuką, kad, girdi, neprirytų šalto oro. To nereikėtų daryti, nes mažasis žmogelis eina į lauką susipažinti su visais jame tvyrančiais garsais, kvapais, spalvomis.
Svarbu, kad vaikutis būtų sausas, sotus ir ramus. Labai dažnai neramius vaikus pasivaikščiojimai lauke nuostabiai ramina ir migdo. Rudenį, pavasarį, kai lauke nuo + 10 iki (–)10oC reikėtų luktelėti 1-2 savaites ir tada pradėti pratinti lauke pagal jau aptartą schemą. Žiemą (– )20oC speigus reiktų pralaukti, bet jei jie tęsiasi, tai į lauką bandyti keliauti po 3-4 savaičių.
Ypač geras būdas rudenį ir žiemą naujagimį į lauką neštis perpetėje, priglaustą po motinos rūbais. (Perpetė – tai ne tradicinis kūdikio nešiojimas, naudojant skraistes, plačios medžiagos juostas ar pramoniniu būdu pagamintus vaiknešėlius. Juose naujagimis išlieka pozoje, artimoje tai, kuri buvo motinos įsčiose.) Toks nešiojimo būdas leidžia naujagimį rengti nedaug ir nėra sušilimo pavojaus, nes motinos kūnas jį nuolat šildo. Užsukus į parduotuvę apsipirkti, pakanka motinai nusirengti ir vaikeliui bus patogu.
Atvažiavus į parduotuvę ilgesniam apsipirkimui, kai mažylis yra šiltai aprengtas ir guli vežimėlyje, būtina jį nurengti. Trumpai tariant, reikia elgtis taip, kaip elgtumėtės patys, kad jaustumėtės patogiai, neperkaistumėte 20oC temperatūroje su kailiniais ar pūkine striuke. Jei žiemą mažylis vežiojamas vežimėlyje, būtina papildomai apšildyti vežimėlio dugną, nes šaltis ateina ne iš viršaus, o iš apačios.
Patartina į vežimėlio dugną įtiesti vilnonį, sulankstytą pledą, kailį ar pūkinę, gana ploną pagalvę-čiužinuką. Veiduko odelę reikėtų ištepti riebiu kremu. Tai kelioms valandoms efektyviai apsaugo kūdikio odelę nuo šalčio sukeltų nuožvarbų.
Vežiojamam vežimėlyje mažyliui šaltą žiemos dieną reikėtų kas 30 minučių pačiupinėti rankutes ir patikrinti, ar jos nesušalusios, neperkaitusios, nesudrėkusios. Vaikučiui atvėsus ar perkaitus reikia skubiai grįžti namo ir imtis reikalingų priemonių – mažylį sušildyti glaudžiant nuogą kūnelį prie savęs, žindyti ar maitinti šiltu pienuku, jei kūdikis nežindomas. Jei perkaitęs – skubiai perrengti sausais, pašildytais drabužėliais.
Atrodo, jog aptarėme pačius aktualiausius naujagimių, kūdikių termoreguliacijos ypatumus. Baigiant norisi pridurti, jog ir šioje vaikučių priežiūros srityje svarbiausia – Jūsų, tėveliai, nuojauta bei kūrybingas patarimų naudojimas. Sėkmės!
Dr. Eglė Markūnienė, gydytoja neonatologė, Kauno medicinos universiteto Neonatologijos klinikos vadovė, medicinos mokslų daktarė
„Mamos žurnalas“
