Kūdikių grūdinimas: pratybos, kaip nesusirgti

grūdina

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Grūdinimąsi reikėtų suprasti kaip tam tikrą gyvenimo būdą. Grūdinimas – tai tam tikros procedūros arba pratybos. Jeigu tas procedūras nutraukiame, pasiektas rezultatas laikui bėgant išnyksta. Grūdinimas turėtų natūraliai įsilieti į įprastą gyvenimą.

Grūdinimasis – tai organizmo vidinių rezervų didinimas per gamtos veiksnius – orą, vandenį ir saulę. Organizmo grūdinimas yra neatskiriama fizinės kultūros – dinaminės gimnastikos – dalis. Pavyzdžiui, fiziniai pratimai puikiai dera su buvimu vėsesniame ore, vaikščiojimas basomis masažuojant kojų pėdų aktyvius taškus.

Grūdinimas – nuo senų senovės

Nuo seniausių laikų kiekvienoje kultūroje randame papročių ir tradicijų stiprinti augančios kartos sveikatą. Žmonių gyvenimo sąlygos kėlė didelius reikalavimus sveikatos būklei, gebėjimui pasipriešinti nepalankiems išorės aplinkos veiksniams. Buvo ieškoma būdų, kaip apsiginti nuo tų veiksnių ir kaip atrasti žmogaus organizmo stiprinimo būdų.

Buvo žinoma, kad sveikatos pagrindus reikia kloti nuo pat mažens. Todėl grūdinimo procedūros buvo taikomos ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, įskaitant ir naujagimius bei kūdikius. Šiaurės tautos naujagimius apipildavo sniegu, skitai mažus vaikus maudydavo šaltose upėse, senojoje Rusijoje motinos naujagimius dažnai garindavo pirtyse ir apipildavo sniegu. Prie grūdinimo procedūrų galima priskirti vaikų krikštijimą lediniame vandenyje. O vaikai būdavo krikštijami 1-2 parų amžiaus, triskart panardinant galvą į ledinį vandenį.

Dar 20 amžiaus pradžioje buvo atlikta vaikų sergamumo ir mirtingumo analizė, kuri parodė, kad „krikštytų vaikų sergamumas ir mirtingumas buvo du kartus mažesnis“. Suprantama, kad tam turėjo įtakos krikštijimo būdas.

Gyvenimas lengvėja, atsparumas – mažėja

Vystantis civilizacijai, žmogus aplink save sukūrė komfortišką mikroklimatą. Tai sukėlė nepageidautinų pasekmių. Mes nebetoleruojame vėsesnio oro, šalčio.

Organizmas nebemoka saugotis ir prisitaikyti, pasidarė labai jautrus.

Didelis vaikų sergamumas, ypač pirmais gyvenimo metais, rodo, kad mūsų gyvenimo būdas ir ta dirbtinė aplinka, kurioje mes gyvename, atsiliepia neigiamai. Vaikas nesugeba įveikti net menkiausių išorės sąlygų nukrypimų. Peršasi išvada – grūdintis reikia pradėti vaikystėje, ir kuo anksčiau, tuo geriau.

Žinome, kad naujagimystės laikotarpis yra vienas iš vadinamųjų kritiškų tarpsnių. Todėl grūdinant naujagimius, galima pasiekti gerų ir ilgalaikių rezultatų.

Apie naujagimių grūdinimą kol kas dar nekalbama. Fizinius pratimus, mankštas rekomenduojama atlikti tik nuo 1,5-2 mėnesių. Taigi bent jau pirmą mėnesį vienintelis vaiko „grūdinimas“ yra „oro vonios“ keičiant sauskelnes.

Visos masažo, fizinės kultūros ir grūdinimo rekomendacijos greičiau primena sunkaus ligonio reabilitacijos programą.

Kodėl kūdikio termoreguliaciją įpratome laikyti netobula? Sveikų, grūdintų ir mankštintų kūdikių, kurie nuolat būna su motina, termoreguliacija yra gana era. Šią termoreguliaciją reikia tik „įjungti“. O tai padaryti leidžia natūralios sąlygos. Kad naujagimiui funkcionuotų termoreguliacijos sistemos, būtina stimuliuoti odos receptorius.

Kai kūdikis rengiamas per šiltai, kyla grėsmė perkaisti. O perkaitimą naujagimiai sunkiau ištveria negu atšalimą. Tokiu būdu termoreguliacijos sistema ne tik „neįjungiama“, bet ir atrofuojasi.

Gimimas – grūdinimo pradžia

Gimdamas vaikas patiria pirmą šalčio šoką. Net jei gimdykloje yra 25 laipsniai šilumos, vis tiek temperatūrų skirtumas didžiulis, nes gimdoje buvo maždaug 38 laipsniai. Skirtumas net 13 laipsnių! Be to, nepamirškime, kad slenkant gimdymo takais, gimdymas vyksta streso fone. Deguonies poreikis iškart po gimimo padidėja 4 kartus, todėl vaiko organizmas patiria didelį krūvį.
Jeigu kurį laiką stebėtume naujagimius ir kūdikius, gyvenančius natūraliai, mus nustebins jų gebėjimas gaminti šilumą.

Įprasta galvoti, kad pastovią temperatūrą kūdikystės pradžioje užtikrina cheminės termoreguliacijos sistemos, o fizinės reguliacijos sistemos tuo metu nefunkcionuoja arba pasireiškia silpnai. Tyrimais nustatyta, kad fizinės termoreguliacijos sistemos įsijungia iškart po gimimo. Kad fizinė termoreguliacija veikia, mes tėveliams parodome, kai po maudymo apipylus vaiką šaltu vandeniu, jo oda tuoj pat parausta. Sunerimusiai mamai rekomenduojame pridėti ranką prie mažylio nugarytės ir įsitikinti, kad ji šilta.

Mitas apie netobulą kūdikio termoreguliaciją kelia peršaldymo baimę, todėl tėvai atsisako grūdinimo procedūrų.

Kūdikis daug greičiau negu suaugęs žmogus sugeba atstatyti savo temperatūrą. Todėl pakanka, kad tik truputį suintensyvėtų medžiagų apykaita bei šilumos gamyba, ir gana greitai vaikas sušyla iš „vidaus“.

Gydytojai skundžiasi, kad tėvai negrūdina savo vaikų, nedaro fizinių pratimų. Tačiau tais būdais, kurie paprastai aprašomi populiariose knygose, užgrūdinti vaiko neįmanoma. Kodėl?

Visų pirma grūdinimas paprastai vėluoja 3-4 mėnesius. Praleidžiamas didžiausias adaptavimosi greitis – pirmieji vaiko gyvenimo mėnesiai.

Antra, veikiančio veiksnio jėga neigiama, nes nėra ryškaus temperatūros skirtumo. Todėl dėl to daugelis tėvų, pradėję „grūdinti“ vaikus pagal medicinos rekomendacijas, netrukus nemaloniai nustemba, kad vaikai suserga. Ir tada rekomenduojama procedūras nutraukti. Kai kūdikis pasveiksta ir vėl jas pradėjus, istorija kartojasi. Tuo „grūdinimas“ paprastai ir baigiasi.

Nepamirškime, kad gamta „apskaičiavo“ vaikus realioms sąlygoms, o ne naujagimių palatoms. Nepamirškime, kad jau gimdamas vaikas patiria didelį temperatūrų skirtumą. Todėl grūdinimas privalo modeliuoti realybę. Tik tokiu atveju realiai padidėja vidiniai organizmo rezervai ir jo atsparumas nepalankiems išorės veiksniams.

Grūdinamas ir charakteris

Be sveikatos stiprinimo, grūdinimas turi ir kitą pusę. Jis veikia psichiką, grūdina vaiko charakterį, vaikas jaučia didesnę vienovę su gamta, harmonija su jį supančia aplinka.

Diegti kūdikiui harmoniją su gamta būtina nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų.

Neveltui dabar vėl atsigręžiama į ekologinį gyvenimo būdą. Todėl grūdinimas yra ekologiško mąstymo formavimo sudėtinė dalis, neleidžianti besivystančiai sąmonei paversti gamtą tiesiog agresyvia „aplinka“.

Pateiksime įvairius grūdinančius veiksnius. Tegul jie tampa jūsų gyvenimo ir bendravimo su gamta būdu.

Oras ir saulė

Nuo išorinės aplinkos mus skiria svarbus organas – oda. Ji atlieka svarbų ryšį tarp mūsų organizmo ir išorinės aplinkos. Oras ir saulės spinduliai yra natūrali aplinka, su kuria oda nuolat liečiasi ir dėl kurios palaikoma normali ne tik jos, bet ir mūsų organizmo būklė.

Jei vaikas gimsta vasarą, grįžus į namus, reikėtų, kad naujagimis dar kelias dienas priprastų prie namų aplinkos ir tik po to trumpam išnešamas į lauką. Būti lauke rekomenduojama iki 10 valandos ir po 16 valandos.

Saulės spinduliai labai naudingi mažyliams nuo pat pirmųjų dienų. Saulės spindulių veikiamos žūsta ligas sukeliančios bakterijos, stabilizuojasi kokybiška kraujo sudėtis, gerėja medžiagų apykaita, didėja atsparumas ligoms. Be to, veikiant saulės spinduliams, organizmas gamina jam reikalingą vitaminą D. Yra duomenų, kad per 5 minutes saulėje organizmas pagamina reikiamą vitamino D paros kiekį. Todėl reikėtų pagalvoti, ar tikslinga vasaros metu vaikui skirti sintetinį vitaminą D? Juk jį perdozuoti ne mažiau pavojinga, nei jo stoka. Saulėje patariama pabūti nuogam mažyliui nuo 1 mėnesio amžiaus po 0,5 minutės ant nugaros ir tiek pat ant pilvuko. Vienerių metų amžiaus mažyliui leidžiama pabūti ore 40-50 minučių per parą, kai temperatūra 18-20 laipsnių šilumos.

Oro vonios vaikui irgi labai reikalingos. Vasaros metu kambaryje kūdikiui tinka būti nuogam būdravimo metu ilgesnį laiką.

Pirmas požymis, kad vaikui nešalta, yra jo normalus elgesys. Jei sumažėjo aktyvumas, pasireiškė apatiškumas arba, atvirkščiai, irzlumas, neramumas, tai gali rodyti, kad jam šalta.

Lauke šiltoju metų laiku reikia skatinti vaiką vaikščioti basam per žolę, smėlį, smulkius akmenukus ir pan. Tai labai efektyvus kojos pėdų aktyvių taškų masažas. Jiems tai labai patinka.

Žiemos metu rekomenduojama būti lauke tik esant temperatūrai iki 10 laipsnių šalčio, jeigu nėra vėjo. Esant žemai temperatūrai, prieš einant į lauką rekomenduojama patepti atviras kūno vietas apsauginiu kremu nuo šalčio

Šalti apipylimai

Apipylimai – pati prieinamiausia ir dėl to labiausiai paplitusi vandens procedūra. Pageidautina apipilti iš indo, nes tokiu būdu per trumpą laiko tarpą užtikrinamas viso kūno paviršiaus kontaktas su vandeniu.

Pradedant vaiką grūdinti, pirmiausia reikia gerai suprasti ir pačiam įsitikinti, kad tik apipylimai kuo šaltesniu vandeniu efektyviai grūdina. Baimė peršaldyti kūdikį – tai duoklė, kurią mes mokame už iškreiptą požiūrį į naujagimį ir kūdikį. Rezultatas – mažas atsparumas žemesnei oro temperatūrai, nuolatinės vaiko ligos šalto sezono metu.

Kaip tai reikėtų atlikti praktiškai? Po 10-15 minučių maudymo, plaukiojimo ir nardymo vonioje, vaikas apipilamas maždaug 1 litru šalto vandens.

Pilama nuo galvos, nes jos odos receptorių stimuliavimas yra reikšmingas formuojant atsakomąją organizmo reakciją. Po to tėtis turėtų priglausti vaiką prie savo nuogos krūtinės, pridengti jį rankšluosčiu. Po apipylimo suaktyvėja vaiko raumenų tonusas ir judėjimas, parausta oda, jis greitai sušyla. Į apipylimą mažylis atsako staigiu klyksmu, tačiau jis labai greitai nurimsta.

Maudymasis natūraliuose vandens telkiniuose

Tai gana stipri procedūra, nes jungia vandens, oro ir saulės poveikį. Vasarą galima imti vaiką į paplūdimį ir maudytis kartu su juo. Maudymo trukmė priklausys nuo vandens temperatūros ir amžiaus. Buvimas vandenyje turi būti aktyvus; kūdikį reikia sukioti vandenyje, skatinti jo judesius, panardinti jį po vandeniu ir t.t.

Paprastai šiltesnis ir švaresnis vanduo yra ežeruose. Mūsų daugiametė praktika šeimų vasaros stovykloje parodė, kad nuo pat kūdikystės šie užsiėmimai teikia daug malonumo.

Romualdas Šemeta, akušeris-ginekologas, nėščiųjų mokyklos vadovas, tel. 8*687 64 757

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 7 = vienuolika

Kitos temos: