Laikas apsispręsti, ar mums reikia gimdymo skausmo

Ar mes suprantame, kodėl normalus fiziologinis procesas – gimdymas – vyksta su kančiomis?

Nesupratę dažnai paslaugiai priimame medicinos siūlomas medikamentines paslaugas. O juk visa tai turi poveikį gimdymo eigai ir vaikelio vystymuisi.

Skausmui – pagrindinis vaidmuo

Penktą nėštumo mėnesį mūsų kursuose lankėsi linksma jauna moteris. Ji tiesiogiai švytėjo iš džiaugsmo, kalbėdama apie nėštumą ir tai, kaip gerai jautėsi. Ji pasakojo apie įvairius dalykus, kuriuos ji daro ruošdama savo kūną gimdymui: plaukimą, jogą, meditacijas, pasivaikščiojimus. Ir staiga per šį linksmą pašnekesį ji nutilo, suspaudė kumščius ir tarė: „Bet aš net negalvoju APIE TĄ dieną. Aš tiesiog uždraudžiau sau galvoti apie gimdymą. Net neįsivaizduoju, kaip bus. Aš tikrai bijau “.

„Išgąsdinta“ yra pats tinkamiausias žodis apibūdinti moters, artėjančios prie vienos įdomiausių jos gyvenimo akimirkų, jausmus. Ši jauna moteris – išties protinga ir tikriausiai kontroliuojanti viską, kas nutinka jos gyvenime – jaučiasi nelaiminga, kai pradeda galvoti apie gimdymą.

Deja, moterys visame pasaulyje jaučiasi maždaug vienodai. Tai kažkoks piktas pokštas: šimtmečiais tiesiog brukama baimė, su kuria moterys taip lengvai susitaiko, sukuria drumstą debesį virš šeimų ir neleidžia joms patirti džiaugsmingą įkvėpimą artėjant prie tėvystės. Tikėjimas neišvengiamu gimdymo skausmu yra toks stiprus, kad užuot bandę kritiškai pažvelgti į šią problemą, pamatome, kiek daug pastangų dedama, norint pagrįsti skausmo svarbą, jo būtinumą ir dar kažkokią aukštesnę prasmę, slypinčią jame.

Kai kurios programos naudoja metodus, leidžiančius atitraukti skausmą ir negalvoti apie jį. Kiti jums pasakys, kad skausmas yra svarbus mechanizmas, kuris signalizuoja, kokiame gimdymo etape esate.

Idėja yra ta, kad skausmo sunkumas ir dažnis leis jums suprasti, kas tiksliai vyksta su jumis dabar ir kokių metodų reikia norint tęsti gimdymą. Žinoma, yra programų, kuriose sakoma, kad skausmas yra neišvengiamas, bet naudingas draugas. Jį tiesiog reikia ištverti, išgyventi, ir jis padės sužinoti ką nors naujo apie save. Yra net tokių programų, kuriose mokoma dievinti gimdymo skausmą, matant jame pačios moteriškosios prigimties tobulinimo priemonę.

Manoma, kad mes, kaip ir kitų visuomenių atstovai, mokomės gerbti skausmą už tą jėgą, kurią jis sukuria mūsų charakteryje. Visos šios programos yra pagrįstos tuo, kad skausmas vaidina svarbų vaidmenį gimdant, todėl jis turėtų gauti tam tikrą paaiškinimą ir vietą bendroje gimdymo sistemoje.

Nuskausminamieji – kaip pagrindinis meniu?

Daliai moterų šie argumentai nėra labai įtikinami.

Skausmas yra tik aštuonių raidžių žodis. Jei sutinkame, kad jis yra būtinas, mes sukuriame situaciją, kurios dauguma moterų tikisi išvengti. Tiems, kurie nesutinka paisyti minties, kad skausmas nėra fiziologinių procesų pasekmė, lieka vienintelis būdas su juo susitvarkyti – paskęsti vaistų jūroje.

Nuskausminantys vaistai nėščioms moterims siūlomi ne kaip paskutinė galimybė, bet kaip įprastas meniu kavinėje, kurį galite pasirinkti iš anksto.

Šį kelią pasirinkusios mamos mano, kad vaistai negalės paveikti jų kūdikių. Ir todėl jos eina gimdyti, manydamos, kad jų kūnas nėra pakankamai tobulas pagimdyti, tačiau šiuolaikinės technologijos, kartu su vaistais, padės joms „atnešti“ savo kūdikius į šį pasaulį, net jei šie trečiųjų šalių pašaliniai įsiterpimai nuveda jas nuo normalaus ir minkšto gimimo.

Kartais per praktinių užsiėmimų pamokas kai kurios moterys manęs klausia: „Kodėl mes, žmonės, negalime pagimdyti savo vaikų taip, kaip katės, šunys, arkliai ir kiti gyvūnai? Juk jie neturi jokių problemų dėl gimdymo“. Aš visada atsakau vienodai: „Tikrai, kodėl gi mes negalime taip gimdyti?“

Profesionalūs gydytojai ilgą laiką palaikė mintį, kad skausmas yra mūsų kūno sargybinis. Skausmas, jie patikina, siunčia mums signalą: „Kažkas ne taip“.

Bet jei tai tiesa, turime padaryti išimtį visiems žinduoliams, kuriems gimdymas yra normali, natūrali fiziologinė funkcija. Mes žinome, kad žirgai ir kiti „negalintys kalbėti padarai“ atideda gimdymą arba net laikinai sustabdo, jei jaučiasi nepakankamai patogiai arba jaučia kažkokią grėsmę iš šono. Kas trukdo mums manyti, kad moterims egzistuoja tas pats mechanizmas? Kodėl mes tikime tokiais gyvūnų gebėjimais, bet neigiame, kad juos turi žmonės?  Manęs dažnai prašo įrodyti, kad mentalinis gimdymas veikia. Tai man primena prašymą pasiimti sudaužytą, bet kadaise gražiai grojusį bei puikiai suderintą muzikos instrumentą ir įrodyti, kad jis gali groti taip gražiai, lyg niekada nebūtų buvęs sugadintas.

Gimdymas yra vienas iš pagrindinių šiandienos gyvenimo elementų, kuris yra sugadintas. Suardyta, sužlugdyta pati moters dvasia, pagarbiai žvelgianti į savo vidinę reprodukcinę galią.

Mes negalime nieko padaryti su jau įvykusiais milijonų gimimų atvejais. Tačiau jei rimtai pažiūrėsime į baimės poveikį – galingą emociją, kuri užtemdo mūsų protą ir priverčia mūsų kūną nukrypti nuo natūralaus gimdymo kurso – galbūt tada mes gebėsime nepažeisti puikiai suderintų moters kūno instrumentų ir padėsime ateinančioms kartoms.

Gamta sukūrė tobulą gimdą

Jūsų gimda yra tobulai sukurta, kad galėtumėte pagimdyti savo kūdikį.

Kai tik mes suprasime, kaip ji veikia natūralioje būsenoje, neįsitempusi dėl baimės, lengvas, patogus gimdymas atrodys savaime suprantamas ir todėl pasiekiamas. Šis labai trumpas paaiškinimas yra pagrindinė visos mentalinės gimdymo programos grandis. Kalbama apie patį procesą, su kuriuo susiduriate per gimdymą, apie tai, kaip visiškoje harmonijoje veikia motinos raumenys. Pabandykime kiek išsamiau susipažinti su šiuo procesu.

Gimda susideda iš trijų raumenų sluoksnių. Du sluoksniai, kuriuos aptarsime dabar, yra išorinis vertikaliųjų raumenų sluoksnis (augantis su jūsų kūdikiu) ir vidinis sluoksnis, sudarytas iš horizontalių žiedinių raumenų (jie supa kūdikį). Vidinio sluoksnio žiediniai raumenys yra apatinėje gimdos dalyje. Žiediniai raumenys yra storiausi šalia angos – gimdos kaklelio. Kad gimdos kaklelis galėtų atsiverti ir lengvai praleisti kūdikį toliau gimdymo kanalu, šie apatiniai, storiausi, raumenys turėtų atsipalaiduoti ir tapti plonesni. Stipresni išorinio gimdos sluoksnio raumenys yra vertikalios skaidulos, maksimalios koncentracijos viršutinėje dalyje ir gaubia jos viršūnę.

Susitraukdami šie raumenys įtempia atsipalaidavusius žiedinius gimdos kaklelio raumenis, dėl to jie pamažu tampa plonesni ir atsidaro. Ilgi raumenų pluoštai susitraukia ir banguotais judesiais stumia kūdikį žemyn – per gimdos kaklelį, paskui – į išorę. Kai gimdanti moteris yra patogioje, atsipalaidavusioje būsenoje, abi raumenų grupės veikia sklandžiai, kaip gamta to siekė. Vertikalūs raumenys išsitempia ir stumia, žiediniai raumenys atsipalaiduoja ir atsitraukia, kad viskas vyktų sklandžiai. Gimdos kaklelis tampa plonesnis ir atsidaro.

Gimdymas vyksta švelniai ir lengvai. Taisyklingo kvėpavimo technika, kurios išmokstama pasiruošimo kursuose, yra sukurta tam, kad galėtumėte dirbti tuo pačiu ritmu su savo gimdymo raumenimis. Kartu su atpalaiduojančiais pratimais, kuriuos atliksite kiekvieną dieną namuose, sureguliuotas kvėpavimas padės atsipalaiduoti kūnui, padarys susitraukimus efektyvesnius, o tai reiškia, kad sutrumpinsite gimdymo laiką. Išmoksite vizualizuoti apatinius žiedinius raumenis minkštų, atsiskleidžiančių rožės žiedo lapelių pavidalu, nesipriešinančiais viršutinių raumenų judesiams.

Reikėtų pagaliau suvokti ir nepamiršti, kad baimė – gimdymo priešas. Mes matome, kaip tobulai organizuotas gimdymo raumenų darbas. Dabar pažvelkime į tai, kas nutinka gimdančiai mamai, kai ji yra įsitempusi ir išsigandusi. Baimės įtaka nėra tokia sudėtinga, paslaptinga ar klastinga. Mes ją stebime kiekvieno atidėto, sulėtėjusio ar sustabdyto gimdymo metu. Tačiau kodėl į vienos galingiausių ir dezorganizuojančių emocijų pasekmes dažniausiai neatsižvelgiama. Užuot padėjus mamai atpažinti kenksmingą baimės poveikį jos kūnui ir padėti išeiti iš šios būsenos, jai siūloma pasiduoti medikamentų, technologijų ir manipuliacijų galiai. Ir visa tai daroma tam, kad jos kūnas veiktų taip, kaip jis galėtų dirbti natūraliomis sąlygomis, jei gimdymo aplinkybės būtų patogios, o moters kūnas būtų paliktas jai pačiam sau.

Įtampa ir atsipalaidavimas

Neigiamų fiziologinių baimių pasekmių gimdymo metu kyla dėl autonominės nervų sistemos (ANS) veikimo. ANS yra nervų tinklas, per kurį bendrauja visi mūsų kūno organai.

Norėdami suprasti, kokį poveikį stresas daro gimdymui ir, atvirkščiai, kokį poveikį turi atsipalaidavimas ir ramybė, turime suprasti dvi pagalbines sistemas ANS viduje – simpatinę ir parasimpatinę. Jos kontroliuoja tas reakcijas, kurios susijusios su gimimo proceso sulėtėjimu ar pagreitėjimu.

Būtent jos daro įtaką raumenų išsiplėtimui ar susitraukimui, padidina ar sumažina širdies ritmą, virškinimo procesus ir daugelį kitų kūno funkcijų.

Simpatinė ANS suaktyvinama streso ar baimės būsenoje. Todėl šią nervų sistemos dalį galima pavadinti „greitąja pagalba“. Simpatinė sistema turėtų veikti kaip apsauginis mūsų kūno mechanizmas. Esant streso situacijai, ji akimirksniu duoda kūnui signalą „kovoti ar bėgti“.

Aktyvavus šią sistemą, vyzdžiai išsiplečia, padidėja širdies susitraukimų dažnis ir stiprumas, kūnas pradeda virpėti, įsijungia kitos apsauginės kūno sistemos. Tuo pačiu metu virškinimo procesai yra sustabdyti. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad simpatinė sistema uždaro arterijas, vedančias į organus, kurie nėra tiesiogiai susiję su kūno apsauga. Ji paruošia kūną susidoroti su pavojais ir problemomis. Ji buvo gamtos sukurta norint išgelbėti žmogaus gyvybę. „Greitosios pagalbos“ veikla sukelia moters kūnui nerimo būseną. Todėl žmogus neturėtų būti „greitosios pagalbos“ būsenoje daugiau kaip 2–5% savo gyvenimo. Kita vertus, parasimpatinė sistema, kurią galima pavadinti „sveikatos kambariu“, palaiko harmoniją ir pusiausvyrą kūne. Ji palaiko kūną ramybės būsenoje, lėtina širdies plakimą, mažina susijaudinimą ir kenksmingų neuropeptidų veikimą, tai yra saugo žmogaus sveikatos būklę. „Sveikatos kambarys“ atkuria ir palaiko normalų mūsų kūno funkcionavimą. Čia žmogus turėtų praleisti 95–98 procentus savo gyvenimo.

O ką visa tai turi bendro su gimdymu? Simpatinė nervų sistema reaguoja ne tik į realią grėsmę kūnui, bet ir į impulsus, suvokiamus kaip grėsmę. Kitaip tariant, neigiamos  mintys, kurias siunčia moters protas, yra suvokiamos kaip tikros. Laikui bėgant, šios neigiamos žinios tampa jos įsitikinimų sistemos dalimi ir palaipsniui kenkia jos kūno cheminei pusiausvyrai. Jos daro įtaką jos emocinei būsenai ir kūdikio būklei.

Jei motina sulaukia gimdymo, nesusitvarkiusi su baime, jos kūnas jau yra ginties būsenoje, veikiant stresiniam hormonui katecholaminui. Jos organizmas gauna signalą „gintis ar bėgti“. Manoma, kad prieš gimdymą ir jo metu išsiskiria didelis katecholamino kiekis.

Jei aplinkybės yra tokios, kad neįmanoma nei „kovoti“, nei „bėgti“, o gimda nėra skirta apsaugoti organizmą, kraujas iš jos nukreipiamas į tuos organus, kurie turi užtikrinti gyvybės išsaugojimą. Dėl to arterijos, vedančios į gimdą, įsitempia ir susitraukia, trukdydamos kraujui ir deguoniui tekėti.

Išsigandusios gimdančios moters gimda atrodo visiškai balta, nes trūksta kraujo. Panašiai žmogaus veidas būna išbalęs nuo baimės. Negaudami pakankamai kraujo ir deguonies, apatiniai žiediniai gimdos kaklelio raumenų sluoksniai įsitempia ir susitraukia, užuot natūraliai atsipalaidavę ir atsivėrę.

Viršutiniai vertikalūs raumenys bando traukti žiedinius pluošto raumenis aukštyn, tačiau apatiniai raumenys priešinasi. Gimdos kaklelis lieka įsitempęs ir uždaras. Šių dviejų raumenų grupių veiklos nesusiderinimas sukelia stiprų skausmą gimdančiai moteriai ir gali sukelti neigiamų pasekmių kūdikiui.

Viršutiniai raumenys spaudžia kūdikį, stumdami jo galvą tampriai suspaustų apatinių raumenų kryptimi, atsisakančių judėti. Be to, kad moteris ir jos kūdikis šiuo metu patiria stiprų skausmą, gimdymas gali užsitęsti ar sustoti. Apie tokias situacijas dažniausiai girdime iš moterų, kurių gimdymas baigėsi cezario pjūviu: „Mano gimda neatsidarė“.

Ribotas deguonies patekimas į gimdą reiškia ir deguonies trūkumą kūdikiui. Laikui bėgant tai gali tapti rimta problema. Tokioje situacijoje paprastai diagnozuojama „silpna gimdymo veikla“, kuri dažnai gali būti chirurginės intervencijos indikacija. Tokiais atvejais reikalingos ne priemonės, „kad viskas greitai pasibaigtų“, o supratimas, kad tikrai greitesnę gimdymo išeitį gali užtikrinti tik ramybė, atsipalaidavimas, švelnus palaikymas ir pasitikėjimas savo gebėjimais.

Dar liūdniau, kad daugelis gydytojų, turėdami šiuolaikinių žinių, nemato ryšio tarp gimimo proceso ir autonominės nervų sistemos veiklos, užtikrinančios endorfinų – „laimės hormonų“, kurie atpalaiduoja raumenis ir leidžia kūnui atsiverti, – išsiskyrimą. Mentalinis gimdymas leidžia kūnui atlikti savo darbą savu ritmu. Dėl atsipalaidavimo ir vizualizacijos pagausėja endorfinų, gimdymas tampa lengvesnis ir daug trumpesnis. Jūs ir jūsų partneris žinote, kaip atpažinti ir įveikti emocinį stresą prieš gimdymą ir jo metu. Jūs mokate pasinerti į gilaus atsipalaidavimo būseną. Jei esate laisva nuo baimės, atsipalaidavimą galite pasiekti pačioje gimdymo pradžioje. Žodiniai ir fiziniai ženklai, kurių jūs su partneriu išmokstate praktinių užsiėmimų metu, padeda išlaikyti ramybės būseną nuo pirmųjų gimdymo akimirkų, nes natūralūs jūsų kūno gaminami relaksantai slopins susijaudinimo hormonus.

Gebėjimas įvertinti gyvenimo „sveikatos kambaryje“ pranašumus, vengiant žmonių ir situacijų, dėl kurių jūs pateksite į „greitąją pagalbą“, yra įgūdžiai, kurie suteiks ramybę jūsų kasdieniame gyvenime. Gimdymas bus švelnus ir ramus. Sustiprės šeimos ryšiai.