Kai kalbame apie nėštumą, dažniausiai pabrėžiame fiziologinį vaisiaus vystymąsi, o kur kas mažiau kreipiame dėmesio į tai, kaip moteris jaučiasi, ką ji išgyvena. O juk dvasia ir kūnas privalo gyventi darnoje.
Vaisius jaučia mamos nuotaikas
Įrodyta, kad besikeičiančios mamos nuotaikos tiesiogiai veikia būsimojo vaikučio širdelės veiklą, jo judesius. Motina yra tarpininkė tarp išorinio pasaulio ir vaiko. Vaikas įsčiose nesuvokia pasaulio tiesiogiai. Tačiau jis be perstojo sugauna pojūčius, jausmus, mintis, kuriuos sukelia motinai aplinkinis pasaulis.
Tai dar kartą primena, kokios švarios ir skaidrios privalo būti būsimos mamos mintys. Kai būsima mama yra apsupta šiluma ir rūpesčiu, moters smegenys aktyviai gamina vaikui vertingas medžiagas endorfinus – „laimės hormonus“. Vaikas įsčiose per mamos kraują nuolat gauna jam labai reikalingų medžiagų.
Nėštumas – tai gyvenimo krizė
Nėštumas yra labai jautrus moters gyvenimo periodas. Jį galima vertinti kaip krizinę situaciją. Suprasti nėščią moterį ir padėti jai įsisąmoninti mamos vaidmenį – rimtas ir atsakingas uždavinys. Visos moterys pastebi, kad nėštumas visiškai nepanašus į jokias kitas būsenas, tai labai specifinė patirtis.
Nėščia moteris patiria ypatingą psichologinio susikaupimo būseną. Ši susikaupimo būsena savo viršūnę pasiekia gimdymo metu ir po to tęsiasi per visą maitinimą krūtimi.
Nėštumo metu moteriai atrodo, kad visas pasaulis aplink ją pasikeitė. Tai vyksta dėl nervų ir endokrininės sistemų pakitimų.
Per nėštumą moteris išgyvena keletą išreikštų psichologinės asmenybės transformacijos etapų. Gimdymas faktiškai yra
Motinos asmenybės gimimo kulminacinis įvykis, turintis visiškai kitą pasaulėžiūrą ir dvasines vertybes.
Moters transformavimosi etapai
Pirmasis. Nėštumas dar nepastebimas
Gana dažnai moteris apie savo nėštumą sužino ne iš karto. Net jeigu visi nėštumo reiškiniai akivaizdūs, jai dar tenka išgyventi pirmąjį etapą – savęs, kaip nėščios, įsisąmoninimo, pajautimo etapą. Ypač jeigu nėštumas buvo neplanuotas, neretai tenka spręsti dilemą: „Būti ar nebūti…“ Tas laikas, kai priimamas sprendimas – vienas iš pačių svarbiausių ir jaudinančių nėštumo etapų. Būsimos mamos galvoje atsiranda daug klausimų, susijusių su atsakomybės baime, stresu dėl nelaukto nėštumo. Ar ne per anksti turėti vaiką? Ar ne vėlu? Kaip reikės gyventi? ir t.t.
Šiems klausimams išspręsti neretai susirenka visų artimųjų konsiliumas. Ir beginklis mažylis nuo pirmų savo gyvenimo dienų papuola į kaltinamųjų suolą, kur pagrindiniu kaltintoju ir teisėju būna jo motina. Kartais šis procesas trunka ne vieną savaitę.
Ir visą tą laiką mažytė širdelė susispaudžia nuo skausmo ir baimės. Jeigu galutinis nuosprendis bus teigiamas arba bandymas atsikratyti vaisiumi nepavyko, vaiko gyvenimas vis tiek bus aptemdytas nemalonumų.
Visos moters instinktyvios baimės ir stresai suspėja stipriai paveikti mažylį įsčiose. Juk ląstelės, iš kurių vėliau formuosis vaiko smegenys, atsiranda jau praėjus kelioms valandoms po apsivaisinimo. Toks mažylis gali gimti su mirties baime ir gyvens su ja visą gyvenimą. Ir jeigu jau taip įvyko, būtina kasdien apsupti vaiką šiluma ir meile, nuolat įtikinėti, jog jis šioje šeimoje yra laukiamas. Įsčiose besivystantis mažylis puikiai jaučia aplinkinių žmonių požiūrį į jį. Gerai, kad nėštumas, besitęsiantis devynis mėnesius, užvaldydamas moters kūną ir sielą, neužklumpa ją netikėtai, o palaipsniui ruošia motinystei.
Pirmos savaitės – pačios paslaptingiausios: kažkur ten, pilvo apačioje, vyksta greitas ląstelių dalijimasis, auga organai, plaka mažytė širdelė. Tačiau pati moteris dar nejaučia savyje vaiko, nejaučia, kaip diena po dienos jis auga ir vystosi, nors hormoninė sistema dabar jau dirba už du. Todėl būsima mama patiria daug jai neįprastų pojūčių: rytais pykina, kamuoja nuovargis, vos kas nors – tuoj akys pilnos ašarų ir t.t.
Tačiau laikini negalavimai ir netolygus elgesys turi ir teigiamų bruožų: lėtai, žingsnis po žingsnio, jie ugdo moters atsargumą, taip reikalingą apsaugoti save ir vaisių. Ypač dabar, kad ir kaip būtų sunku, ji privalo prisiversti laikytis sveiko gyvenimo būdo principų, teisingai maitintis, pakankamai judėti ir t.t.
Kiek vėliau pradeda ryškėti būsimojo vaiko įvaizdis. Mama savo dėmesį perkelia nuo savęs į būsimąjį vaikelį. Mėnuo po mėnesio vaiko paveikslas motinai tampa vis ryškesnis, jo suvokimas labai keičiasi: jis sustiprėja, patikslėja.
Gaila, bet mūsų oficialioji medicina šiandien neduoda smulkios informacijos, kaip turi elgtis būsima mama kiekvieną nėštumo mėnesį. Visos rekomendacijos apsiriboja bendromis frazėmis: sveika mityba, sveikas gyvenimo būdas ir panašiai. 0 juk iš jos emocinės patirties taip pat susideda tas bagažas, su kuriuo vaikas gims. Iš esmės nereikia nieko naujo išradinėti. Pakanka tik atkreipti daugiau dėmesio į liaudies tradicijas, tą išmintį, kuri susiklostė per šimtus metų, ir mes gausime atsakymus į daugelį klausimų.
Antrasis etapas. Nėštumas jau matomas
Pagaliau, po kurio laiko, nėštumas tampa pastebimas. Ir čia ateina tikro džiaugsmo minutės. Tuo metu dauguma moterų jaučiasi normaliai, jos pilnos energijos. Vaisius dar mažutėlis, bet tai jau žmogus, švelniai stuksenantis į mamos pilvelį.
Tačiau kad ir koks būtų džiaugsmingas vaiko laukimas, visad kartu ateina ir nelaukta baimė – ar jis bus sveikas? Per daug nereikia savęs kamuoti tokiomis mintimis. Jos visiškai normalios, būtinos nėščios moters palydovės.
Dėl tokių dvejonių būsima mama sąmoningai vengia to, kas galėtų pakenkti vaikui, stengiasi kuo daugiau sužinoti apie neįprastą savo būseną, apie tai, kaip jai reikia elgtis, kas jos laukia netolimoje ateityje.
Liūdesys ir džiaugsmas, baimė ir pasitikėjimas savo jėgomis, laimė ir abejonės – visi šie jausmai natūralūs nėštumo metu.
Todėl nereikia susilaikyti, jeigu dažnai norisi paverkti. Tai būdinga daugeliui nėščiųjų. Geriau atsipalaiduokite, paklausykite ramios muzikos, jei norisi – duokite valią ašaroms. Vaikui kur kas lengviau bus ateiti į pasaulį, jeigu mama sugebės atsipalaiduoti, ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Patartina dažniau kalbėtis su savo vyru: juk jis ir pats dažnai būna sumišęs ir gali neiškart suprasti, ką šiuo metu jaučia jo žmona.
Trečiasis etapas. Pasiruošimas gimdymui
Kuo arčiau gimdymas, tuo geriau atidi būsima mama supranta savo mažylį. Ji žino, kada jis miega, kokie garsai jį gąsdina.
Ji pastebi, kaip gerai jis sugeba klausyti, kai su juo kalbasi. Moteris nekantriai laukia tos minutės, kai bus galima paimti vaiką į savo rankas! Bet jos džiaugsmą vėl aptemdo baimė: kaip pavyks gimdymas? Tačiau ir šis nerimas reikalingas būsimai motinai: jis ruošia ją minčiai, kad gimdymo metu ji gali susidurti su tuo, apie ką ji dabar neturi aiškaus supratimo. Todėl ji būsimų mamų mokykloje kaupia žinias ir ruošiasi sutikti šį nepaprastai atsakingą jai ir jos mažyliui įvykį. Deja, kaip rodo mūsų ilgametė patirtis, dauguma mūsų jaunų šeimų šito nesupranta.
Moterys gimdo visiškai nepasiruošusios, dėl to būna daug nesklandumų tiek gimdymo metu, tiek ir auginant mažylį. Be abejo, tokį jaunų mamų elgesį kitaip negalima pavadinti, kaip atsakingumo stoka, psichologiniu nepasiruošimu atlikti motinystės pareigą.
Jeigu gimdoma sąmoningai, pasiruošus, komplikacijų būna kur kas mažiau.
Skydas būsimam kūdikiui
Nėštumo metu atsiranda įvairių stresų, kurių nepavyksta išvengti. Tačiau moterys turi „apsauginį skydą“ – meilę vaikui. Todėl jos gali sąmoningai užslopinti savyje visas nepageidaujamas emocijas: jos kalba su savo negimusiu vaiku, aiškina jam, kas vyksta, esant reikalui, jį ramina. Tuo metu ląstelėse vaikas „užrašo“ informaciją apie tai, kad gyvenime yra pakilimų ir kritimų, kuriuos visada reikia nugalėti.
Moteris, laukianti vaiko, dažnai gali sapnuoti košmarus. Daugelį tai neramina, tačiau tokie sapnai atsiranda dėl didelio psichologinio persitvarkymo, susijusio su nėštumu
Nėštumo metu dažnai pasitaiko nemotyvuotų baimių, kai baimės jausmas pagal savo jėgą neatitinka esamos situacijos arba net atsiranda nesant realaus pavojaus. Nėštumo metu tipiškas baimės pavyzdys gali būti skausmo, mirties baimė gimdant, vaiko mirties baimė ir t.t. Nėščios moterys instinktyviai ieško paramos, dažniausiai vyro. Labai svarbu, kad būtų žmogus, kuris galėtų suprasti ir padėti. Gana dažnai situaciją apsunkina medikų elgesys bendraujant su būsima mama, pavyzdžiui, tokios frazės kaip: „Tai gali sukelti persileidimą“, „Greičiausiai gimdysi per cezario pjūvį“, „Dubuo siauras – nepagimdysi“ ir pan.
Kai nerimo ir baimių nepavyksta nugalėti padedant artimam žmogui, galima kreiptis į specialistus, psichologus. Tai gali būti individualūs pokalbiai ar psichologinės paramos nėščiosioms grupės. Pagrindinis tikslas ruošiant nėščias moteris gimdymui – įveikti gimdymo baimę.
Mankšta, baseinas, šokiai, atsipalaidavimo pratimai – visa tai svarbios pagalbinės priemonės, ruošiantis gimdymui. Jos moko moterį valdyti savo jausmus ir raumenis, mažina komplikacijas. Tai yra labai svarbu, nes gimdymas, net visiškai be komplikacijų, yra didžiulis psichologinis krūvis.
Moteris, kuri gimdymo metu aktyvi, nepraranda savitvardos, gimdo visiškai kitaip negu ta, kuri pasyviai kenčia skausmus.
Akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta
Nėščiųjų mokyklos vadovas
8*687 64757
„Mamos žurnalas“
