Daugelis mano, kad tėvais gali tapti kiekvienas ir kada nori. Taip, jeigu kalbėsime tik apie savo įgimto dauginimosi instinkto patenkinimą, tai bus tiesa.
Jei mes kalbėsime ne apie vaikų „darymą“, o apie pilnaverčio žmogaus, pilnavertės asmenybės sukūrimą, tai įstengia toli gražu ne kiekvienas. Štai kur glūdi mūsų pagrindinė klaida.
Evoliucija ir dvasinė energija
Iš mokyklos laikų žinome, kad Žemės ir žmogaus atsiradimas – tai ilgo evoliucijos vystymosi rezultatas. Žmogus vystėsi palaipsniui iš pirmos gyvos ląstelės. Besivystydama gyva ląstelė juto alkį ir šaltį. Radusi maisto ir šilumos, ji patyrė pasitenkinimo jausmą. Panašiai vystėsi ir kiti gyvybinių poreikių tenkinimo organai: judėjimo, savisaugos, dauginimosi ir t.t. Kartu su jais vystėsi emociniai pojūčiai, gyvūnai patyrė pasitenkinimą. Palaipsniui kaupėsi patyrimas, emocijos – įgimti pirmykščiai jausmai ir instinktai. Suprantama, kad tuo laikotarpiu, kai gyvybė dar tik vystėsi, visų šių egzistencijos poreikių – valgymo, savisaugos, dauginimosi ir su jomis susijusių emocijų (pykčio, pavydo) – gyvavimas buvo būtinas kovoje už būvį.
Patenkindamas juos, gyvūnas patirdavo malonumą, nepatenkindamas – nusivylimą. Tokių teigiamų ir neigiamų emocijų veikiama, jis ir gyveno. Tačiau tokiai gyvai būtybei, jau turinčiai visas gyvybinius poreikius tenkinančias savybes, norinčiai toliau tobulėti, reikėjo atlikti didžiulį biologinį šuolį – tapti Žmogumi – Homo sapiens!
Matome, kad emocijos vystėsi lygiagrečiai tenkinant gyvybės egzistavimo poreikius. Tai biologinės energijos išraiška. Be jų dar yra dvasinė energija, irgi pasireiškianti emocijomis. Tik ši energijos rūšis pasiekiama kur kas aukštesnės pakopos gyvai būtybei – Žmogui.
Gyvybė vystėsi toliau, ir jos jau negalėjo patenkinti įgyti primityvūs poreikiai bei emocijos. Pradėjo formuotis protas su dvasinių jausmų pasauliu.
Žmogus, pasiekęs fiziologinio vystymosi aukštumas, gali turėti dvasinių poreikių, gali ir neturėti. Šis procesas pajuda tada, kai žmogus jau pradeda suvokti dvasinės būties problemas ir susiduria su tokiomis gyvenimo išraiškomis, kaip Gėris, Grožis, Gailestingumas.
Kuo toliau, tuo labiau žmogus reikalauja dvasinio „valgio“, pirminius fiziologinius poreikius palikdamas tik gyvybei palaikyti. Šiuos pirminius poreikius lydinčias emocijas galėjo nuslopinti tik aukštesnės pakopos energija – dvasinė energija. Taigi matome, kad didžiulis evoliucijos šuolis iki Homo Sapiens – tai perėjimo nuo biologinės iki dvasinės energijos.
Pagaliau, ar kiekvienas žmogus gali ir nori įvykdyti šį evoliucijos šuolį? Kodėl vienas žmogus pasiekia dvasines aukštumas, o kitas sustoja pusiaukelėje? Kas valdo šį procesą?
Ne kiekvienas žmogus sugeba suprasti savo evoliucijos vystymosi dėsnius, ne kiekvienas sugeba atsisakyti fiziologinių malonumų. Tam reikia ne tik supratimo, bet ir vidinių jėgų, kurias gali duoti tik įsitikinimas savo elgesio teisingumu. Ir šis įsitikinimas, tikėjimas dvasiniais poreikiais turi būti nepaprastai stiprus.
Kritiniai laikotarpiai, kurie gali paveikti dvasinę energiją
Žmogaus fizinės, o ypač – dvasinės – sveikatos sutrikimai gali susiformuoti kritiniais, t.y. ypač jautriais organizmo formavimosi laikotarpiais. Tai:
a) laikotarpis prieš pastojimą;
b) pats pastojimo metas („pastojimo trauma“);
c) nėštumas (vaiko gyvenimas įsčiose);
d) gimdymas („gimdymo trauma“ – kalbame apie psichologinę, dvasinę, o ne fizinę traumą);
e) pirmos valandos ir pirmos dienos po gimimo;
f) vaiko gyvenimas pirmus trejus metus.
Panagrinėkime išsamiau šiuos laikotarpius.
Dauguma jaunų šeimų net nežino, kad būtina pastojimui ruoštis tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Jau ankstesniuose straipsniuose kalbėjome, kokių pasekmių gali turėti neplanuoti, ypač nelaukti vaikai.
Devynių mėnesių laikotarpis įsčiose turi nepaprastai didelės reikšmės tiek fizinės, tiek ir dvasinės sveikatos požiūriu. Būsimieji tėvai turi labai gerai žinoti, kaip jie šiuo metu turi elgtis. Deja, mūsų praktika rodo, kad daugumos būsimų tėvų žinios apie tai yra labai skurdžios.
Ar jauni tėvai žino, kad pirmieji treji vaiko gyvenimo metai yra reikšmingiausi jo būsimiems laimėjimams gyvenime? Ką tėvai turi daryti tais atsakingais metais? Ar jie tai žino?
Apie obelis ir obuolius
Būsimų vaikų charakterio savybės priklauso nuo tėvų elgesio iki ir po vaiko gimimo. Jeigu patys tėvai netobulina savęs fiziškai ir dvasiškai, ar jie galės sulaukti pilnavertės savo atžalos? Prisiminkime mūsų senolių posakį: „Obuolys nuo obels netoli krenta“.
Šiuo metu svarbiausias kriterijus tapti tėvais dažnai yra amžius. Net į galvą neateina mintis, kad fiziškai subrendę vaikinas ar mergina dar nepasiekė tokio dvasinio, emocinio lygio, kuris būtinas pradedant naują gyvybę. Daugiametė bendravimo su jaunomis šeimomis patirtis rodo, kad tokių jaunų žmonių yra gana daug. Štai kodėl labai svarbu paruošti jaunimą, būsimus tėvus tam, kad jie galėtų pradėti, išnešioti, pagimdyti ir auginti įvairiapusiškai sveiką asmenybę. Kol tėvai nebus tinkamai pasiruošę auginti vaikus, jokios kalbos apie pilnavertę jaunąją kartą neduos teigiamų rezultatų. Septynių minučių per dieną, kurias mūsų tėvai skiria vaikams, kaip teigia neseniai atlikti tyrimai, toli gražu nepakanka.
Atsigręžkime atgal ir prisiminkime mūsų tautos, mūsų prosenelių paliktą gyvenimišką išmintį, pabandykime suvokti, ką darome ne taip.
Pamiršome, o gal nenorime suprasti, kaip vaikams reikalinga lopšinė – tas švelnus motinos su vaiku atsisveikinimas prieš bauginančią naktį!
Lopšinė – ne tik švelnus liūliavimas, bet ir šypsena, nuraminimas, padrąsinimas. Lopšinė ugdo vaiko pasitikėjimą savimi, optimizmą.
Linksmumas, optimizmas – svarbiausi pilnavertės asmenybės ugdymo bruožai. Raskime nors vieną kaimo senolį sugižusį, susiraukusį, nuolat besiskundžiantį, neturintį humoro jausmo! Iš kur jų dvasinė ir fizinė stiprybė? Iš linksmumo ir gebėjimo nepasiduoti nevilčiai. Vadinasi, linksmumas, optimistinė pasaulėžiūra – pagrindinės dvasinės sveikatos sąlygos. Mūsų senoliai tai jaučia intuityviai. Atkreipkite dėmesį, kaip seni žmonės elgiasi su vaikais: juos stengiasi prajuokinti, ką nors linksmo pasakyti, o vaišindami būtinai paporins apie „zuikio pyragą“.
Dabar dažnai tėvai stengiasi vaikų palankumą nupirkti brangiomis dovanomis, žaislais. Užmiršę, jog ne vien duona esam gyvi, mes ugdome vaikus materialistais, be dvasinio polėkio, taurių idealų, meilės savo gimtinei, gėlei, paukščiui, žmogui.
Išauginame egoistą, kuriam materialinių gėrybių reikia vis daugiau ir daugiau. Jų besivaikydamas žmogus tampa irzlus, nervingas, apie jo dvasinę sveikatą, apie vidinę harmoniją ir kalbėti netenka.
Neištverdamas įtampos, jis atsipalaidavimo ieško ne gamtoje, grožyje, mene bei kitose estetinėse vertybėse prie to iš mažens nebuvo pratinamas), o alkoholyje, narkotikuose. Siekdami savo tikslų, tokie jaunuoliai smurtauja, eina vogti, plėšikauti. O nusiritę į patį dugną, pagaliau nusprendžia negyventi. Nenuostabu, kad pagal savižudžių skaičių Lietuva užima antrą vietą pasaulyje…
Tad matydami dvasiškai sergančius savo vaikus, nieko nekaltinkime, kaltinkime tik save. Kalti esame mes, kad šios sveikatos neugdėme juose iš mažens. O juk nereikia jokio mokslo – tik auginkime savo vaikus taip, kaip augino mūsų tėvai ir seneliai. Ir neprieštaraukime Gamtai!
Gimimas nebetenka paslapties
Šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje yra daug paradoksų. Pasiekęs kosmosą, gilindamasis į gyvūnijos ir augmenijos pasaulį, išstudijavęs vandenynų gelmes bei pasiekęs aukščiausias kalnų viršūnes, žmogus mažai kreipia dėmesio į gyvybės pradėjimo, jos atėjimo į šį pasaulį paslaptis.
Visos knygos bei traktatai šiuo klausimu – tai medicinine terminologija parašyti kūriniai. Ten žmogus dažniausiai bedvasis, mokslinių tyrimų, stebėjimo objektas. Žmogaus dvasinio pasaulio ten nėra – viską užgožia ligos bei kitos „nenormalybės“.
Šiuolaikinė akušerija – mokslas apie būsimą motiną, žmogaus atėjimą į pasaulį – praradusi savo dvasingumą. Tokia medicina, kurioje vyrauja tik kūnas su jo negaliomis, yra be ateities.
Medicina, o ypač akušerija, privalo žmogų suvokti visapusiškai, giliai suprasti jo vietą ir santykį su Gamta, privalo būti etiška. Mes iki šiol gyvename konservatyvios medicinos nelaisvėje, kur vyrauja vien ligos ir ligotas žmogus. Jei naujas požiūris į gyvybę priimtinas jaunoms šeimoms, tai dalis medikų gana priešiškai tam nusiteikę. Didesnė dalis dabartinės medikų kartos išauklėta pagal materialistinę pasaulėžiūrą, kurioje dvasingumui vietos nėra.
Ši ideologija padarė didelę įtaką žmogui, jis pasijuto galingas ir pradėjo pertvarkyti Gamtą pagal savo pageidavimą. Homo Sapiens savo nuožiūra nubraukė visus galiojančius Gamtos įstatymus. Ypač stipriai tai pasireiškė naujos gyvybės pradėjimo, jos vystymosi, gimties srityje. Mokslas pavertė nėštumą bei gimdymą liga, o motiną atskyrė nuo vaiko. Tokio požiūrio pasekmės gali būti skaudžios – reikės gydyti sužalotą jaunąją kartą. Tad ar nebūtų teisingiau jai leisti būti dvasiškai sveikai?
Romualdas Šemeta, akušeris-ginekologas
Nėščiųjų mokyklos vadovas, tel. 8*687 64 757
„Mamos žurnalas“
