Gimdymo baimė apkartina daugelio moterų palaimingą nėštumo būseną. Labai paplitusi nuomonė, kad gimdymas – kankinantis procesas, ir paprastai niekas netiki, kad gali būti kitaip. Dažnai visos viltys dedamos į šiuolaikinę mediciną. Aptarsime, kokia yra gimdymo skausmo kilmė ir priežastys. Konsultuoja akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta.
Ar kančios neišvengiamos?
Jeigu esate įsitikinusios, kad vaiko gimimą būtinai turi lydėti skausmas ir kančios, drįstame jums priminti:
1. Nė vienos žinduolių gyvūnų rūšies normalus gimdymas nesusijęs su kančiomis ir skausmu, išskyrus patologinius atvejus arba gimdymą nenatūraliomis sąlygomis, pavyzdžiui, nelaisvėje.
2. Yra kultūrų ir tautų, vadinamų mažai civilizuotomis, kuriose moteris laukia vaiko gimimo su džiaugsmu. Ten gimdymo metu sunku pastebėti kokius nors kančių požymius, išskyrus patologinius atvejus.
3. Nė vieno fiziologinio proceso mūsų organizme nelydi skausmas, išskyrus komplikacijas, kurias sukelia liga, baimė ar įtampa.
4. Patirtis rodo, jog kai moteris psichologiškai pasiruošusi gimdyti, ji nejaučia nei kančių, nei skausmo, tik nedidelį diskomfortą.
5. Jei nėra patologinių organizmo pakitimų, skausmo jėga tiesiogiai priklauso nuo baimės ir įtampos.
6. Natūralaus gimdymo metu skausmo intensyvumas priklauso nuo moters pasiruošimo.
Apie medikamentinį nuskausminimą
Medikamentinis nuskausminimas dažnai naudojamas tada, kai moteris nesiruošė gimdymui.
Nuskausminamieji vaistai padidina komplikacijų tikimybę. Iš anksto negalima numatyti moters individualios reakcijos į vaistus. Vaistai turi pašalinį poveikį tiek vaikui (gali būti slopinama kvėpavimo sistema, smegenų funkcija), tiek ir motinai.
Vienas didžiausių minusų – kur kas padidėja operacinių įsiterpimų, nes nuskausminta moteris dažnai negali gimdyti be kitų pagalbos.
Nuskausminus gimdymą, moteris negali aktyviai padėti savo vaikui lengviau gimti, nes nejaučia jo signalų. Vaistai slopina motinos ir vaiko tarpusavio ryšį.
Gimdant be skausmo su vaistais moteriai dažnai lieka nepilnavertiškumo, kaltės jausmas, jog ji nesugebėjo sąmoningai pajusti mažylio gimimo. Moteris gali būti prislėgta, jausdama nuoskaudą, kad nesugebėjo aktyviai dalyvauti gimdyme ir padėti savo vaikui.
Jeigu medikamentinis nuskausminimas naudojamas nesant tam reikalo, įsikišama į gamtos sukurtą gimdymą. Tai moralinė, etinė ir fiziologinė klaida. Žinoma, nusikaltimas palikti kenčiančią moterį vieną be pagalbos. Tačiau ne mažesnis nusikaltimas atbukinti jos sąmonę medikamentais, nes moteris labiausiai geidžia sąmoningai pajusti savo pastangų apdovanojimą. Tenka tik apgailestauti, kad ši neleistina klaida nuolat daroma.
Hipokrato požiūris į gimdymą
Daugelis tautų praeityje gimdymui palengvinti naudojo magiją, užkalbėjimus, įvairias žoles. Ir toks įtaigos metodas dažnai būdavo gana sėkmingas. Net pirmykščiai žmonės padėjo moterims gimdymo metu pagal to laikmečio papročius.
Medicinos tėvas Hipokratas, kurio nuomonė bei požiūris gerbiami ir dabar, daugiau nei prieš 2 tūkstančius metų teigė, kad mes patys esame savo ligų gydytojai, t.y. kur kas lengviau užbėgti ligai už akių, negu ją išgydyti. Jis nepripažino skausmo gimdymo metu, išskyrus patologinius atvejus arba dėl padarytų klaidų.
Toks jo įsitikinimas rėmėsi pripažinimu, kad žmogaus giminės dauginimasis vyksta pagal natūralius Gamtos dėsnius.
Kalbėdamas apie gimdymą to laiko studentams ir gydytojams jis teigė: „Visada, kai galima, susilaikykite nuo įsiterpimų“.
Kaip būtų gerai, jeigu ir šiandien gydytojai, priėmę Hipokrato priesaiką, laikytųsi tokių pažiūrų.
Svarbu suprasti, kad nuo tų laikų gimdymo fiziologijoje iš esmės niekas nepasikeitė, tačiau mūsų kultūra įnešė pakitimų į moters gyvenimo aktyvumą, emocijas. Gyvenimas tapo pasyvesnis fiziniu požiūriu ir labiau įtemptas emociniu. Nereikėtų užmiršti, kad gimdymas – tai Gamtos dėsnių realizavimas gyvenime.
Aristotelio išmintis
Aristotelis (384-322 m. iki mūsų eros), matyt, buvo pirmas, kuris teigė, kad moters prigimtyje jau įdiegtas noras turėti vaikų. Jau tais laikais buvo teigiama, kad reikia gerbti moters jausmus. Mentalinis vaizdas, kurį laukdama moteris susikuria savo vaizduotėje – tai nuostabus reginys, tai jos meilės išsipildymas, svajonių, motinystės instinkto įsikūnijimas.
Kūnas – tai tik priemonė norams įgyvendinti.
Gimdymo kančios religiniu požiūriu
Beveik visų religijų bendra idėja yra ta, kad skausmas ir kančios gimdymo metu – tai mokestis už nuodėmes.
Maždaug trečiame mūsų eros šimtmetyje Vakarų civilizacijoje įvyko esminių pakitimų, iškreipusių daug ankstesnį judėjų – krikščionybės mokymą. Visiems žinoma, kad to meto krikščionių bažnyčia stabdė medicinos vystymąsi. Malda ir pasninkas buvo vaistai visais gyvenimo atvejais. Dvasininkai ir vienuoliai turėjo išimtinę teisę skirti vaistų. Tikėjimas
Gamtos dėsniais ir jų nagrinėjimas buvo laikomas bažnyčios įžeidimu. Visos medicinos knygos buvo konfiskuotos ir paslėptos vienuolynuose.
Krikščionybė vertino gimdymo skausmą, kaip Dievo nuobaudą ir būdą pasiekti „Dievo gailestingumo“ per kančias. Todėl pirmiems bandymams panaudoti gimdymo nuskausminimą bažnyčia įnirtingai priešinosi, pasiremdama Biblijos nuostata „kančiose tu gimdysi savo vaikus“. Šiuo klausimu nebuvo vieningi net patyrę akušeriai. Manyta, kad gimdymo skausmas būtinas motinystės instinktui susiformuoti.
Sunku suvokti tuometinių „pribuvėjų“ nemokšiškumą. Apie tūkstantį metų, net iki 1520 metų, atsakomybė už gimdymą buvo visiškai uzurpuota bažnyčios. Nė vienam žmogui nebuvo leista rūpintis moterimi gimdymo metu, išskyrus piemenį, kuris rūpinosi sergančiais gyvūnais. Į gimdymą buvo žvelgiama kaip į paleistuvingos nuodėmės pasekmę, kuri išperkama kančiomis. Kad ir kaip sunku būtų moteriai, kad ir kas su ja atsitiktų gimdymo metu, bažnyčiai, pagal jos moralinius principus, buvo reikalinga tik vaiko gyvybė.
Jeigu gimdymo metu atsirasdavo kokių nors komplikacijų, buvo priimta vaiką krikštyti dar iki gimimo, tokiu būdu gelbstint jo sielą. Į motinos mirtį nebuvo kreipiama dėmesio.
16 amžiuje (1524 m.) vienas Hamburgo gydytojas, matydamas, kad apie gimdymą dar labai mažai žinoma, o be to, žinios paimtos tik iš knygų, nusprendė pats pamatyti vaiko gimimą. Kadangi tuo metu vyrams neleido dalyvauti gimdymo metu ir įstatymas buvo labai griežtas, jis persirengė akušere. Jo stebėjimai buvo neįkainojami. Vėl atsirado progresas akušerijoje. Tačiau gydytoją greitai demaskavo kitos akušerės, ir apie tai buvo pranešta valdžiai. Už šį nusikaltimą, už šią „ereziją“ jis buvo gyvas sudegintas ant laužo. Tik pamąstykite: tai įvyko vos prieš 500 metų!
Išmanykime praeities mokymą, kuris kalba apie siaubingą gimdymą, tačiau kurio nepatvirtina gyvenimas, ir suvokime, kad kankinančio gimdymo istorija – tai civilizacijos gėda.
Kaip skausmas atsiranda
Fiziologijos požiūriu – labai paprastai. Receptoriai (nervinės galūnės), kurios atlieka šią funkciją, priima išorinio pasaulio dirgiklius. Šių dirgiklių interpretacija vyksta galvos smegenyse. Toliau nervinis impulsas bėga atgal, kad sureaguotų vienas ar kitas raumuo. Vadinasi, jeigu yra skausmo receptoriai, organizmas gali suvokti skausmą, nėra receptorių – nėra ir skausmo.
Įdomu žinoti, kad gimdoje yra tik pavienių skausmo receptorių, be to, jie nevienodai išsidėstę. Vadinasi, jie gimdymo metu nėra skausmo šaltinis. O gimdos kaklelyje, liaudies vadinamuose „vartuose“, skausmo receptorių… išvis nėra.
Daugiausia skausmo receptorių susikaupę sąsmaukoje, t.y. gimdos kaklelio perėjime į gimdą. Jų normalus jautrumas įmanomas, tik jei gimdos kaklelis atsidaręs 4-5 cm. Sąsmaukos tempimas gali sukelti skausminius pojūčius I gimdymo periodo aktyvioje fazėje, t.y. nuo 4-5 cm kaklelio atsidarymo.
Fiziologiniu požiūriu gimdymo skausmas atsiranda:
• dėl gimdos kaklelio vidinių žiomenų ištempimo daugiau nei per 4-5 cm;
• dėl gimdos ir kryžkaulio raiščių įtempimo (taip pat atsivėrus gimdos kakleliui iki 5 cm ir daugiau);
• dėl deguonies stokos gimdos raumenyje, esant stipriems jos susitraukimams streso būsenoje ar leidžiant skatinamuosius, taip pat netinkamai kvėpuojant.
Gimdos ir kryžkaulio raiščių įtampos sąmoningai veikti negalime, dėl gimdos kaklelio atsidarymo galima tik pasidžiaugti (vadinasi, gimdymas vyksta normaliai). O štai normalizuoti kraujo apytaką, atsipalaiduoti ir pasiekti fizinio bei psichologinio komforto būseną visiškai įmanoma, pasinaudojant įvairia atsipalaidavimo technika. (Apie ją papasakosime kituose numeriuose.)
Gimdymo skausmas pirmiausia paaiškinamas intensyviu gimdos viršutinės dalies raumenų susitraukimu ir tuo pat metu gimdos raumenų apatinės dalies ištempimu. Kadangi gimdos raumuo turi labai mažai skausmo receptorių, šie raumenys gali susitraukti ir atsipalaiduoti nesukeldami skausmo, jeigu tik jų nepriverčia atlikti tas funkcijas, kurioms jie neskirti.
Sąrėmių metu skausmas gali atsirasti ir audiniuose, supančiuose gimdą. Tai įvyksta, kai moteris įsitempusi ir išsigandusi.
Tada spaudimas išplinta po pilvo ertmę, dubenį ir apatinę nugaros dalį.
Todėl labai svarbu mokėti atsipalaiduoti.
„Mamos žurnalas“
