Buvau girdėjusi daug bauginančių gimdymo istorijų, tačiau kiekviena iš mūsų kuriame savo istoriją, kuri prasideda nuo mūsų minčių… Savo istorija noriu padrąsinti mamas – nebijokite gimdymo.
Tinkami idėjiniai vedliai. Nėštumo metu su vyru lankėmės keliuose nėštumo seminaruose. Likome patenkinti.
Kitas dalykas, kuris turėjo įtakos mano sėkmingam gimdymui, ir ką tikrai rekomenduoju kiekvienai būsimai ir esamai mamytei – A. Žarskaus knygos.
Žinoma, kaip ir visur, visada reikia atsirinkti ir turėti savo nuomonę, tačiau knygą „Aš iki gimimo“ perskaičiau kelis kartus. Pirmą kartą į rankas ji man papuolė visai atsitiktinai, dar prieš mums planuojant mažylę, o antrą kartą – jau kai ji buvo pilvelyje. Tai knyga, kuri padeda pažvelgti į vaikelio atėjimą į šį pasaulį dvasingiau, plačiau ir giliau. Autorius labai gražiai pasakoja ne tik apie fizinį bet ir apie dvasinį vaikelio vystymąsi nėštumo metu. Gamtoje niekada nieko nevyksta šiaip sau. Knygoje pateikta labai daug praktiškų ir gyvenimiškų pavyzdžių apie tėvų ir vaikų santykius, kokią stiprią įtaką vaikui, jo charakteriui, santykiui su aplinka, pasauliu, turėjo tėvų santykiai, jų mintys, gyvenimo būdas besilaukiant. Kartais tėvai jaudinasi, kad nesutaria su vaikais, net patys negali paaiškinti, kodėl vieni kitų nesupranta. Daugeliu šių atveju būna padaryta nemažai „klaidų“ emociniu lygmeniu – netinkamos mintys, nerimas, baimė, pyktis, vaikelio nelaukimas. Ir tai niekur nedingsta, mažylis visa tai atsineša gimdamas.
Nauji, tik su nėštumu susiję ritualai. Pastojusi organizmo pokyčius pradėjau jausti iškart. Ankstyvąją nėštumo stadiją patvirtino kraujo tyrimas, o po savaitės gydytoja pasiūlė atvykti apžiūrai – įsitikinti, ar viskas gerai. Po apžiūros išėjau, turėdama ultragarso nuotrauką, ant kurios buvo užrašyta – „0,6 cm gimdoje“. Džiaugiuosi, kad turiu tas ypatingas pirmąsias dukros nuotraukas.
Visą nėštumo jaučiausi puikiai, nevargino jokie rytiniai pykinimai ar ypatingi norai. Dirbau, lankiau nėščiųjų mankštą, nemažai judėjau. Žinoma, gyvenimo tempas tapo šiektiek kitoks, juk laukimas – ypatingas periodas, tad stengėmės jį išgyventi ramiai, harmoningai. Prieš miegą turėjome savo ritualą – tėvelis kiekvieną vakarą kalbėdavosi su „pilvelio gyventoja“ apie praėjusią dieną, apie tai, kaip mes jos laukiame, kaip ją mylime ir kaip didžiuojamės, kokia nuostabi ji auga, kaip lengvai ji ateis į šį pasaulį… Ir vieną iš tokių vakarų, kažkur 16-17 savaitę, ji tėveliui atsakė vos vos juntamu, švelnučiu stuktelėjimu į ausį. Ar gali būti kas nuostabesnio? Pasiilgau šių nuostabių akimirkų ir tos ypatingos būsenos…
Užmegztas ryšys su vaikučiu. Žinoma, gyvename tokiu tempu ir tokioje aplinkoje, kad streso sunku išvengti, bet svarbiausia tai, kaip su jomis susidoroji. Neišvengiau ir aš įtampos ar streso darbe, o likus mėnesiui iki Rusnės gimimo mirė mūsų visų labai mylima vyro močiutė… Mes su savo dukryte visada kalbėdavomės – žodžiais, mintimis. Visada, kai prastai pasijusdavau, jai paaiškindavau, kodėl mamytei dabar liūdna, glostydavau pilvelį, siųsdavau jai pačią didžiausią meilę ir sakydavau, kad ji yra saugi…
Artimo žmogaus palaikymas. Nemažai nuopelnų (jei galima taip pasakyti) atitenka ir Rusnės tėveliui Juliui, kuris sukūrė ypatingą psichologinį saugumą ir palaikymą. Julius visada labai dėmesingas ir rūpestingas, bet nėštumo metu tai ypač jutau. Svarbiausia tai, kad kartu su didele meile ir džiaugsmu išgyvenome laukimosi periodą. O netikėtai gautos mano mėgstamos tulpės, jo ruošti vėlyvi savaitgaliniai pusryčiai ir jaukūs pasivaikščiojimai gamtoje yra tik mažytės nuostabios akimirkos, kurios atmintyje išliko iki šiol. Jis tarsi ramybės uostas, kuris man visąlaik kartojo ir kartoja, kad viskas bus gerai.
Ramybė iki paskutinės akimirkos. Matyt, Rusnytei buvo labai gera pilvelyje, tad ji labai ir neskubėjo, pasibeldė į šį pasaulį 10 dienų vėliau nei numatyta. Pamenu, tą savaitę pas gydytoją jau važiavome kas kelias dienas, bet visada jaučiausi rami… Vieno vizito metu nugirdome, kaip vienai besilaukiančiai mamytei gydytoja pasakė, kad jai gimdos kaklelis atsivėręs jau 4 cm, tad laikas gultis į ligoninę. Tada dar su vyru pagalvojome – įdomu, koks jausmas, kai tau taip pasako? Ar aplanko jaudulys, gal baimė?
Ir štai, kito vizito metu, penktadienį ryte beklausant tonusų, man pasakė, kad prasidėję nežymūs sąrėmiai, o po apžiūros patvirtino, kad gimdos kaklelis jau atsivėręs 4 cm.
Kuo ilgesnis laikas namuose. Gydytoja, matydama mano ramybę, paklausė kaip noriu daryti – gultis į ligoninę ar važiuoti namo ir laukti? Pasirinkau antrąjį variantą. Išėjusi iš kabineto vyrui pranešiau jaudinančias naujienas ir su džiugesiu išvažiavome susitvarkyti likusių reikalų. Mieste papietavome, nusprendėme dar nueiti į kiną, nes pagalvojome, kad greitu metu to nepavyks padaryti ir ramiai grįžome vakaroti namo. Šeštadienį atsikėlėme gerai išsimiegoję, su Rusnyte vis kalbėjome, kad tuoj pasimatysime, kaip mes jos laukiame. Visą tą laiką išgyvenau nepaprastą džiugesį, jokio nerimo ar baimės… Julius dar pasiūlė trumpai nusnausti pokaičio miego, kad visi turėtumėme jėgų, po to terasoje ramiai papietavome ir lyg kažką po truputį pradėjau jausti.
Bandėme skaičiuoti laiką tarp sąrėmių, tačiau jie užeidavo lyg dažniau, lyg rečiau… kol kažkur po 7 val. vakare pasiūliau važiuoti į priimamąjį, dėl šventos ramybės. Jau važiuodama supratau, kad sąrėmiai darosi vis stipresni. Nuvykus į ligoninę mane priėmusi gydytoja iškart pasakė, kad eisime tiesiai į gimdyklą. Tikėjausi, kad dar spėsiu „pasportuoti“ ant kamuolio, tačiau viskas vyko labai greitai…
Svarbiausia – nebijoti ir nepanikuoti. „Gimdymo plano“ neturėjome, svarbiausias buvo nusiteikimas – natūralus ir lengvas gimdymas. Julius buvo įrašęs mano mėgstamos muzikos, paėmė mano skaitinių, tačiau nebuvo laiko nei muzikai, nei skaitiniams. Atsiguliau, kad pamatuotų vaikelio tonus, ir viskas prasidėjo. Sąrėmiai buvo stiprūs, dar pagalvojau, kad jei dabar tokie stiprūs sąrėmiai, įdomu kaip bus toliau… Kadangi gydytoja buvo ką tik atvažiavusi ir dar nespėjo manęs apžiūrėti, o sąrėmiai labai stiprūs, ji manęs gailėdama užsiminė, kad turbūt be nuskausminamųjų neapsieisiu (nors žinojo mano norą gimdyti natūraliai ir be nuskausminamųjų). Aš nė nespėjau nieko pasakyti, kai ji apžiūrėdama mane pasakė, kad vaistams tikrai jau per vėlu, nes kaklelis atsidaręs jau 8 cm, ir reikia nuleisti vandenis. Tik jai paėmus įrankius, man vandenys nubėgo savaime. Gimdykloje buvome 20 val., o jau 21.57 val. pasaulį išvydo mūsų 3900 kg ir 56 cm dukrytė.
Mylimo vyro ir patikimo gydytojo galia. Visą gimdymą buvau rami, sąmoninga ir susikaupusi, žinojau, kad turiu padėti Rusnytei. Juk didysis darbas atiteko jai, o aš kiek įmanoma jai padėjau. Visą laiką šalia buvo Julius. Esu be galo dėkinga nuostabiai gydytojai Kornelijai Mačiulienei, kuria labai pasitikėjau nėštumo ir gimdymo metu, jos dėka jaučiausi saugi ir stipri. Po visko, kai mažylė jau gulėjo ant mano prie krūtinės, gydytoja pasakė nuostabią frazę: „Štai ką reiškia mylimas vyras, jo palaikymas ir ramus laukimas tas paskutines akimirkas namų aplinkoje“.
***
Kiekviena mama – tai neišsenkantis beribės meilės šaltinis. Mylėkite save, įsiklausykite į save, išgyvenkite kiekvieną nėštumo akimirką begalinėje laimėje, jauskitės ramios ir saugios, juk tai ypatinga būsena Jums ir pati nuostabiausia pradžia Jūsų mažyliui.
Eglė
„Mamos žurnalas“
