Kai buvau paauglė, tai viename, tai kitame populiariame žurnale perskaitydavau straipsnių, kaip namuose gimdė žinomos Lietuvos moterys, ir viduje joms pavydėjau. Kaimynė padovanojo Frederiko Leboje knygą „Gimimas be prievartos“, kuri man, jaunai mergaitei, padarė didžiulį įspūdį. Kažkur pasąmonėje aš jau žinojau, kad savo vaikus gimdysiu namuose, apgaubta ypatingos atmosferos ir ramybės.
Gimdymo namuose – abejingumas
Kaip moterys gimdo ligoninėje, buvau prisiklausiusi daugybės pasakojimų. Tačiau visa tai teko pamatyti ir savo akimis. Man tuo metu buvo 20 metų – paskambino pusseserės vyras ir pranešė, kad jie jau Kauno klinikose, nes pusseserei prasidėjo gimdymas. Nuvykau į klinikas neveltui – paskutinę minutę vyras supanikavo ir nutarė nedalyvauti gimdyme, tad palaikyti giminaitės į gimdyklą ėjau aš. Savo akimis pamačiau, kaip abejingai ir net grubiai personalas gali elgtis su gimdančia moterimi. Pusseserės pavardė buvo mergautinė, „-aitė“, o mitas, kad netekėjusioms gimdyvėms rodoma mažiau pagarbos, tikrai pasitvirtino. Pusseserę gimdykloje paliko vieną, niekas nepriėjo, ja nesidomėjo. Aš buvau nepasiruošusi padėti gimdyvei, nežinojau, ką daryti – glosčiau plaukus, raminau, nors tuo metu jai reikėjo galbūt visai ko kito… Po tokios patirties mano įsitikinimas, kad gimdysiu namuose, tik sustiprėjo.
Vaikelio planavimas
Turėti vaikų vien noro neužtenka. Kelis kartus nesugebėjau išnešioti kūdikio. Gydytojai tyrė nesėkmių priežastis, dėl galimos organizmo infekcijos abu su vyru gėrėme antibiotikus. Po antibiotikų kurso norėjosi pirmiausia sustiprėti, išsivalyti organizmą, o tada jau vėl planuoti vaikelį. Apie organizmo išsivalymo svarbą planuojant kūdikį kažkada skaičiau V. Megre knygoje „Anastasija“. Prisiminiau ir Lietuvos vegetarų draugijos prezidentės, docentės Ksaveros Vaištarienės mintį: „Jei nori susilaukti talentingų vaikų, turi išsivalyti organizmą“. Abu su vyru nuėjome pas ją pasikonsultuoti. Ksavera Vaištarienė patarė abiems su vyru 10 dienų laikytis kruopų dietos. Ta dieta nėra tokia sunki, kaip badavimas, bet vis dėlto valgyti vien kruopas be jokio sviesto, pieno ar druskos nelengva. Iš vakaro užsimerkdavome kruopų, ryte jas užvirdavome ir valgydavome. Vyras ištvėrė 5, aš 7 dienas. Savijauta per valymosi laiką buvo keista – nuolat krėtė šaltis, laužė kaulus, maudė pilvą. Per tą mėnesį man įvyko net du menstruaciniai ciklai. Numečiau apie 3 kilogramus svorio (nors esu liekna), o svarbiausia, kad po šio dietos kurso organizmas pradėjo sunkiai priimti bet kokį riebesnį maistą. Manau, kad ta kruopų dieta mums davė daug naudos. Išsivalę organizmus, planavome pastoti po kokio pusmečio, o pastojau… po dviejų savaičių.
Sužinojusi, jog laukiuosi, iškart ėmiau rinkti informaciją, kaip ruoštis gimdymui namuose. Labai padėjo Aleksandro Žarskaus knygos, kurias man rekomendavo draugė. Kartu su vyru klausėme R. Šemetos kursų. Vėliau keliai atvedė ir pas pribuvėją, lankėme jos vedamus seminarus. Oi kaip ilgai nedrįsau prie jos prieiti… Ji tokia nežemiška, raganiška pasirodė!
Beje, pirmus tris mėnesius paranojiškai bijojau, kad nepasikartotų ankstesnė patirtis ir neįvyktų persileidimas. Nuėjusi į tualetą, drebančia širdim žiūrėdavau, ar nepasirodė kraujo kaip ankstesniais kartais. Bet kaskart nuojauta sakė: „Šįkart viskas bus gerai“! Jokių pykinimų ir vėmimų nebuvo. Taigi po sėkmingo pirmojo trimestro nurimau ir ėmiau kūną ruošti gimdymui. Nesu didelė sportininkė, bet pradėjau daugiau dėmesio skirti mankštoms, ėjau į stuburo tempimo užsiėmimus, vėliau – į nėščiųjų jogą, vandens aerobiką, stengiausi kasdien nueiti pėsčiomis bent po kilometrą, namuose dariau kitus paruošiamuosius pratimus. Tikėjau, kad jėga ir ištvermė labai pasitarnaus gimdant.
R. Šemetos kursuose rašėme, kaip įsivaizduojame savo Svajonių gimdymą, kur ir kaip jis vyksta. Vizualizacija esu užsiminėjusi ir ankščiau, žinojau, kaip stipriai tai veikia. Svajonių gimdymą ne tik užrašiau, bet ir intensyviai vakarais pakartodavau mintyse. Iš pradžių niekaip nepavyko įsivaizduoti vietos, kur užgimsta vaikelis, kol R. Šemetos asistentė parekomendavo gimdyti vandenyje. Tada viskas pasidarė aišku. Puikiausiai įsivaizdavau, kad gimdau savo namų vonioje, aplink dega žvakelės, namuose tylu.
Kad gimdysiu namuose, žinojo tik patys artimiausi žmonės. Net kai mane prižiūrinti ginekologė paklausė, ar jau nusprendžiau, kur gimdysiu, sutrikau, kad dar ne. Nemoku meluoti, ir ji suprato, kad ketinu gimdyti namuose. Draugams tos informacijos nesakėme, nes būtų pradėję atkalbinėti. Juk kiek visokių baimių ir mitų sukurta apie gimdymą. O jei vaikelis eis sėdynine pirmeiga? O jei bus apsisukusi virkštelė? O jei plyšiu?
Pasitikėjome gydytojo R. Šemetos pateiktu faktu, kad „naminiai gimdymai“, pagal statistiką, nėra daugiau komplikuoti nei tų moterų, kurios gimdo ligoninėje. Į visus mums kilusius klausimus radome ir gavome atsakymus. Be to, tam ruošėmės ne vieną dieną, tai nebuvo ekspromtu gimęs noras.
Iki gimdymo norėjosi kažką gražaus, prasmingo nuveikti. Einant 39 savaitei prisidėjau prie labdaringo projekto, kuriame dalyvavo vyras, ieškojau rėmėjų, pakavau dovanas, renginyje dar ir nykštuką vaidinau. Man atrodė, kad geri darbai kažkokiu karmos dėsniu atsilieps mano gimdymui, ir jis bus lengvesnis.
Gimdymas tarp savų sienų
Gimdymas prasidėjo labai švelniai. Paskutinę savaitę visuose namuose pridėliojau žvakelių, kad prasidėjus gimdymui nebereikėtų tuo rūpintis, būčiau pasiruošusi. Glosčiau pilvelį ir klausiau, kada vaikelis ketina pas mus ateiti. Kai ištariau pirmadienį, jis suspurdėjo. Iš tiesų Rytas ir gimė pirmadienį…
Pirmadienio ryte nestiprų pilvo maudimą pakeitė stipresnis skausmas, ištekėjo keli vandens lašai. Šie ženklai mus labai džiugino, nes supratome, kad jau greitai pasimatysime su savo kūdikėliu! Sąrėmiai buvo lengvi, su vyru daug juokavome ir net svarstėme, ar jam važiuoti į darbą, ar ne. Paskaičiavome, kas kiek laiko jie kartojasi, iš pradžių kas 8, paskui kas 6, kas 3 minutes. Tie skaičiai privertė mane patikėti, kad tikrai tuoj gimdysiu, nes atrodė, kad galiu ištverti ir didesnį skausmą.
Pilvą maudė, tempė, neaišku, kas darėsi. Aš elgiausi, kaip man atrodė geriau: vaikščiojau po kambarius ir koridorių, nusirengdavau, kai atrodydavo per karšta, po sąrėmio, atvėsus kūnui, vėl apsirengdavau. Pribuvėja telefonu patarė elgtis taip, kaip man norisi – susilenkti, atsitūpti, vaikščioti. Pats kūnas labai gerai žino, kaip jam geriau. Sąrėmių metu kalbinau ir raminau mažylį, kad viskas bus gerai, kad greitai visi būsime drauge.
Vyras kantriai laukė, po kojomis nesipainiojo, nors padėti ir masažus daryti labai norėjo, bet, deja, man to nereikėjo. Norėjosi būti tik pačiai su savimi, susikaupti, įsiklausyti į savo kūną. Aš jaučiausi rami, kad vyras tarsi angelas sargas yra namuose, ir to pakako.
Atvykus pribuvėjai, vanduo į vonią vis dar tekėjo, žvakių liepsnos tamsoje mirgėjo. Aš keturiomis vonioje klūpėjau, vėliau tūpiausi, stojausi, buvau įsikibusi į kraštą, stūmiau, seilių kamuoliukus rijau, kol išniro vaikelio galvutė. Oi kaip juokas tada paėmė, kai jis viduje ten spurdėjo ir visu kūnu laukan yrėsi. Dar vienas gilus įkvėpimas, ir užgimė vaiko kūnelis. Neilgai leidau vandenyje jam nardyti, nes labai norėjosi jį paliesti, pakalbinti. Iš vandens vaikelį iškėlusi ant krūtinės jį pasidėjau. Greitai sūnelis balsą parodė, o tada vyras nukirpo virkštelę, paskui aš pagimdžiau placentą. Vėliau visų nuostabą sukėlė tai, kad vaikelis gimė 4840 g svorio ir 55 cm ūgio!
Gimdymas truko vos 4 valandas. Tai nepaprasta patirtis, kuriai išreikšti žodžių nėra! Aš, vyras ir pribuvėja, kuri buvo tarsi globojanti deivė, tokia sava. Visiška ramybė, pasitikėjimas, jokios panikos, baimės ar rėkimų. Tai nuostabi būsena! Žinoma, nesiūlau kiekvienai rinktis gimdyti namuose. Manau, kiekviena mama turi domėtis, analizuoti, rinktis, o svarbiausia – vidumi pajausti, kas jai ir mažyliui bus geriausia!
Ieva
„Mamos žurnalas“
