Laukdamasi pirmojo vaikelio, vilnietė Jolanta Tolvaišaitė galvojo, kad gimdymas – tiesiog fiziologinis procesas, nuvažiuoji į gimdymo namus ir parsiveži naujagimį.
Dabar keturis vaikus namuose pagimdžiusi moteris taip nebemano.
Apie tai, kodėl žmogus turi teisę gimti ir mirti namuose, kalbamės su architekte ir keturių vaikų – Onos Julijos (10 metų), Gyčio Aleksandro (8 metų), Giriaus (6 metų) ir Eglės Gelmės (3 metų) – mama.
Kada pirmą kartą pagalvojote, kad galbūt verta gimdyti namuose?
Laukiantis pirmojo vaikelio, viena bendradarbė atnešė knygą „Gimimas ir gimdymas“. Ji ir išklibino mano tvirtą 35-erių metų subrendusios moters įsivaizdavimą, kad gimdymas – tik fiziologija. Supratau, kad noriu kartu su vaiku dalyvauti jo gimime. Knygoje rašė, kad kai kuriais atvejais gimdyti namuose net saugiau – statistika rodo, kad būna mažiau plyšimų ir kitokių komplikacijų. Atėjo nuojauta, kad noriu gimdyti namuose, bet ar galiu? Prasidėjo ieškojimai, klausiausi kitų moterų pasakojimų, kurios gimdė namuose ir kurios ligoninėje, lyginau. Buvo pirma nėštumo pusė, turėjau nemažai laiko apsispręsti, kur gimdysiu. Prieš pirmą gimdymą buvau nuėjusi apsižiūrėti į vienus gimdymo namus, kur dirbo draugė. Mano reakcija buvo keista: viskas patiko, ypač grindys (čia jau profesinė architektų liga, kad pastebi tokias detales), bet aš pradėjau verkti.
Gal dėl tų blizgančių aparatų, gal dėl ligoninės šviesų. Draugė paklausė: „Kas tau? Gal tu Šemetos mokyklos mokinė, kad taip jautriai reaguoji?“.
Pradėjau lankyti alternatyvius pasiruošimo gimdymui kursus, aplinkoje savaime atsirado žmonių, kurie vedė tam tikra kryptimi. Buvau gana karingai nusiteikusi, kursuose vis pateikdavau klausimų, nes pačiai buvo daug kas neaišku. Ir štai, artėjant gimdymui, jau turėjau gana tvirtą supratimą, ko noriu.
Buvau pavyzdinga nėščioji ir lankiausi pas ginekologę, tikrinausi sveikatą, man rūpėjo, ar galėsiu gimdyti natūraliai. Paskutinio vizito metu gydytoja paklausė, ar jau išsirinkau gimdymo namus. Pasakiau, kad žadu gimdyti namuose. Ji nustebo: „Vaikelis labai didelis, ar nebijote?“
Iš tiesų pirmojo nėštumo metu buvau priaugusi daugiausia svorio. Mes, biuruose dirbantys šiuolaikiniai žmonės, esame tarsi pamiršę savo kūną, nebegirdime jo signalų, nebesuvokiame, kiek turime jėgos. Ruošiantis gimdyti namuose man tarsi iš naujo reikėjo atrasti, išgirsti savo kūną.
Papasakokite pirmojo „naminio“ gimdymo patirtį.
Gimdymas prasidėjo keliomis dienomis vėliau, negu buvo numatę gydytojai. Turėjome namuose pasiruošę baseinėlį, norėjau, kad vaikelis užgimtų vandenyje. Nuo to momento, kai nubėgo vaisiaus vandenys, iki dukrytės užgimimo, kol Ona Julija atplaukė pas mus, praėjo keturios paros. Pirmas paras ramiai vaikščiojau ir tvarkiausi namuose, o trečią parą jau sunerimau. Tuo metu gyvenome su mano močiute, kuri buvo jau labai garbingo amžiaus, gyveno tarsi kitoje realybėje. Atėjusi ji pasakė: „Gal jau važiuok į ligoninę“.
Prieš pirmąjį gimdymą gydytoja Banga organizavo konferenciją, kurios metu išgirdau akušeres, kurios pasakojo apie ilgus gimdymas. Tą informaciją prisiminiau. Ir ji lyg atsirado pirmojo ilgojo gimdymo metu. Gydytoja į Lietuvą buvo pakvietusi Norvegijos akušeres, priimančias karališkosios šeimos naujagimius. Toms akušerėms žurnalistai kaip tik pateikė klausimą, po kiek parų, jau nubėgus vandenims, gimdyti yra normalu, o kada jau pavojinga. Jos atsakė, kad keturias paras paprastai laukia, o vėliau imasi reikiamų priemonių. Man tai buvo labai svarbi informacija.
Ona Julija gimė 4 valandą ryto, kada kūnas visa jėga buvo apimtas gimdymo. Kai atėjo laikas užgimti, net negalėjau pati įlipti į baseiną, kaip kokią šaknį vyras išrovė nuo žemės ir nunešė į vandenį.
Kai manęs klausia, ar sunkus buvo pirmasis gimdymas, atsakau, kad sunkus, – tai tikriausiai tinkamiausias žodis, nes kūnas buvo apsunkęs, tarsi akmeninis. Nevartočiau žodžio „skausmas“, nes ne skausmas buvo svarbiausias, galvojant apie vaikelį. Gimdymas greičiau panašus į orgazmą – jis toks visa apimantis.
Be vyro palaikymo, matyt, tokie dalykai neįvyktų?
Labai gerbiu vyrą už tai, kad jis mane palaikė mano žinojime. Kai jam pasakiau norą gimdyti namuose, jis leido apsispręsti pačiai, nes tai moters reikalas. Mano vyras palaikė sprendimą, bet pažįstu moterų, kurių vyrai nepritaria tokiam gimdymui, ir jos gimdo ligoninėje.
Kokios pačios gražiausios akimirkos išliko atmintyje iš pirmojo „naminio“ gimdymo?
Ona Julija gimė paryčiais, o ryte savo lovoje jau gėriau dilgėlių arbatą, kaip visada ir geriu po gimdymo. Kalbėjomės su vyru ir pribuvėja, visi rinkome tik užgimusiam vaikeliui vardą. Tada į kambarį užėjo mano močiutė, pamatė naujagimę, išėjo ir sugrįžo jau pasipuošusi šventine skarele. Jai buvo virš 90 metų, senu papročiu peržegnojo vaiką, paklausė, kas gimė. Turime vieną nuotrauką, kur močiutės ranka ilsisi šalia kūdikio rankelės. Močiutė net bijojo ant rankų imti mergytę, tik spaudė čiužinį ir tokiu savotišku būdu sūpavo, ramino naujagimę. Visos tos akimirkos po gimdymo persmelktos tokiu dvasingumu, tokia prasme, kad susigraudinu iki šiol. Bet šalia tų nuostabių akimirkų atmintyje išliko ir daug kartėlio. Tai buvo prieš 10 metų, kai buvo visiškai nesutvarkyta teisinė to proceso bazė. Kiek žinau, iki šiol teisiškai tai nėra iki galo apibrėžta.
Tuometinį vaiko registravimą net pavadinčiau absurdu. Mes grįžome pasivaikščioję parke ir prie durų radome prisegtą lapelį, kad lankėsi Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir turime paskambinti nurodytu telefonu. Nors visą nėštumą buvau stebima ginekologės, turėjau eiti įrodinėti, kad gimdžiau.
Antrasis vaikelis irgi gimė namuose?
Antrojo vaiko racionaliai neplanavome, bet palikome atidarytas duris – kada ateis, tada džiaugsimės.
Niekada negali būti tikras, ar tikrai gimdysi namuose, – gal vaikas eis kojytėmis į priekį, gal bus nusilpęs kraujas ar panašiai. Kaip ir pirmąjį kartą, atidžiai stebėjau savo organizmo būklę, lankiausi pas gydytoją. Visi medicininiai tyrimai buvo idealūs. Net priaugau keliais kilogramais mažiau negu pirmąjį kartą. Tik mano antrasis nėštumas sutapo su vienu sunkiausių gyvenimo laikotarpių, reikėjo prižiūrėti mažą vaiką ir atgulusią į patalą močiutę. Ji nebepajėgė vaikščioti. Bet kai pradėjo gangrenuoti koja, slaugyti namuose pasidarė nebeįmanoma – išvežėme į slaugos namus. Ruošiausi mirčiai. Mintyse meldžiausi, kad gimdymas nesutaptų su laidotuvėmis. Mūsų giminėje žmonės ne tik gimsta, bet ir miršta namuose. Senelį, kuris mirė prieš 20 metų, šarvojome ne laidotuvių salėje, o bute Vilniuje. Pati pripjoviau ir pabarsčiau eglišakių, kad žmonės žinotų, jog mūsų bute laidotuvės. Šiomis dienomis gal ir šokiruotų šarvojimas bute, bet anksčiau tai atrodė visai normalu. Gaila, kad verslas išstumia tokias gražias tradicijas
Ir močiutei buvau pažadėjusi, kad ji mirs namuose. Taigi lankydama močiutę slaugos namuose jaučiausi labai blogai, nors ir suvokiau, kad tai neišvengiama. Mano maldų turbūt kažkas išklausė – močiutė mirė tik po dvejų metų, namuose.
O antrasis mūsų vaikelis, Gytis Aleksandras, gimė po kalėdine eglute, kurios dar buvome nenupuošę. Buvo labai šalta žiema, gimdymo metu mane krėtė šaltis, o paskui jį keisdavo karščio bangas. Tai įlipdavau į baseinėlį, tai vėl išlipdavau. Sūnus užgimė greitai, per 5 valandas. Kaip, beje, ir trečiasis vaikelis – Girius.
Kartais žmonės galvoja, kad gimdant antrą, trečią nebebaisu, nes jau turi patirties. Visiškai nesutinku. Kiekvienas gimdymas prasideda nuo nulio, ir tikrai nežinai, kaip jis baigsis. Man kuo toliau, tuo baisiau gimdyti. Kai tavo rankose miršta žmogus, tu tai matai, bet tame nedalyvauji. O kai žmogus gimsta, esi tame procese visu savo kūnu, krauju, gleivėmis…
Gimdyti, matyt, išmokti neįmanoma.
Kaip vaikai pasitikdavo naują šeimos narį?
Prieš Gyčio Aleksandro gimimą pirmagimę išvežėme pas močiutę. O kiti vaikai gimdavo gana greitai, vyresnieji ateidavo aplankyti naujagimio. Tada pastebėjau, koks didelis skirtumas tarp vyriškos ir moteriškos prigimties: Ona Julija visus broliukus ir sesutes norėdavo paimti ant rankų, panešioti, o berniukai tik paglostydavo naujagimį, beveik neprisiliesdami prie odelės, pasigėrėdavo juo per atstumą.
Kaip pasitikote trečiąjį ir ketvirtąjį vaikučius?
Neplanavome nei vieno vaiko, jie atsirado patys be musu išankstinio plano. Man regis, vaikai neateina pagal planą, o ateina, jeigu leidi jiems tai padaryti (dažniausiai).
Taigi, neilgai trukus pasijutau nėščia trečią kartą. Tuo metu mirė močiutė, buvo labai gražios ir šviesios jos laidotuvės. Ją išlydėjusi pajutau jėgų antplūdį. Man tarsi užaugo sparnai. Trečiasis vaikas Girius gimė labai stiprus. Jis paneigė visas medicinos teorijas, nes, jam užgimus, pamatėme, kad virkštelė turėjo du mazgus. Nepaisant to, kad maitinosi per 2 mazgus, sūnus gimė pats didžiausias iš visų ir pats stipriausias vaikis. Tik gimęs ir padėtas ant krūtinės, puolė žįsti, teisingai paėmė krūtį, pasisotino. Tas jo dalykiškumas atrodė kažkoks kosmosas. Jis ir augdamas išlieka toks pat stiprus, konkretus.
O žinią apie ketvirtą nėštumą sutikau dvejopai, sakiau: „Dieve, man labai sunku, bet labai noriu to vaikelio“. Nieko neprašiau ir nieko nenorėjau konkretaus, tik išsakiau savo jausmus. Ir viskas įvyko taip, kaip, matyt, ir turėjo įvykti. Tuo metu būtų pasibaigusios mano motinystės atostogos, būčiau turėjusi grįžti į darbą, bet likau namuose dar trejiems metams. Ir tai buvo pats gražiausias, pats nuostabiausias mano nėštumas, kai galėjau visa širdimi būti tik mama. Neturėjau jokių kitų projektų, išskyrus šeimą. Tuo metu statėmės sodybą, kad savaitgaliais turėtume kur ištrūkti iš miesto. Buvau arti gamtos, arti žemės.
Kai gimė ketvirtoji dukrytė, ji išplaukė į vandenį ir išskleidė rankytes tarsi atsiverdama pasauliui. Be jokios įtampos, triukšmo, verksmo. Beje, nė vienas vaikas gimęs neverkė, čia vienas iš tų stereotipų, kad moteris gimdydama turi rėkti, o vaikas gimęs – verkti. To nebuvo. Nenusakomas jausmas… Rinkome jai vardą. Buvo mintis pavadinti Žeme, bet paskui nusprendėme, kad ji bus Eglė (vyras visada norėjo tokio vardo), o antras vardas Gelmė, tarsi ta eglė šaknimis grįžta į žemės gelmes.
Gimimas yra lyg atspaudas, kuriame pasimato vaiko esmė, labai jautri akimirka, kurioje kiekvienas garsas, kvapas, žvilgsnis yra ypač svarbus. Tas pirmasis susitikimas su vaiku yra sakralus, visada stebiesi, kaip gimė visiškai kitoks, į nieką nepanašus žmogutis, nors „autoriai“ tie patys.
Klausyti savo vidinio balso yra didelė prabanga.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
