Kai šių laikų abiturientės pasirenka studijuoti akušeriją, supranti – tai tikrai iš pašaukimo. Jauna akušerė Agnė Škudienė dabar pati augina dukrytę Sofiją Gamtę, todėl gali palyginti teoriją su praktika.
Agne, kodėl nutarėte būti akušere?
Akušerija nėra pirma mano specialybė, pirmiausia baigiau biologijos bakalauro studijas.
Antrame kurse sužinojau, kad yra moterų, kurios gimdo namuose – man tai buvo naujiena, kuri paskatino plačiau pasidomėti gimties kultūra apskritai. Tada supratau, kad tai yra TAI, ką noriu veikti gyvenime – padėti moterims bene jautriausiu gyvenimo laikotarpiu ir kartu šviesti visuomenę. Taigi, baigusi pirmąsias studijas, iškart išvažiavau vėl mokytis nuo pradžių – Kauno kolegijoje akušerijos bakalaurą.
Yra šalių, kur akušerija yra tik magistro studijos – po bendrosios praktikos slaugos bakalauro galima rinktis akušerijos magistrą. Mano nuomone, tai teisingas sprendimas, nes akušerijai tikrai reikia subręsti, o po mokyklos dauguma merginų dar išvis nelabai buvo supratusios, kodėl čia įstojo, o tos, kurios tikslingai stojo, tų ir motyvacija, ir pasiekimai kur kas geresni.
Kokie buvo įspūdžiai, kai pamatėte pirmą gimdymą?
Taip jau susiklostė, kad pirmas nuo pradžios iki galo mano pamatytas gimdymas buvo gimdymas namuose. Buvau tik pradėjusi akušerijos studijas, kai pasitaikė tokia galimybė. Nebijojau, nes žinojau, kad bus profesionalus žmogus, o aš būsiu daugiau stebėtoja. Tiek šio, tiek kitų stebėtų gimdymų pabaigoje, kai mama pirmą kartą apkabina naujagimį, beveik visada sudrėksta akys – tai nuostabus jausmas.
Ar studijuojant nuomonė apie gimdymą keitėsi?
Ėjau mokytis akušerijos, turėdama išankstinę nuostatą, kad tai daugiau psichologinio, o ne medicininio pasirengimo reikalaujantis vyksmas. Iš esmės nuomonė nepakito, žinoma, kad gimdymą priimantis žmogus privalo išmanyti fiziologiją, patologiją, kad pastebėtų nukrypimus nuo normos ir imtų veikti, bet čia ir bėda, kad gydytojai, ypač dirbantys didelėse ligoninėse, yra matę per daug patologijos, todėl net ir esant mažam nukrypimui nuo normos dauguma jų, bijodami skaudžių pasekmių, įsikiša ir sutrikdo natūralų gimdymą.
Kokia metodika Jus patraukė – nuskausminimas, skatinimas ir kitos medicininės pagalbos priemonės, ar, atvirkščiai, panorote savo praktikoje skatinti natūralumą?
Gimdymas – bene pats natūraliausias procesas Žemėje ir, mano nuomone, jis toks turi išlikti. Žinoma, būna atvejų, kai medicininė pagalba neišvengiama, bet „užsisakyti“ cezario pjūvio operaciją man atrodo ne tik neetiška, bet ir savanaudiška vaikelio atžvilgiu. Medicininėje literatūroje, konferencijose kalbama apie daugybę šalutinių poveikių, gręsiančių taikant medicinines intervencijas, bet dalis moterų galvoja tik apie privalumus – bus greičiau, neskaudės, bet tai tik viena medalio pusė, pasekmės ne visada pajuntamos iškart, kartais jos „išlenda“ po kelerių ar net keliolikos metų.
Pamenate pirmąjį savo „pagautą“ vaikelį?
Žinoma. Tik tai nebuvo labai graži istorija. Naktis, žiema, gimdyti atvyko antro vaiko besilaukianti jauna moteris su vyru.
Gimdykla labai greitai prasmirdo pigiais rūkalais, pykindavo kaskart ten įėjus. Moteris murzina, „negirdinti“, ką sakome, susitelkusi tik į savo skausmą. Buvo sunku emociškai būti prie jos. Šiaip ne taip gimdymas pavyko natūraliai ir greitai, tik gimdyklą po to teko ilgai vėdinti…
Pati nuo pradžios iki galo nesu „pagavusi“ daug vaikučių – užtektų abiejų rankų pirštų. Užtat iš dalies pribūtų gimdymų buvo daugybė, „iš dalies“ vadinu pagalbą sąrėmių metu, masažus, psichologinį veikimą, placentos gimdymą, plyšimų siuvimą.
Akušerės veikla neapsiriboja vien gimdymo priėmimu. Akušerė prižiūri moterį nuo pat nėštumo pradžios, gimus kūdikiui, padeda, moko juo rūpintis, žindyti, gelbsti moterims klimakteriniu laikotarpiu, jaunoms merginoms – prasidedant lytiniam brendimui. Mano nuomone, tai ne mažiau svarbu, tik gal neįprasta kreiptis į akušerę.
Kada nors per gimdymą esate pati išsigandusi?
Vienas skaudžiausių atvejų asmeniškai man buvo, kai pora atvažiavo gimdyti ketvirto vaikelio, žmonės nuostabūs, šilti, juokavo, kad jau tiek gimdymo praktikos turėdami galėtų pagimdyti namuose, o įsibėgėjus gimdymo veiklai, staiga krito vaisiaus širdies ritmas, buvo padaryta skubi cezario pjūvio operacija – virkštelė apsivijusi kaklą 3 kartus. Viskas baigėsi laimingai, jų mergaitė, pagal Apgar skalę, įvertinta 9 balais iš 10.
Kitas ekstremalus atvejis buvo tai, ko labiausiai bijo medikai, nepritariantys gimdymui namuose, – pogimdyminis kraujavimas, moteriai perpilta 16 litrų skysčių, viskas irgi baigėsi laimingai. Numanoma priežastis – moteris turėjusi ne vieną nėštumo nutraukimą…
Ar tiesa, kad kiekvienas gimdymas – tai slenkstis tarp gyvybės ir mirties, kai gali bet kas atsitikti? Ar eidama dirbti apie tai galvojate?
Nesutinku. Dauguma moterų mini, kad būna akimirka, kai atrodo, kad mirs, bet užtenka ją ištverti ir… viskas, vaikelis ant rankų. Žinoma, būna rizikingų situacijų, bet, mano nuomone, moters kūnas instinktyviai žino, kas vyksta, o būtent medicininis įsikišimas tą žinojimą išderina, atsiranda komplikacijų. Svarbu atsiminti, kad natūralus gimdymas – tai nėra tik gimdymas natūraliais takais, tai gimdymas be lašelinių, vaisiaus vandenų nuleidimo, laisvai keičiant padėtis ir pan.
Kiek gimdyme svarbi psichologinė pusė? Ryšys tarp akušerės ir gimdyvės?
Kaip jau minėjau, nuo pat pradžių maniau, kad gimdykloje daugiau reikia psichologinio pasiruošimo, ir tai visada pasitvirtina. Nuostabu stebėti, kaip kenčianti, pavargusi, irzli gimdyvė staiga, per sekundę, pasikeičia – susikaupia, nurimsta, žvilgsnis pasidaro gilus, tarsi žiūrėtų giliai į savo esmę. Ir tai po to, kai pasakai: „Pagalvokite apie savo vaikelį. Jūs juk žinote, suvokiate, kas vyksta ir kodėl skauda, o jis nežino, nors jam irgi skauda, baisu“.
Ar ne paradoksas, kad moterys prieš gimdymą tariasi su gydytoja, bet ne su akušere? Akušerė yra svarbiausia gimdyme, tačiau ji tarsi nurašyta…
Taip, tai labai opus ir platus klausimas. Teisiškai tai tokia pati laisva profesija kaip odontologo ar teisininko. Teoriškai mes galėtume taip pat turėti savo kabinetus ir konsultuoti moteris ir jų šeimas visais gyvenimo tarpsniais nuo paauglystės iki menopauzės, bet…
Mūsų visuomenėje kažkodėl nuo seno priimta, kad akušerė – tik gydytojo ginekologo pagalbininkė, ir nors net gimdykloje pagrindinis asmuo po gimdyvės yra akušerė, moterys labiau vertina gydytojus ginekologus.
Man priimtina užsienio praktika, kai gimdymus prižiūri tik akušerės, o gydytojai įsikiša, jei kyla pavojus. Lietuvoje irgi yra ligoninių, kur ji taikoma (pradininkės – Klaipėdos, Kauno klinikų akušerės). Lietuvoje ši idėja stringa dėl pačių akušerių apatijos. Mes esam paruoštos ir teisiškai laisvos dirbti visiškai savarankiškai, bet buvo organizuotos apklausos, kurios parodė, kad akušerės bijo dirbti vienos, jos mano esančios tam nepasirengusios, per didelė atsakomybė. Mano asmenine nuomone, tiesiog taip dirbti įprasta, žmonės visada bijo pokyčių. O ir gydytojai ne taip jau nori apleisti šios „naudingos“ srities.
Mano svajonė – dirbti natūralaus gimdymo centre, kuris gali būti privatūs ar prie didelės ligoninės. Tokie centrai turi sutartis su didelėmis ligoninėmis, nuolat palaikomas ryšys, jei, vykstant natūraliam gimdymui, kurį prižiūri akušerė, atsiranda ženklų, kad gimdymas gali tapti patologiniu, tuoj pat atvažiuoja gydytojai, arba gimdyvė yra transportuojama į ligoninę.
Moterys dabar gauna labai daug informacijos, daug skaito apie gimdymą, lanko nėštumo kursus, žodžiu, „pasiausčiusios“. Ar tai gerai, ar blogai?
Žinoti yra geriau, nei nežinoti. Tada gimdymo metu užtenka pasakyti, kas šiuo metu vyksta, moteris gali vizualizuoti esamą situaciją, ir tai palengvina gimdymo eigą. Blogai, kai moterys įsivaizduoja žinančios daugiau nei medikai ir važiuoja į gimdyklą kariauti. Medikai tikrai išmano daugiau, tik gal ne visoms nuostatoms pritaria arba dirba taip, kaip yra įpratę.
Ko moterys labiausiai bijo prieš gimdymą?
Skausmo. Mano patarimas – susipažinkite su gimdymo eiga, net neprivalu lankyti kursų (nors jei turite galimybę – apsilankykite). Internete gausu filmukų, paaiškinančių, kaip viskas vyksta, kaip veriasi gimdos kaklelis, kaip gimdymo takais juda vaisius, kaip jis pasisuka prieš pat užgimstant. Gimdymo metu tiesiog paprašykite, kad šalia esantys žmonės sakytų, kokia stadija, kas vyksta ir tai įsivaizduokite – vizualizacija padeda nukreipti mintis nuo savęs ir nuo to, „kaip man skauda“, į savo vaikelį.
Pasidomėkite alternatyviais nuskausminimo būdais: vienoms padeda šilta vonia, kitoms – šokinėjimas ant gimnastikos kamuolio, kryžkaulio masažas ir pan. Alytaus ligoninėje gimdymui nuskausminti taikoma akupunktūra.
Ką manote apie moteris, kurios pedantiškai sudaro savo gimdymo planą, bet paskui palūžta, kai jis sugriūna…
Turėti viziją, koks turėtų būti gimdymas, ir tikėti, kad viskas bus gerai, yra tikrai puiku. Tik kiekvienas gimdymas yra truputį kitoks, kaip ir moterys negali būti vienodos, pasilikite vietos „improvizacijai“ – nukrypimams nuo plano. Yra moterų, kurios svajoja, kaip šilta burbulinė vonia padės joms atsipalaiduoti sąrėmių metu, vienoms ji tikrai padeda, kitos joje vos ištveria vieną sąrėmį ir išlipa, nes sausumoje skauda mažiau…
Man pikta, kai didelių ligoninių organizuojamose paskaitėlėse nėščiosioms sakoma: „Gimdykite geriau pas mus, nes jei kažkas nutiks, vis tiek veš pas mus“. Pirmas klausimas, kuris man kyla – o kodėl turi kažkas nutikti? Tai jau tarsi programuoja ir taip jautrią nėščią moterį, kad būtinai bus komplikacijų, būtinai reikia medicininių intervencijų. Be to, net ir tuo minėtu nukraujavimo atveju (gimdymas vyko gimdymo namuose, ne klinikose), atvažiavo gydytojų komanda iš klinikų pagelbėti, niekur moteris nebuvo išvežta. Didesnė tikimybė, kad gali būti išvežtas naujagimis, jei jo gyvybei grėstų pavojus, bet dažniausiai moterys žino, jei yra numanomų naujagimio sveikatos komplikacijų, ir tokie gimdymai vyksta perinatalinius centrus turinčiose ligoninėse.
Galima pagimdyti be skausmo?
Yra duomenų, kad kai kurios moterys pagimdo ne tik be skausmo, bet ir net jausdamos orgazmą – gimdymo takais besileisdamas vaisius stimuliuoja malonumo taškus.
Manau, kad stipresnis ar silpnesnis skausmas vis tiek yra jaučiamas, tik ką moteris gali padaryti – suteikti tam skausmui prasmę. Juk skauda ne šiaip sau – gimsta ŽMOGUS, be to, galima ir pajuokauti, kad amžinai negimdysite, skausmas tikrai pasibaigs šiandien arba rytoj.
Apie gimdymą be skausmo dažniausiai rašo vyrai. Apskritai man nelabai priimtini vyrų autorių patarimai moterims, ką daryti gimdymo metu. Milijonus metų moterys gimdė, dažniausiai tarp moterų, vyrai gal nebent vandenį šildydavo, o prieš kelis šimtus metų atsirado vyrų gydytojų, kurie pradėjo moterims vadovauti, kaip jos turi gimdyti. Kad ir koks empatiškas ir patyręs tai būtų gydytojas, jis vis tiek iki galo nesupras, kaip jaučiasi moteris.
Prisiminkite savo nėštumą – kaip jam ruošėtės pati?
Mano nėštumas buvo labai lauktas ir planuotas natūralaus šeimos planavimo metodu, kurį gydytojai dažniausiai apibūdina kaip „labai gerą būdą susiplanuoti netyčiuką“. Mes su vyru kelerius metus saugojomės naudodami šį būda, o kai nusprendėme, kad jau laikas – pavyko iš pirmo karto. Pastojus, kad ir labai planavus, vis tiek buvo pozityvaus streso, abejonių, klausimų, ar viskas bus gerai. Skaičiau ir populiariąją literatūrą besilaukiančioms, nuo 16 savaitės iki pat nėštumo pabaigos lankiau nėščiųjų mankštas baseine. Nėštumo pabaigoje apsilankiau kelių gimdymo namų organizuojamose paskaitėlėse nėščiosioms.
Juokauju, kad geriausiai gimdymui pasiruošiau studijuodama akušeriją ir rašydama baigiamąjį darbą „Moterų, planuotai gimdžiusių namuose, pasirinkimą lėmusių veiksnių ir gimdymo patirties analizė“.
Kaip praėjo gimdymas, ar taip, kaip tikėjotės?
Laukiau gimdymo pranašų – pilvo nusileidimo, paruošiamųjų sąrėmių, gleivių kamščio pasirodymo – nieko nepastebėjau, tiesiog likus porai dienų iki numatyto gimdymo termino pradėjau jausti kažką panašaus į menstruacijų spazmus ir supratau, kad viskas, prasidėjo. Gimdžiau namuose. Tai buvo labai stipriai apgalvotas pasirinkimas. Studijų metu ir rašydama baigiamąjį darbą ypač domėjausi gimdymo namuose fenomenu, išnagrinėjau įvairių šalių, kuriuose reglamentuotas gimdymas namuose, reikalavimus namų aplinkai, gimdyvės sveikatai, atstumui iki artimiausios didelės ligoninės ir daugybę kitų. Visus reikalavimus atitikau. Gimdyme dalyvavo vyras ir pažįstama medikė. Gimdžiau klūpomis, atsirėmusi į lovą.
Nepadėjo nei vonia, nei gimnastikos kamuolys, o tik vyro sukamos aštuoniukės kryžkaulio srityje ir kolegės rankos, glostančios manąsias. Vaisiaus vandenys nubėgo prieš pat užgimstant dukrytei. Nuo pirmųjų gimdymo ženklų iki užgimimo praėjo 13 valandų. Buvo plyšimų, juos susiuvo čia pat, kol glosčiau savo naujagimę. Prisimenu, kad buvo labai sunku patikėti, jog ji mano, kai yra tekę tiek daug vaikelių paguldyti kitoms moterims ant krūtinės.
Jei Lietuvoje būtų natūralaus gimdymo centrų, greičiausiai būčiau gimdžiusi viename iš jų, ne namuose.
Vyrai, gimdyvės padėjėjos, mamos ir anytos gimdyme – ką apie tai manote?
Artimo žmogaus buvimas su gimdyve jai yra svarbus, juk gimdykla yra visiškai nepažįstama aplinka, o artimas žmogus „įneša“ pažinumo. Vyro dalyvavimas gimdyme jau yra tapęs norma, tik reikia nuoširdžiai atsiklausti vyro, ar jis tikrai pats to nori, ir neįsižeisti, jei jis atsisako arba nori išeiti „lemiamu“ momentu. Dauguma vyrų lieka prie moters galvos, laiko ją už rankos, žodžiu, bene vienintelis lieka su ja, kai visas personalas susikoncentravęs į užgimstantį vaikelį. Tai sveikintinas elgesys. Mamos ir anytos, pačios to nenorėdamos, dažnai įneša nerimo ir baimės. Jos gimdė kitaip, kitokioje santvarkoje, todėl bijo dėl savo dukters ar marčios, ta baimė tarsi tvyro ore, visi, o ypač gimdyvė, ją jaučia.
Gimdyvės padėjėjos – puiki iniciatyva, jos išmano gimdymo fiziologiją, moka įvairių natūralių nuskausminimo būdų, pažįsta moterį, žino, kas jai patinka, kokie jos lūkesčiai. Ji – gimdyvės atstovė tuo metu, kai moteris tarsi nugrimzta į save. Prisimenu atvejį, kai moteris planavo gimdyti važiuoti su vyru ir gimdyvės padėjėja, bet, artėjant gimdymui, vyras pats buvo paguldytas į ligoninę, taigi moteriai liko tik padėjėja.
Nors akušerės irgi išmano alternatyvius nuskausminimo metodus, turi psichologinių žinių, bet jos asmeniškai nepažįsta gimdyvės, be to, negali visą laiką likti prie vienos gimdyvės.
Ar sutinkate, kad mūsų ligoninėse labai trūksta priežiūros pogimdyminio periodo metu? Mamos, kol pagimdo, tarsi visiems rūpi, o kai pagimdo – daryk ką nori…
Sutinku, sprendimas lyg ir yra – akušerės yra specialistės, galinčios padėti visais kritiniais momentais nuo lytinio brendimo pradžios iki menopauzės, tačiau praktiškai tokios pagalbos nėra, nes tiek visuomenė, tiek dauguma akušerių laiko save tiesiog gydytojo ginekologo asistentėmis. Viliuosi, kad situacija pasikeis, nes ateina nauja jaunų, ambicingų akušerių karta, kurios gina savo teisę būti laisvomis specialistėmis ir artimiau bendrauti su moterimis.
Man pačiai irgi po gimdymo buvo nelengva, teorinės žinios greitai pasimiršta, mama supranta, kad jos vaikų auginimo patirtis pasenusi, patarimo lyg ir nėra ko paklausti, lieka mamų forumai. Tik mano situacija kiek kitokia, studijuodama sukaupiau nemažai medicininės literatūros, tad atsakymų ieškojau ten.
Jūsų patarimai nėštukei, su siaubu laukiančiai gimdymo.
Baimę nugali tik žinios, baisu, kai nežinai. Visose srityse. Egzaminas baisus, jei jam nepasiruoši. Gimdymas baisus, kai jam nepasiruoši. Svarbu susipažinti su gimdymo fiziologija, esant galimybei, apsilankyti ligoninėje, kurioje planuojate gimdyti, mankštinti gimdyme dalyvaujančius raumenis, o svarbiausia – pasitikėti savo instinktais ir nuojauta, nes gimdančiai moteriai padeda ne tik medikai, bet ir pati Gamta.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
