Pasakoja Ieva, kuri per nėštumą priaugo 32 kg svorio, nepaisant to, kažkur „išgaravo“ jos vaisiaus vandenys
Nėštumas buvo sklandus, nė karto nepykino, jaučiausi puikiai. Ir automobiliu į Kroatiją atostogų važiavome, ir grybavau, ir oro balionu skridau, žodžiu – dariau viską, lyg nesilaukčiau. Kol vieną dieną, kai buvau apie 6,5 mėn. nėščia, apsilankiau pas savo gydytoją eiliniam patikrinimui. Atėjau kaip visada smagiai nusiteikusi, nes labai laukdavau pasimatymo su savo kūdikėliu, kai staiga pamačiau, kaip persimainė mano gydytojos veidas… Supratau – kažkas ne taip. Ji paprašė, kad kartu su ja nueičiau pas kitą gydytoją, kuri turi geresnę įrangą. Pamenu tą siaubingą sceną. Gydytoja tiria mane ultragarsu ir linkčioja galvą: „Oi, negerai, vaikeli, oi negerai“.
***
Pasirodo, mano gimdoje buvo labai mažai vaisiaus vandenų, o, kaip gydytoja paaiškino, vaisiui jie reikalingi – kaip augalėliui saulė. Prognozė buvo prasta. Kas antrą dieną važiavau į ligoninę ir gydytojai stebėjo – vystosi vaikutis ar ne, kiekviena diena buvo aukso vertės. Išgyvenome dieną – valio! Nustojo augti – tragedija… Nemoku apsakyti, kokios košmariškos buvo dienos… Atsikeliu ryte ir verkiu, nes suprantu, kad esu visiškai bejėgė, nieko negaliu savo vaikučiui padėti.
Kai laukiausi, mano mama vis sakydavo, kad pilvas atrodo mažas, bet aš to nepastebėjau, nes priaugau labai daug svorio (net 32 kg), tad ir pilvas man neatrodė mažas. Gydytojai negalėjo atsakyti, kur dingo vaisiaus vandenys, prieš tai viskas buvo gerai, ir nejaučiau, kad jie būtų išbėgę.
***
Vieną dieną vaisiaus vandenų sumažėjo dar labiau, mane paguldė į ligoninę. Ir vėl nieko – nei blogyn, nei geryn, nors sienomis lipk… Kaukdavau viena palatoje, kaip vilkas iš bejėgiškumo ir nevilties. Įstrigo gydytojos žodžiai, kad vaikučiui labai blogai pilvelyje, jis negali laisvai judėti, jau trūksta maisto medžiagų, bet koks didelis to mažo žmogeliuko noras gyventi, neįtikėtina! Šie žodžiai mane ir vedė tolyn, šis tikėjimas, kad jei jis, bejėgis, taip kabinasi į gyvenimą, tai aš padarysiu viską, kad jam padėčiau.
Taigi aš tikėjau, kad viskas bus gerai, nors net didžiausi optimistai gydytojai kraipė galvas. Sakė, jei vaikutis ir išgyvens, tai bus invalidas, pats nevalgys, nekalbės. Ar turės dar kokių bėdų, neklausiau, tiesiog šventai tikėjau, kad viskas bus gerai, nors artimieji mane ruošė blogiausiam.
***
Taip bėgo dienos, dėkojau Dievui už dar vieną dienelę. Kol vieną naktį man nubėgo vandenys. Negaliu pasakyti, kad tai buvo „vandenys“, nes ten buvo tik lašelis, bet supratau, kad kažkas negerai. Išlėkėme naktį į ligoninę, gydytoja nepastebėjo, kad būtų bėgę vandenys, dar apkaltino, kad gal tiesiog į kelnes pridariau, bet diagrama rodė labai didelius sąrėmius, tad mane paguldė į ligoninę. Vėl stojo nežinomybė, valandos bėgo, kol pagaliau 9 val. ryte man atliko ultragarso tyrimą, ir gydytoja pareiškė: „Virkštelė du kartus apsisukus apie kakliuką, vandenų nėra, vaikas sėdi, 13 val. pjausime…“ Suprantu, gydytojams tai kasdienybė, bet man – tai visas pasaulis, o jie šitaip šaltai… Nepamenu, kaip nuėjau iki savo palatos. Nežinojau, ko tikėtis, nes vėl sulaukiau „drąsinančių“ žodžių, kad susitaikyčiau, jog vaikutis neišgyvens, bus invalidas. Šitokios dienos nelinkėčiau nė didžiausiam priešui.
***
Man atliko operaciją, ir kai pamačiau savo mažąjį angeliuką, išgirdau jo verksmą, supratau, kad viskas gerai ir kad gražesnio vaikučio gyvenime nesu regėjusi. Mačiau jį tik sekundę, tada išnešė į Intensyviosios terapijos skyrių. Kaip sužinojau vėliau, jam buvo beprasidedantis plaučių uždegimas, kojytės – kaip troleibuso ūsai, vandenų – tik pusė puodelio… Bet šiaip viskas gerai. Nemoku apsakyti, kiek laimės ir džiaugsmo tada patyriau!
Emilis gimė 35 savaitę, sverdamas 2800 ir būdamas 49 cm ūgio.
Po gimdymo gydytoja perdavė placentą ištirti, bet jokių patologijų nerado, tiksliau – viskas buvo gerai, todėl ir atsakyti – kodėl kažkur išgaravo mano vaisiaus vandenys – negalėjo. Minėjo, kad kitą nėštumą gali ir nepasikartoti tokia pati situacija, nors gali būti ir atvirkščiai.
***
Iš ligoninės grįžome po 10 dienų. Namuose vaikutis jautėsi gerai: daug valgė, miegojo, kol po kelių dienų pradėjo valgydamas muistytis, vis mažiau miegojo, pradėjo dažnai verkti. Skambinome gydytojai, ji mus „pradžiugino“, kad tikriausiai mažyliui pradėjo pūsti pilvuką, tad man reikėtų valgyti mažiau daržovių, vaisių, ir vaikeliui turėtų būti geriau. Kai šitai nepadėjo, pasiūlė duoti vaistukų nuo pilvuko pūtimo, o kai ir tai nepadėjo, pasiūlė tiesiog „pralaukti“ tą laiką, nes taip būna visiems vaikučiams.
Nesame su vyru labai išlepę, bet tą laikotarpį atsimename kaip košmarą. Kiekvieną diena darėsi vis blogiau, vaikutis vis mažiau miegojo ir labai daug verkė, verkė, verkė… Ko tik neišbandėme: varstėme poliklinikos duris (ieškojome priežasčių, nes tikėjau, kad negali pilvuko pūsti visą parą, nes mažylis užmigdavo tik pervargęs nuo verkimo) pirkau buteliukus su specialia įranga, kad nesikauptų burbuliukai, kelis kartus net vaistukus iš Amerikos siuntėmės, valgiau tik košes, atsisakiau visko, kad tik ramu būtų, kad sūnelis nors kelias valandas pamiegotų, bet niekas nepadėjo. Tiesa, kelioms valandoms vaikutis užmigdavo, bet tik man ant krūtinės, tad miegodavau fotelyje, nes lovoje bijojau užmigusi jį netyčia užspausti, atsibusdavau nejusdama nei kojų, nei nugaros, vyras į darbą ėjo pajuodusiais paakiais. Sunkiausia ir baisiausia buvo tai, kad nežinojome, kas sūneliui yra.
Kartą netyčia pamačiau laidą apie homeopatę Jurgitą Pinikienę, kuri pasakojo apie natūralius gydymo būdus. Paskambinau jai, jau griebdamasi šiaudo, ir gydytoja mus priėmė. Papasakojome simptomus, ir ji pasiūlė atlikti kelis tyrimus, užauginti bakteriją. Tyrimai parodė stafilokoko bakteriją, kuria sūnelis turbūt užsikrėtė gimdamas. Iš vienos pusės, labai džiaugiausi, kad pagaliau radome priežastį ir galėsime pradėti gydyti, bet iš kitos pusės, buvo taip liūdna ir pikta, kad tuos mėnesius buvome nežinioje, vaikutis kankinosi, negalėjome visi džiaugtis vienas kitu. Kai pradėjome gydyti vaistais, berniukas iškart nurimo – išmiegojo ramiai, nesiblaškydamas, tris valandas. Išsigandusi puoliau skambinti gydytojai, bet ji tik nusijuokė ir nuramino, kad kūdikiai taip turi miegoti, ir mes turėsime prie to priprasti.
***
Esu labai dėkinga savo gydytojai Daliai Laužikienei, dirbančiai Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, kuri darė viską, kas geriausia, be to, buvo tikra draugė, visada išklausydavo ir patardavo. Lankiausi pas ją privačiai, o vėliau ji ir gimdymą priėmė. Ironiška, kad tuo metu, kai buvo nustatytas per mažas vaisiaus vandenų kiekis, mano gydytoja buvo susiplanavusi atostogas už Atlanto ir nieko pakeisti negalėjo. Nors paliko mane tikrai gerose rankose, vyliausi, kad sulauksiu jos sugrįžtančios. Ir įsivaizduojate, ji išlipusi Lietuvoje iš lėktuvo, paskambino mano vyrui paklausti, kaip man sekasi, o aš kaip tik tą naktį atsiguliau į ligoninę! Tad ji nieko nelaukusi, tiesiai iš oro uosto, atvažiavo pas mane…
***
Šiuo metu Emiliui metukai ir dešimt mėnesių. Mažylis gerai auga, keliauja su mumis (jau tris kartus skridome atostogauti), domisi jį supančiu pasauliu, jau pradeda kalbėti ir džiugina mus kasdien – apsikabinimais, prisiglaudimais. Jis mums – visas pasaulis. Esu be galo dėkinga vyrui, kuris, nežiūrint to, kad eidavo į darbą, padėjo man viskuo, kartu nemiegodavo, nešiodavo mažylį, gamino maistą, rūpinosi mumis.
***
Kiekviena situacija, kiekviena istorija vis kitokia, ir nereikėtų pasikliauti vien forumais ar pasvarstymais internete, aš tai dariau, ir buvo tik blogiau. Reikia ieškoti profesionalios pagalbos, klausti gydytojų, kuriais pasitikite. Ir svarbiausia – sėkmės, stiprybės ir tikėjimo, kad tikrai VISKAS BUS GERAI.
Gydytojos komentaras
Vaisiaus vandenų kiekį lemia paveldėtas polinkis, infekcijos, vaisiaus virškinimo ir šalinimo sistemų funkcijos. Sakykime, gali būti tokia sąsaja: mažas vaikas – mažas namas, didelis vaikas – didelis namas. Žinoma, vaisiaus vandenų kiekis nepriklauso nuo mamos išgeriamo skysčių kiekio, nes tuomet galėtume klaidingai pradėti galvoti, kad galime daryti įtaką vaisiaus vandenų kiekiui.
Vaisiaus vandenų normos labai plačios ir kinta nėštumo metu. Nustatyti tikslų kiekį gana sunku net matuojant juos ultragarsu, nekalbant apie tai, kai liečiama tik rankomis (apčiuopos būdu). Todėl svarbiausia – įvertinti vaisiaus būklę visais įmanomais metodais, tarp jų – ir vaisiaus bei placentos kraujotakos dopleriu, ir laiku suteikti pagalbą, jei jos reikia. Tokia situacija, kai staiga nežinia dėl ko sumažėja vaisiaus vandenų kiekis, nėra dažna, todėl besilaukianti moteris neturėtų nuolat apie tai galvoti, nes stresas ardo palaimingą stebuklo laukimo būseną.
Komentavo gydytoja akušerė-ginekologė Violeta Mačiulaitienė
„Mamos žurnalas“
