Sveikata – tai fizinis, dvasinis ir socialinis komfortas, jo pojūtis.
Deja, nėščios moters savijauta dažniausiai nelabai telpa į šią sąvoką.
Nors visiems aišku, kad nėštumas nėra liga, tačiau nėštumas, o ypač gimdymas, vis dėlto yra ekstremali, paribinė būsena.
Žiūrint iš gamtos pozicijų, nėštumas ir gimdymas – visiškai natūralu, nes jų metu vyksta natūrali atranka. Tačiau žiūrint iš šeimos pozicijų, kas gi tos natūralios atrankos nori? Juk visi trokšta sėkmingai, be dramų susilaukti sveikų palikuonių. Todėl ir yra teikiama tiek akušerinė-ginekologinė, tiek anesteziologinė pagalba. Nors ta pagalba yra nebūtinoji, tačiau jei šios pagalbos nebūtų, tikriausiai iki šiol mirtų tiek pat gimdyvių ir naujagimių kaip prieš 100 metų. Tada maždaug trečdalis-ketvirtadalis gimdyvių, deja, mirdavo, pirmagimiai retai išgyvendavo.
Kai kurie natūralios medicinos šalininkai teigia, kad kišimasis į natūralų gimdymo procesą ir gimdymo nuskausminima, yra šventvagiškas dalykas, motinos po to mažiau myli savo vaikus, nepatiria dalies motinystės džiaugsmo. Be abejonės, gimdymo nuskausminimas, epidurinė nejautra yra civilizacijos išradimas, bet čia norėčiau pateikti vieną pavyzdį pamąstymui.
Natūralioje gamtoje automobilių nėra, jie sukelia pavojų tiek aplinkiniams, tiek patiems važiuojantiems, jų eksploatacijai reikalingos ypatingos sąlygos, irgi naikinančios gamtą (keliai), automobiliai teršia aplinką ir galiausiai brangiai kainuoja, bet vis tiek visi jais važinėja. Todėl, kad komfortas yra didžiulis, o rizika palyginti maža. Panašiai yra ir su gimdymo nuskausminimu…
Skausmas – teigiamos ir neigiamos pusės
Kas yra skausmas? Skausmas − tai pojūtis, informuojantis individą apie tai, kad jo kūno audiniai yra pažeisti arba tuoj bus pažeisti. Taigi skausmas mobilizuoja, verčia susikaupti ir susitelkti, skatina aktyviai dalyvauti gimdyme, manoma, kad patirtas skausmas šiuo atveju leidžia labiau didžiuotis pasiektu rezultatu.
Skausmo neigiamos savybės visiems gerokai aiškesnės. Pirmiausia tai didelis diskomfortas ir kančia, stresas, dėl to blogėja medžiagų apykaita, trinka placentos kraujotaka, didėja vaisiaus hipoksija (deguonies badas), ilgėja gimdymo trukmė, didėja instrumentinio gimdymo tikimybė.
Yra dar vienas dalykas, apie kurį kol kas mažai kalbama ir kuriam neskiriama pakankamai dėmesio. Moterys yra labai kantrios, jos iškenčia net „žmogui“ nepakeliamus skausmus, tačiau vėliau tai pasireiškia pogimdyminėmis depresijomis, psichozėmis, neurozėmis, net savižudybėmis. Patirtas išgyventas stiprus skausmas sukelia nenorą gimdyti natūraliai (reikalaujama cezario pjūvio operacijos), atsiranda tokofobija (liguista baimė pastoti).
Trumpa gimdymo nuskausminimo istorija
Jau 2000-3000 metų prieš mūsų erą buvo bandoma opiatais (aguonų, kanapių nuovirais) palengvinti moterims gimdymo kančias. Apie tai informacijos randama Edvardso papiruse. Kai kuriose tautose gimdyvėms duodavo alkoholio, įvairių žolelių nuovirų, ekstraktų ir pan. Viduramžiais įsigalėjo nuomonė, kad gimdymo nuskausminti nereikia, nes tai „Dievo duota“, o apsivalymas per kančią ir atranka reikalinga. Gimdymo priežiūra tais laikais nebuvo laikoma medicinos sritimi. Vėlesnė, žinomesnė gimdymo nuskausminimo istorija prasidėjo XIX amžiaus viduryje, kai atsirado tokios cheminės medžiagos kaip eteris, azoto suboksidas („linksminančios dujos“), chloroformas. Viena iš pirmųjų ir garsesnių pacienčių, kuri išbandė inhaliacinį gimdymo nuskausminimo metodą, buvo Anglijos karalienė Viktorija – jos aštuntasis 1853 m. ir devintasis 1857 m. gimdymai buvo nuskausminti naudojant chloroformo garus.
Chloroformas – tai į eterį panaši medžiaga, kuri trumpam apsvaigina. Prisimenant komediją „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, chloroformu buvo įmirkyta nosinė, kuria buvo norima apsvaiginti senelę sargę. XIX a. vis dėlto dažniausiai gimdymui nuskausminti buvo naudojamos „linksminamosios dujos“. Nuo 1945 m. gimdymui palengvinti britas Grantly Dick Read bandė taikyti psichoterapiją. Rusijoje šį metodą populiarino Vladimiras Velvoskis, Prancūzijoje − Fernandas Lamezė. Epidurinė nejautra gimdymui nuskausminti pasaulyje taikoma jau 30–40 m., Lietuvoje plačiau taikoma 10–20 m.
Gimdymo skausmas. Skausmo slenkstis
Koks yra gimdymo skausmas? To realiai išmatuoti neįmanoma. Skausmui suvokti taikoma 10 balų sistema. Gimdymo metu gydytojas moters gali paklausti, kiek jai dabar skauda pagal dešimties balų skalę? Kaip palyginimas imamas stiprus dantų skausmas, kuris, pagal skausmo skalę, turi 6 balus. Pirmą kartą gimdančioms moterims gimdymas atitinka 7–10 skausmo balų. Antrą kartą gimdant tik pusė moterų nurodo tokio stiprumo skausmus.
Kita skausmo skalė, kurią taiko gydytojai, yra „veidukų“ skalė. Yra šeši veidukai, kurių pirmasis juokiasi, o paskutinis verkia su ašaromis. Jei gimdyvė sako, kad jai skauda, bet šypsosi, gydytojai gali suprasti, kad skausmas nėra labai stiprus.
Tačiau kartais ji gali sakyti „neskauda“, bet jos veide atsispindės patiriama kančia ir aiškiai matysis, kad skauda.
XX amžiaus viduryje buvo pradėta domėtis, kodėl vienoms moterims per gimdymą skauda, o kitoms ne. Apklausos parodė, kad apie 2 proc. pirmą kartą gimdančių moterų teigia, jog gimdymas yra neskausmingas. 90 proc. pirmą kartą gimdančių moterų nurodo, kad gimdymo skausmai yra labai stiprūs. Lieka 8 proc. pirmą kartą gimdančių moterų, kurioms gimdymo skausmai yra vidutiniai (šie skaičiai panašūs ir šiais laikais).
Tuo metu prieita išvados, kad gimdymo skausmas priklauso nuo moters – jos dvasinės stiprybės, moralinio pasiruošimo, subrendimo motinystei. Dabar tai, kaip žmogus jaučia skausmą, vadinama „skausmo slenksčiu“.
Skausmo slenkstis – tai reakcija, kuria du skirtingi žmonės reaguoja į tokį patį dirgiklį. Tarkime, vienas įdūrus adata sureaguos audringai, kitas gali į tai ir nekreipti dėmesio. Liaudiškai tariant, vienas iš jų yra kantrus, kitas nekantrus. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad nekantrus žmogus yra blogesnis arba dėl to kaltas. Kaip tik tam nekantriajam sunkiau – jam nuo mažesnio dirgiklio skauda labiau. Kai žmogus nekantrus, jam labai greitai pradeda skaudėti ir skauda stipriai, sakoma, kad jo skausmo slenkstis yra žemas. Ir atvirkščiai, kuo ilgiau žmogus nejaučia skausmo, kuo didesnį skausmą ištveria, tuo jo skausmo slenkstis aukštesnis.
Gimdymo palengvinimo būdai
Gimdymo nuskausminimas gali būti medikamentinis ir nemedikamentinis. Nemedikamentinis gydymo palengvinimas visų pirma yra partnerio ar kito artimo žmogaus palaikymas ir dalyvavimas gimdyme, žinoma, jei pati gimdyvė tam neprieštarauja. Anglai turi net specialų žodį „doula“ (žodis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „moteris, kuri saugo“). Doula – tai gimdymo draugė. Tai gali būti mama, teta, močiutė, sesuo, bendradarbė, kaimynė, bet kuri artima gimdyvei moteris, kuri jau yra gimdžiusi, yra tai patyrusi. Doulos žodis stiprina pasitikėjimą medikų ir personalo sprendimais.
Tarkime, įsitempusi, sunerimusi, pirmą kartą gimdanti moteris, išgirdusi kokį nors gydytojo teiginį ar sprendimą, pavyzdžiui, kad vienoks ar kitoks pojūtis yra „nieko tokio“, nesijaučia saugi. Tada savo žodį gali tarti doula. Jei ji patvirtina, kad tikrai „nieko tokio“, gimdyvei pasidaro kur kas lengviau, ji labiau linkusi pasitikėti artimu žmogumi.
Taip pat svarbu, kad nėščioji teisingai suprastų savo būklę, labai padeda susikaupimas, savitaiga, meditacija, geras nusiteikimas, bendravimas su panašaus „likimo“ moterimis, pvz., nėščiųjų pamokėlės, kurių metu ne tik gaunama daug informacijos, bet ir atsiranda suvokimas, kad yra daugybė likimo draugių, kad gimdymas yra ne kažkoks siaubas, o visoms sveikoms moterims atsitinkantis išgyvenimas. Žinoma, per daug atsipalaiduoti nereikėtų – nėštumas ir gimdymas yra didelis tiek dvasinis, tiek fizinis išbandymas.
Nemažą įtaką skausmo stiprumui turi ir gimdymo aplinka, moters padėtis erdvėje, veiksmai sąrėmių metu. Čia nėra jokių taisyklių, kiekvienai skirtingai. Vienoms moterims per sąrėmius patogiau vaikščioti, kitoms – sėdėti ant kamuolio, trečioms – gulėti. Kai kurioms padeda kvapai, garsai, muzika, apšvietimas. Jeigu Jums tai svarbu, padeda, tai klausykitės delfinų garsų, smilkykite smilkalus, deginkite žvakes. To šiandien niekas negali uždrausti. Tik… tokiais dalykais pasirūpinkite iš anksto. Mat tai jau yra paramedicina, ir vargu ar ligoninėje rasite įrašą su norima muzika ar aromatinių žvakių.
Kalbant apie kitus nemedikamentinius nuskausminimo būdus, neblogai padeda ir skausmą malšina masažai, akupunktūra, akupresūra, šalčio karščio terapija, vonios, įvairių vaistažolių arbatos. To šeimos išmoksta nėščiųjų mokyklėlėse. Čia norėtųsi prisiminti vieną sparnuotą frazę: „Taip kaip nėra dviejų žmonių, vienodai reaguojančių į tą patį skausmą, taip ir nėra dviejų vienodų gimdymų.“
Medikamentinis gimdymo nuskausminimas
Vaistai, skiriami gimdymui nuskausminti, skirstomi į sisteminius analgetikus ir vietinius anestetikus.
Sisteminiai vaistai − tai plačiai medicinoje taikomi ir visuomenei neblogai žinomi medikamentai, vartojami tabletėmis, injekcijomis į raumenis, į veną, taip pat aukščiau minėti lakiųjų medžiagų garai (inhaliaciniai anestetikai) bei dujos.
Gimdymo nuskausminimui jie naudojami vis rečiau ir atsargiau; jei galima, stengiamasi jų vengti. Priežastis labai paprasta – sisteminiai vaistai dėl to ir vadinami sisteminiais, nes patenka į bendrą motinos ir vaisiaus kraujo sistemą, jų gauna ne tik mamos organizmas, bet ir vaisius. Mamai vartojant raminamuosius ar nuskausminamuosius vaistus, jų tuoj pat patenka ir vaikeliui.
Gal ir nebūtų nieko blogo, bet kūdikiui tos dozės yra per didelės. Visi raminamieji ar nuskausminamieji vaistai iš esmės yra centrinę nervų sistemą slopinantys medikamentai. Tai, kas mamai yra nusiraminimas ir nuskausminimas, kūdikiui yra beveik narkozė. Todėl prieš pat gimdymą stengiamasi tokių sisteminių vaistų gimdyvei neskirti, todėl stengiamasi vengti visiškos narkozės cezario pjūvio operacijos metu. Kūdikiai, gimę mamoms, kurioms prieš gimdymą buvo skirti sisteminiai vaistai, būna vangesni, mieguisti, nenori kvėpuoti, būna hipoksiški, kartais šiems kūdikiams reikia skirti vaistų antidotų ar net prisieina juos gaivinti. Tai, žinoma, yra papildomas stresas tiek tėveliams, tiek personalui.
Inhaliaciniai anestetikai ir „linksminamosios dujos“ populiaresnės Vakarų šalyse, tačiau jomis naudotis reikalinga papildoma įranga ir patirtis, todėl Lietuvoje jų beveik nevartojama.
Vietinių anestetikų vartojimas, regioninė nejautra. Vietiniai anestetikai yra vaistai, specifiškai slopinantys elektrinių impulsų plitimą nervinėmis struktūromis. Teisingai suleisti jie nepakliūna į kraujotaką ir niekaip tiesiogiai neveikia dar negimusio kūdikio. Epidurinė nejautra gimdyvėms taikoma gimdymui ir cezario pjūvio operacijai nuskausminti, o spinalinė nejautra – tik cezario pjūvio operacijoms nuskausminti. Kodėl reikėtų pakalbėti apie cezario pjūvio operacijų nuskausminimą? Todėl, kad nepriklausomai nuo to, koks buvo sklandus nėštumas, dalis gimdymų baigiasi cezario pjūvio operacija. Skirtingų klinikų duomenimis, cezario pjūvio operacijų gimdyvėms atliekama nuo 12 proc. iki 40 proc. ir daugiau.
Tiek spiralinė, tiek epidurinė nejautra atliekamos labai panašiai. Moteris sėdi arba guli ant šono, o anesteziologas juosmens (strėnų) srityje įduria į stuburą adatą. „Į stuburą“ daugeliui skamba labai baisiai, tačiau toje srityje, dūrio vietoje stuburo smegenų nėra, stuburo smegenys baigiasi kiek žemiau diafragmos ties apatiniu šonkaulių lanku, todėl ir dūris atliekamas būtent tokiame lygyje. Todėl stuburo smegenų pažeisti neįmanoma.
Kuo spinalinė nejautra skiriasi nuo epidurinės? Taikant spinalinę nejautrą, duriama kur kas plonesne adata ir įduriama į patį stuburo kanalą. Tuomet suleidus vaistus blokuojamos pačios stuburo smegenys ir nejautra yra labai stipri bei greita, puikiai tinka operacijai. Taikant epidurinę nejautrą, duriama ne į stuburo kanalą, o šalia, adatos galiukas atsiduria vadinamajame epiduriniame tarpe. Epidurinis tarpas yra savotiška cilindro formos išretėjusių audinių ertmė, supanti stuburo kanalą. Šiuo atveju suleidus vaistus blokuojamos ne stuburo smegenys, o iš stuburo išeinančios nervinės šaknelės. Todėl epidurinė nejautra yra „minkštesnė“, labiau valdoma (galima didinti ar mažinti vaistų kiekį, koncentraciją pagal poreikį).
Epidurinė nejautra gerai tinka gimdymo metu. Nuo suleistų vaistų kiekio priklauso ir moters pojūčiai: pirmiausia dingsta skausmas, nuo didesnės dozės dingsta temperatūrų pojūčiai (moteris nebeatskiria, ar prie kojų liečiasi šiltas daiktas, ar šaltas), dar nuo didesnės dozės dingsta taktiliniai pojūčiai (suvokimas, kad kojas liečia, spaudžia), o vėliausiai dingsta funkcija (gebėjimas judinti kojas). Kadangi epidurinės nejautros metu galima vaistus dozuoti tiksliai pagal moters pojūčius, tokia nejautra tinka tiek gimdymo nuskausminimui, tiek cezario operacijos metu.
Metodo patikimumas
Pirmieji bandymai atlikti regioninę nejautrą prasidėjo XX a. pradžioje (apie 1900 m.), kai rumunų ir ispanų gydytojai eksperimentavo, suleisdami įvairius medikamentus į spiralinį ir epidurinį tarpą. Plačiau epidurinę nejautrą pritaikė ir aprašė 1921 m. ispanas Fidel Pages. Gimdymui nuskausminti, kaip jau minėta, epidurinė nejautra Vakarų pasaulyje naudojama apie 30-40 metų, o Lietuvoje teoriškai – apie 20 metų, plačiau – apie 5-10 metų (nors buvo žinoma dar „Smetonos laikais“). Kodėl svarbūs šie skaičiai? Kuo daugiau metų praeina nuo naujovės medicinoje, tuo atokesnius (vadinasi, objektyvesnius) rezultatus galima apibendrinti. Pradėjus taikyti kokį nors naują metodą – ar tai būtų medikamentas, ar procedūra – pasireiškia tam tikra euforija, susižavėjimas juo. Visi puola tą metodą taikyti, kur tik gali. Po kurio laiko paaiškėja, kad tas vaistas ar gydymo metodas ne visada ir ne visiems tinkamas, kad jis sukelia tam tikrų komplikacijų, ne visiems pacientams pasiteisina, yra per brangus, nepakankamai veiksmingas ar net rizikingas ir pan.
Daugėja skeptikų ir ateina metas, kai nuo to naujojo metodo ar vaisto atsitraukiama. Ir tik dar vėliau, dar po kelerių metų ta medicininė naujovė suranda tikrą savo vietą, tam tikrą savo nišą. Tampa aišku, kada tas metodas geriausiai tinka, kokiems pacientams, kada mažiausia komplikacijų tikimybė ir pan. Kol medicinos naujovė pasiekia šitą trečiąją įsitvirtinimo fazę, prireikia apie 10-15 metų. Todėl mums ir svarbu, kada prasidėjo epidurinės nejautros taikymas – apžvelgę tų 30-40 metų rezultatus, jau galime susidaryti aiškią nuomonę apie šį nuskausminimo būdą. Taigi galime apibendrinti, kad epidurinė bei spinalinė nejautra yra jau pakankamai gerai žinomi ir patikrinti nuskausminimo būdai. Tai vieni iš saugiausių anestezijos (nuskausminimo) būdų. Tinkamai taikant, laikantis saugios anestezijos reikalavimų, rizika sulaukti sunkios komplikacijos yra maža ir labai maža – 1 atvejis iš 5000-10 000.
Tarkime, jei aktyviai dirbantis gydytojas anesteziologas, per metus atlieka 300–500 gimdymo nuskausminimų, tai rimtos komplikacijos galima tikėtis kartą per 10 metų. Žinoma, tai nereiškia, kad ji nepasitaikys jums…
Kaip apsispręsti?
Pasak Prancūzijos medicinos akademijos laureatės Laurence Pernoud, gimdyvės būna trijų tipų.
Pirmas tipas – gimdyvės, kurios gimdymo metu nenori nieko matyti ir girdėti, nenusiteikusios justi jokio skausmo. Jos pageidautų užmigti ir atsibudusios jau turėti naujagimį.
Antras tipas – gimdyvės, kurios norėtų aktyviai dalyvauti savo gimdyme, bet nori, kad jis būtų kaip nors palengvintas. Ši gimdyvių grupė yra didžiausia ir anesteziologai gali joms labai pagelbėti..
Trečias tipas – gimdyvės, kurios pasiryžusios iškentėti visus skausmus. Jos linkusios atsisakyti bet kokios medicininės pagalbos, ne tik nuskausminimo. Įdomu tai, kad apie 70 proc. šios grupės moterų gimdymo eigoje persigalvoja ir pradeda prašyti nuskausminimo.
Nuspręsti, ar norėsite nuskausminimo ir apie tai pranešti gydymo įstaigos personalui rekomenduojama dar neprasidėjus skausmams. Tokiu būdu laimimas laikas pasiruošti procedūrai, mažinamas skubotumas, viskas vyksta sklandžiau, mažėja rizika. Tarkime, gimdymui įpusėjus ar net einant į pabaigą moteris pajunta, kad „daugiau neiškentės“, skausmas yra nepakeliamas ir pradeda prašyti, kartais net reikalauti gimdymo nuskausminimo.
Tada pradedama ruoštis procedūrai: kviečiamas anesteziologas, anestezistė (slaugytoja, padedanti gyd. anesteziologui), ruošiami vaistai, priemonės procedūrai atlikti ir t.t. Pačios procedūros atlikimo metu pacientės prašoma ramiai pasėdėti ar pagulėti ant šono kiek susikūprinus, tačiau tuo metu sąrėmiai būna gana dažni, kartojasi kas 2, 3 ar 5 min., sąrėmio metu moteris negali ramiai išbūti, tai sunkina gydytojo darbą, procedūros atlikimo laikas ilgėja, didėja galimų pažeidimų, klaidų rizika. Jei gydytojas mažiau patyręs ar ūmesnio būdo, viskas gali dar labiau komplikuotis, o jei veiksmas vyksta planuotai ir sklandžiai, užtrunka 10-20 min.
Yra moterų, kurios sako: „Norėčiau pajusti, koks yra gimdymo skausmas. Jei nuskausminsite, nežinosiu, ką reiškia gimdyti“.
Tuomet rekomenduojame įvesti į stuburą epidurinės nejautros kateterį, kol dar nėra stiprių skausmų ir dažnų sąrėmių, bet kurį laiką neleisti nuskausminamųjų. Tada moteris gali gimdyti jausdama natūralius skausmus, o vaistus gydytojas suleis tada, kai ji nebenorės kentėti. Toks apsidraudimas iš anksto apsaugo nuo nesklandumų.
Kada reikėtų pradėti galvoti apie gimdymo nuskausminimą asmeniškai jums? Tikėtina, kad gimdymas bus skausmingesnis, jeigu:
Dar prieš pastojant būdavo stiprūs menstruaciniai skausmai (neapsieidavote be analgetikų).
Nėštumo metu vis dažniau jaučiate nugaros skausmus.
Žinote, kad jūsų skausmo slenkstis yra žemas.
Yra blogas nusiteikimas („nelaukiamas“ kūdikis, artimų žmonių netektis, konfliktinė situacija šeimoje ar darbe).
Nenatūrali gimdymo pradžia (sužadintas gimdymas, skatinamųjų vaistų naudojimas).
Užsitęsęs, ilgalaikis gimdymas.
Pasaulio statistika
Pateikiami duomenys yra labai skirtingi, tačiau visus juos galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji atspindi, kiek gimdyvių pageidauja gimdymo nuskausminimo, kita − kiek epidurinių gimdymo nuskausminimų atliekama. Šios grupės gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, JAV norinčių nejautros yra 70−90 proc., o atliekama 30−60 proc.,
Vakarų Europoje (bendrai) norinčių epidurinės nejautros yra apie 50−90 proc., o atliekama 20−80 proc.
Kodėl ne visada nuskausminimas atliekamas, nors buvo pageidaujamas? Todėl, kad ne visada galima atlikti nuskausminimą dėl tam tikrų medicininių priežasčių, kurias aptarsime vėliau, taip pat ne pirmą kartą gimdančioms moterims kartais neprireikia nuskausminimo, nors jos jo ir pageidavo (pasitaiko atvejų, kai tokia moteris iš viso vos spėja atvykti į ligoninę), o kartais paprasčiausiai trūksta kvalifikuotų anesteziologų.
Lietuvoje tokių didelių žirklių tarp „noriu“ ir „atlikta“ nėra. Epidurinės nejautros pageidauja apie 26 proc. moterų, o 24 proc. ji atliekama.
MOTERŲ KLAUSIMAI
Ar duriant į stuburą gydytojas gali pažeisti stuburo smegenis?
Tikrai ne, nes toje vietoje, kur duriama (juosmens, liaudiškai kalbant, strėnų srityje), stuburo smegenų nėra, jos baigiasi kiek žemiau diafragmos, maždaug ties apatiniu šonkaulių lanku. Teoriškai galima pažeisti nervinę šaknelę ar aplink esančius audinius, tačiau tokie pažeidimai didesnės įtakos sveikatai nedaro. Dar vis gaji nuomonė, kad atliekant spinalinę ar epidurinę punkciją (dūrį) galima pažeisti stuburo smegenis ir po to pacientas gali nebevaldyti kojų… Tai netiesa.
Ar įvedus į stuburą kateterį, jis netrukdys gulėti ant nugaros, judėti?
Netrukdys, nors epidurinis kateteris (plonytis lankstus, švelnus vamzdelis) įvedamas per storesnę adatą, tačiau procedūrą atlikus, adata iškart pašalinama, o pats kateteris priklijuojamas pleistru prie nugaros, jo galiukas permetamas per kurį nors petį ir taip pat priklijuojamas prie kūno ar rūbų. Su kateteriu galima gulėti, vaikščioti, sėdėti ant kamuolio. Taikant epidurinę nejautrą, kojos būna aptirpusios, truputį „nesavos“, todėl moteriai patariama vaikščioti įsikibus į parankę ar į turėklus. Kateterio įvedimo vieta yra nuskausminama, todėl procedūra nėra skausmingesnė už paprastą dūrį adata.
Ar tiesa, kad pritaikius epidurinę nejautrą moteris praranda daug skysčių (dėl to į rankos veną vedamas kateteris ir statoma lašinė)?
Lašinė statoma ne dėl to, kad gimdyvė praranda daug skysčių. Prieš bet kokias intervencines procedūras ar manipuliacijas, taikant nejautrą, gimdymo nuskausminimo metu, į moters veną įvedamas kateteris, kad jeigu prireiktų, greitai galima būtų suleisti vaistus. Tai vienas iš saugios anestezijos reikalavimų. Kateteris venoje – tai „vartai“ skubiai pagalbai teikti, jei jos prireiks. Tikrai ne laikas ieškoti venos, kai moteriai, pavyzdžiui, dėl sumažėjusio kraujospūdžio kyla pavojus prarasti sąmonę ar imti gausiai kraujuoti. Taikant epidurinę ar spinalinę nejautrą, lašinami skysčiai, kad padidėtų cirkuliuojančio kraujo kiekis. Mat nuskausminamieji vaistai plečia kraujagysles, o tai sukelia kraujospūdžio sumažėjimą. Siaura vaga upė teka srauniai, o kai ji išsilieja į laukus, vanduo sustoja. Taip ir su kraujo tekėjimu. Išsiplėtus kraujagyslėms, kraujo spaudimas mažėja, gali būti juntamas pykinimas, silpnumas, gavos svaigimas, galima net apalpti, tuo labiau kad gimdyvė prieš gimdymą dažniausiai būna ilgiau nevalgiusi, negėrusi. Be to, gimdydama moteris praranda kažkiek skysčių – nuteka vandenys, gali pakraujuoti. Dėl visų šių priežasčių ir statoma lašinė.
Ar tiesa, kad epidurinis nuskausminimas lėtina gimdymo veiklą, gali net nutrūkti sąrėmiai?
Pirmą kartą gimdančioms moterims epidurinį gimdymo nuskausminimą rekomenduojama pradėti, kai gimdos kaklelis yra atsidaręs 3−4 cm, antrą kartą gimdančioms, kai atsidarymas yra 6−8 cm. Tokios rekomendacijos taikomos dėl to, kad dažniausiai tik tuomet moterys realiai ir pradeda justi stipresnį skausmą. Paprastai į gydymo įstaigą moteris atvažiuoja su kelis centimetrus atsidariusiu gimdos kakleliu ir sako, kad „nieko nejaučia“ arba „maudžia“. Žinoma, yra ir nekantrių moterų, kurioms ir 1 cm kaklelio atsidarymas jau sukelia skausmus. Vis dėlto nereikėtų skubėti pradėti nuskausminimo tuoj pat, nes rekomenduojama, kad gimdymas „užsivestų“, tai yra, kad sąrėmiai taptų reguliarūs ir gana stiprūs. Gimdymo metu vyksta sudėtingos biocheminės reakcijos, išsiskiria endogeniniai analgetikai − vadinamieji endorfinai, organizmas tarsi pats save bando nuskausminti. Norint, kad šis mechanizmas veiktų, ir rekomenduojama epidurinį nuskausminimą pradėti kiek vėliau arba bent nesistengti labai smarkiai nuskausminti iš karto.
Dažnai naudojant didesnės koncentracijos vaistus, didesnes jų dozes ar skiriant kartu su narkotiniais analgetikais, siekiama sukelti didesnę nejautrą, visišką komfortą gimdyvei. Tuo būdu kyla grėsmė perdozuoti vaistus, gali pradėti silpnėti gimdymo veikla, retėti sąrėmiai, ilgėja gimdymo trukmė. Retais atvejais sąrėmiai taikant epidurinę nejautrą gali nutrūkti, tačiau nuskausminamieji vaistai – vietiniai anestetikai – šiuo atveju veikia apie 1 valandą, paskui jie suskyla, ir gimdymo veikla atsistato. Tai nekelia pavojaus nei gyvybei, nei sveikatai. Anksčiau kartais moterys gimdydavo ir ne vieną parą, o gimdymo nuskausminimo nebuvo… Šiais laikais vis dėlto vyrauja nuomonė, kad gimdymo laikui ilgėjant labiau pavargsta kūdikis, didėja hipoksijos (deguonies bado) rizika, gimę kūdikiai būna vangūs, pavargę, „nenori“ verkti.
Ar taikant epidurinę nejautrą gimdymas gali sutrumpėti?
Taip. Pastebėta, kad kartais pritaikius epidurinę nejautrą, gimdymas sutrumpėja. Moteris, jusdama stiprius skausmus ir bijodama dar stipresnių, tarsi pati sau neduoda gimdyti. Ji bijo, yra įsitempusi ir išgyvena stresą. Gimdos kaklelis būna kietas, atsidarinėja sunkiai. Pritaikius nuskausminimą, moteris atsipalaiduoja, nusiramina, o kartu atsipalaiduoja ir gimdos kaklelis, kuris sparčiau pradeda atsidarinėti ir gimdymas gerokai paspartėja.
Kodėl pritaikius epidurinę nejautrą kai kurioms moterims vis tiek skauda?
Epidurinio nuskausminimo tikslas – ne visiškai nuskausminti, o palengvinti gimdymą. Gimdyvė neturi kentėti. Nereikėtų manyti ar tikėtis, kad pritaikius epidurinę nejautrą pagimdysite „skaitydama laikraščius“. Gimdymo nuskausminimas turėtų netrukdyti moteriai aktyviai dalyvauti gimdyme, gebėti stangintis. Kad gimdymo metu net ir taikant epidurinę nejautrą jusite šiokį tokį maudimą ar silpną skausmą – tikrai nieko tokio. Tai mobilizuoja, suteikia tonusą, skatina aktyviau dalyvauti gimdyme. Tačiau skausmas neturi būti varginantis, gimdyvė turi šypsotis. Išvarymo metu justi skausmą yra gerai, kad būtų noras jo „atsikratyti“, t. y. stangintis, ir tam užtektų jėgų. Kartais (ne visada) dėl tos priežasties gimdymo metu, per patį išvarymo laikotarpį rekomenduojama smarkiai mažinti anestetikų dozę ar net nutraukti jų skyrimą. Čia ypač svarbu, kad anesteziologai derintų savo veiksmus su akušeriais-ginekologais ir atvirkščiai.
Pasitaiko atvejų, kad, nepaisant taikomos anestezijos, skausmai yra stipresni negu tikimasi. Tai gali būti dėl negerai parinktos vaistų dozės. Kartais dėl tam tikrų moters anatominių ypatybių, patirtų stuburo traumų ar operacijų vaistai nepasiskirsto epiduriniame tarpe ir jų poveikis būna nepakankamas. Tai reti atvejai.
Ar tiesa, kad epidurinę nejautrą reikia taikyti gimdymo pradžioje, nes paskui būna per vėlu?
Epidurinę nejautrą per vėlu taikyti, kai jau prasideda išvarymo laikotarpis. Tačiau net prie 7−9 cm gimdos kaklelio atsidarymo epidurinę nejautrą taikyti galima. Kartais tie paskutiniai centimetrai atsidarinėja ne vieną valandą, tad kodėl nepalengvinti moters kančių? Deja, tuo „per vėlu“ kartais piktnaudžiauja akušeriai-ginekologai. Jie sako „nebeverta taikyti nejautros, nes jau tuoj tuoj pagimdysi“, o tas „tuoj“ ima ir trunka dar 3 valandas. Norėčiau priminti, kad kuo vėliau pradedamas gimdymo nuskausminimas, tuo sunkiau dėl dažnų sąrėmių ir smarkiai padidėjusio slėgio pilvo ertmėje atlikti pačią epidurinio kateterio įvedimo procedūrą. Ilgėja procedūros atlikimo laikas, didėja galimų pažeidimų, komplikacijų ar techninių klaidų tikimybė.
Kodėl dalis akušerių-ginekologų nusistatę prieš epidurinę nejautrą ir sako, kad toks nuskausminimas apsunkina gimdymą?
Taip yra dažniausiai dėl to, kad kartais anesteziologai ir akušeriai-ginekologai nederina savo veiksmų. Kartais anesteziologai persistengia ir nuskausmina „per gerai“. Kaip minėta aukščiau, sąrėmiai gali tapti silpnesni, blogėja gimdymo veikla, tai didina gimdymo riziką, didėja instrumentinio gimdymo (cezario pjūvio operacijos, replių ar vakuumo naudojimo) tikimybė, ir akušeriams-ginekologams tai „nepatinka“. Užtat visur pabrėžiama – gimdymas yra komandinis darbas, kuriame aktyviai turi dalyvauti akušeris-ginekologas, anesteziologas, ir, žinoma, gimdyvė. Jei gimdymas nuskausminamas, tai akušeris-ginekologas su anesteziologu turi būti neperskiriamas tandemas, kurie nuolat derina savo veiksmus.
Ar tiesa, kad taikant epidurinę nejautrą dažnai prireikia ir skatinamųjų?
Jei nuskausminama „per daug“, paskui, deja, gali prireikti ir skatinamųjų. Užsisuka užburtas ratas – vaistai dėl vaistų. Kad taip nebūtų, nuskausminama turi būti tiek, kiek reikia, ir ne per daug. Jei situacija yra atvirkštinė – gimdymas prasideda ne natūraliai, o yra skatinamas, tada jis paprastai būna skausmingesnis ir prireikia didesnių epidurinio nuskausminimo vaistų dozių. Galima sakyti, kad epidurinė nejautra provokuoja skatinimą, o skatinimas provokuoja epidurinę nejautrą. Dėl to ir reikia viską gražiai suderinti, o tai jau anesteziologo ir akušerio-ginekologo tarpusavio supratimo ir profesionalumo reikalas.
Kokios gali būti epidurinės nejautros komplikacijos?
Epidurinės ar spinalinės nejautros rizika yra 1 iš 5000−10 000 atvejų. Tai labai maža rizika. Įsivaizduokite, kad gydytojas anesteziologas turi padaryti 10 000 nuskausminimų, kad vienas iš jų, pagal statistiką, sukeltų kokias nors komplikacijas.
Viena iš retų, bet sunkių epidurinio nuskausminimo komplikacijų – epidurinis abscesas (pūlinys). Galima įnešti infekciją atliekant procedūrą, bet dažniau priežastis lieka neaiški. Manoma, kad sumažėjus nėščiosios imunitetui infekcija jau būna moters kūne. Tarkime, moteris turi kokį nors infekcijos šaltinį – votį, pūlingą anginą ar pan. Taikant epidurinę nejautrą ir įvedant kateterį, toje vietoje susidaro hematoma, (negyvo kraujo sankaupa), o tai yra puiki terpė mikroorganizmams daugintis. Šie gali „atplaukti“ iš infekcijos židinio į tą vietą, ir susidarys epidurinis abscesas. Tai tikrai nėra dramatiškas dalykas, nemirtinas ir pagydomas – toks darinys operuojamas. Ši komplikacija reta. Kaip vienas mano kolega juokauja: „Aš pažįstu gydytoją, kuris matė tokią komplikaciją“.
Tokie dalykai kaip nervinių šaknelių užspaudimas dėl susidariusios hematomos ar į nervinę šaknelę atsirėmus kateteriui, alergija vaistams ar vaistų toksinis poveikis taip pat yra labai reti.
Kiti nemalonūs pojūčiai, kurie gali lydėti epidurinę nejautrą – nedidelis kraujospūdžio kritimas, šaltkrėtis, laikinas šlapimo susilaikymas, niežulys – yra ne komplikacijos, o šalutinis poveikis, diskomfortas.
Ar epidurinę nejautrą gali suteikti visos gimdymo įstaigos?
Teoriškai – taip. Tačiau vis dar ne visi gydytojai moka šią nejautrą atlikti. Prieš pasirenkant gydymo įstaigą gimdymui reikėtų tuo pasidomėti.
Kokios yra indikacijos ir kontraindikacijos epidurinei nejautrai taikyti?
Pirmiausia atsižvelgiama į pacientės pageidavimą. Jeigu pacientė pageidauja gimdymo nuskausminimo (po to, kai ji gavo būtiną ir pakankamą informaciją), ši paslauga jai turėtų būti teikiama atsižvelgiant į tai, ar nėra kokių nors kontraindikacijų.
Kartais taikyti epidurinę nejautrą rekomenduojama dėl tam tikrų medicininių indikacijų. Pavyzdžiui, tikintis, kad gimdymas baigsis cezario pjūvio operacija. Tai yra, kai yra daugiavaisis nėštumas, sėdmeninė pirmeiga, neišnešiotumas ir pan. Tokiais atvejais gimdymas yra kiek rizikingesnis, ir akušeriai-ginekologai sako: „Gimdysime, o paskui žiūrėsime“. Taip įvedus nuskausminimui skirtą kateterį apsidraudžiama, kad jei prireiks skubios operacijos, bus sutaupyta laiko.
Taip pat su epidurine nejautra gimdyti rekomenduojama moterims, kurios turi kokių nors sveikatos sutrikimų ar lydinčių ligų.
Epidurinė nejautra netaikytina, žinoma, jei pacientė to nepageidauja, taip pat, jei pacientė alergiška vietiniams anestetikams, yra neaiškios kilmės karščiavimas, vietinė infekcija (dūrio vietoje), kraujo krešumo sutrikimai, nėra kvalifikuotų specialistų, jeigu pacientė yra konfliktiška ir nebendradarbiauja su gydytoju. Buvusios stuburo traumos, operacijos ar stuburo iškrypimai yra santykinės kontraindikacijos ir didesnių kliūčių nesudaro.
Ar atliekant epidurinę nejautrą skauda? Kai kurios moterys sako, kad to dūrio į stuburą bijojo labiau nei pačių gimdymo skausmų…
Adata į stuburą duriama moteriai sėdint arba gulint ant šono. Patogiau procedūrą atlikti sėdinčiai moteriai, nes tada labiau išryškėja stuburo anatomija, geriau matomi galimi stuburo iškrypimai. Atliekant spinalinę punkciją, odos galima ir nenuskausminti, nes spinalinės adatos yra labai plonos, o patyrę gydytojai dažniausiai į reikiamą vietą pataiko iš pirmo karto.
Net jei taip ir nepasiseka, procedūra nėra skausmingesnė nei intraveninio kateterio įvedimas. Atliekant epidurinę nejautrą, oda nuskausminama.
Ar tiesa, kad po epidurinės nejautros moterims kelias dienas skauda galvą?
Ne, galvą gali skaudėti ne po epidurinės, o po spinalinės nejautros. Skausmas gali trukti 3−4 dienas. Tai pagydoma. Tuo skundžiasi apie ketvirtadalis pacienčių po spinalinės nejautros. Jeigu ateityje kada nors skaudės galvą, tai niekaip nebus susiję su patirta regionine nejautra.
Ar po epidurinės ar spinalinės nejautros pacientės dažnai skundžiasi nugaros skausmais?
Dažnai pasitaiko, kad praėjus kuriam laikui po gimdymo, kurio metu buvo taikyta regioninė nejautra, moteris pajunta nugaros skausmus ir sako: „Žinau, man tada subadė nugarą ir todėl dabar skauda…“ Tokių nugaros skausmų priežastys yra kitos. Nėštumo metu nėščiosios organizme vyksta medžiagų apykaitos pokyčiai, dėl kurių minkštėja, darosi ne tokie elastingi raiščiai ir kremzlės, organizmas ruošiasi gimdymui: tempimui, plėtimui. Šie pokyčiai provokuoja stuburo išvaržų susidarymą, liaudiškai kalbant, atsiranda radikulitas. Prie to prisideda ir nėštumo metu padidėjęs kūno svoris. Dar viena nugaros skausmų, atsirandančių po gimdymo, priežastis yra ta, kad anksčiau galbūt nenešiojote ar nekilnojote didesnių svorių, o dabar pradedate nešioti „savo džiaugsmelį“ ant rankų dieną ir naktį, kilnojate ne tik džiaugsmelio lovytę, vežimėlį, kėdutę, bet kartais ir daug sunkesnius daiktus.
Pajutus tokius skausmus, rekomenduojama konsultuotis su neurologu, neurochirurgu.
Norėčiau palinkėti jums Viešpaties Abraomui pasakytais žodžiais: „Tebūnie Jūsų palikuonys gausūs it žvaigždės danguje ir smiltys jūrose“…
„Mamos žurnalas“
