Papasakosiu apie savo antrąjį gimdymą. Tą nuostabią dieną prisimenu su šypsena veide ir vis savęs paklausiu: „Ar tikrai man pavyko taip lengvai pagimdyti?“
O viskas prasidėjo taip…
Pastojau antrą kartą, kai pirmajam sūneliui tebuvo metai ir 2 mėnesiai. Žinia buvo kiek netikėta, bet labai džiugi.
Nėštumo eiga buvo sklandi.
Pirmuosius mėnesius lydėjo pykinimas, silpnumas, bet vasarai prasidėjus reikalai pasitaisė. Pasimatė pilvuko apvalumai, pradėjau jausti vaisiaus judesius ir džiaugtis nėštumu…
Vasara bėgo, stebėjau greitai augantį sūnelį ir savo pilvelį. Savaitė po savaitės ir pilvelis buvo vis didesnis, o širdyje ėmiau jausti nerimą… Gimdymo nebijojau, juk tai jau antras kartas, viskas žinoma ir aišku. Tačiau žurnaluose, internete vis paskaitydavau kokią istoriją, kaip sunkiai gimdė moteris, kokios komplikacijos, cezario pjūvis, pridusęs vaikelis ir t.t. Jaučiau, kad nerimas didėja ir kad jo pati nenugaliu.
Tuomet su vyru nusprendėme apsilankyti gydytojo Romualdo Šemetos nėščiųjų mokykloje. Išklausiusi paskaitų ciklą ir gavusi naudingų patarimų iš naujos programos „Gimdymas su šypsena“, ėmiau juos taikyti pati. Kiekvieną rytą stengiausi pradėti nusiteikusi kuo geriau. Vos nubudusi, dar snūduriuodama, kartojau sau: „Aš gimdau natūraliai, lengvai ir greitai“. Mat pirmajį vaikelį gimdžiau irgi natūraliai. Per dieną bent kelis kartus stengiausi tai pakartoti, o prieš miegą dar kartelį pasakydavau sau tai.
Jau po kelių savaičių pajutau, kad esu daug ramesnė. Po to, turėdama laisvą ir ramią akimirką, stengiausi atsipalaiduoti ir kuo aiškiau įsivaizduoti gimdymą: kur aš gimdau, mačiau gimdyklą, girdėjau grojančią muziką. Žinojau, kad vyras bus šalia ir padės, todėl įsivaizdavau, kaip jis sąrėmio metu masažuoja pilvą ar kryžkaulį, o pertraukos metu glosto galvą. Įsivaizdavau, kaip guliu šilto vandens vonioje, kaip vyras palaiko už rankų, kai supuosi ant kamuolio, parodo, kaip kvėpuoti sąrėmio metu, drąsina ir primena man, kad aš tikrai viską galiu!
Paskutiniąsias savaites stengiausi maksimaliai išnaudoti psichologiniam gimdymo pasiruošimui, atsipalaidavimui. Su vyru vis aptardavome pirmąjį gimdymą, galvodami jau apie artėjantį antrąjį…
Namuose stengiausi sukurti kuo daugiau ramybės, klausiausi įvairios muzikos, rinkausi, kuriuos kompaktus pasiimti į gimdyklą. Vakare stengdavausi kuo daugiau atsipalaiduoti: uždegdavau žvakę, įlašindavau eterinio aliejaus, su sūneliu vartydavome knygutes, piešėme ir laukėme artėjančio finišo.
Likus savaitei iki termino, vieną ankstų rytą pažadino stiprus sąrėmis. Vienas, antras, trečias… Lengvas jaudulys, drebulys užliejo kūną, gal todėl, kad buvo labai anksti… Nerimo nejaučiau, tik nudžiugau, kad pagaliau, pagaliau susitiksime su savo mažyliu. Išgirdęs šurmulį namuose, nubudo sūnelis. Jį pamačius man buvo labai gera ir ramu. Žiūrėdama į jį suvokiau, kokio antrojo stebuklo laukiame ir kaip greit jau susitiksime… Deja, tą dieną, tai buvo tik netikras pavojaus signalas. Po poros valandų sąrėmiai nurimo, tačiau visą savaitę gyvenome laukimu…
Šeštadienio rytą nubudau 8 valandą pajutusi sąrėmį. Po kelių minučių dar vienas ir dar vienas… Jaučiau, kad šį kartą jau gimdysiu, bet išlikau visiškai rami. Dar valandėlę su visa šeimyna pagulėjome lovoje. Ėmus stiprėti sąrėmiams, norėjosi judėti, tad atsikėliau, nuėjau į dušą, ramiai išsimaudžiau.
Sūnelis su vyru pusryčiams paprašė blynų, tad visi keliavome į virtuvę, kepėme blynus, žiūrėjome „Tele bim bam“. Sąrėmiai tapo reguliarūs, kas 5 minutes, tad paskambinau sesei ir įspėjau, kad vėliau teks paimti sūnelį pagloboti.
Įsijungiau savo mėgstamą A. Bocceli plokštelę ir stebėjau, kaip žaidžia sūnelis. Jaučiausi tokia rami, kaip niekada. Buvo labai gera, kad esu namie, sava aplinka, savi daiktai, nenorėjau skubėti į ligoninę. Po valandėlės nusprendžiau baigti lyginti mažylio drabužėlius. Sąrėmiai ėmė dažnėti, vis stipriau suspausdavo pilvelį. Užėjus sąrėmiui, remdavausi į sieną, sukdavau dubenį ratu, kartojau sau, kad jau viskas, jau viskas praeina, kalbinau ir raminau mažylį, džiaugiausi, kad jau greitai susitiksime ir apsikabinsime… Ir tikrai viskas greitai nurimdavo. Vyresnėlis, pamatęs kaip kvėpuoju per sąrėmį, pribėgęs paklausė: „Mama popa?“
Aš jam ramiai atsakiau, kad tik truputį „popa“, bet mažylis taip ateina į pasaulį ir kad greitai mes būsime visi kartu. Sūnelio buvimas šalia mane labai ramino, galėdavau nukreipti savo dėmesį ir geriau atsipalaiduoti.
13 val. 15 min. nusprendžiau paskambinti savo gydytojai. Pasakiau, kad sąrėmiai jau kas dvi minutes. Ji liepė kuo greičiau vykti į ligoninę. O aš skubėti visai nenorėjau, jaučiausi taip gerai namie… Bet nusprendėm su vyru paklausyti gydytojos. Paskambinau sesei, kuri gyveno netoliese, kad atvažiuotų sūnelio paimti.
Ir staiga užėjo vienas labai stiprus sąrėmis, kitas – po minutės, po to dar vienas… Nubėgau iki vyro ir pajutau, kad jau… noriu stumti!!! Tuomet viskas vyko labai greitai: sesė atvyko per porą akimirkų, vyras surinko reikalingiausius daiktus ir išskubėjom į ligoninę. 13 val. 45 min. mes buvome ligoninėje.
Atvykom dar greičiau nei mano gydytoja. 13 val. 55 min. buvau jau gimdykloje, kur budinti gydytoja apžiūrėjusi pasakė, jog gimdos kaklelio atsidarymas… 10 cm! Valio! Ir 14 val. 08 min. ant mano krūtinės jau gulėjo sūnelis! Vyras vos spėjo persirengti ir atbėgti į gimdyklą.
Viskas užtruko vos keliolika minučių…
Štai tokia ta mano gimdymo istorija. Dabar džiaugiuosi savo pagausėjusia šeimyna, greitai augančiais sūneliais. O visoms besilaukiančioms, visoms planuojančioms vaikučius norėčiau palinkėti sėkmingai pasiruošti gimdymui, nugalėti baimes, nerimus, galvoti tik apie gerus dalykus ir gimdyti natūraliai, lengvai ir greitai… Patikėkite: tikrai taip galima gimdyti. Pati tuo įsitikinau!
Patirtimi dalinosi mama Giedrė
„Mamos žurnalas“
