Dovilė Linkuvienės nuotr.
Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad man yra 21, esu netekėjusi, vaiko tėvelis dirba užsienyje tam, kad mums čia nieko netrūktų. O nesusituokėme todėl, kad esame prieš vedybas vien dėl vaiko. Aš noriu didelės ir gražios vestuvių šventės, o nėščia tiesiog jos nebūčiau ištvėrusi fiziškai…
Mūsų sūnus, Orestas, turi tėčio pavardę, o ar vaikiukas, gimęs ne santuokoje, mažiau mylimas? Ne! Jis labiausiai mylimas vaikutis pasaulyje! Manau, kiekviena mama pasakytų tą patį apie savo vaiką ar vaikus. Tačiau aš ne apie tai. Noriu papasakoti apie savo POZITYVŲ gimdymą, kurį prisimenu tik su šypsena neturėdama jokių košmariškų minčių. Orestukas gimė 2016 rugpjūčio 1 d. 01.25 val., tačiau labai visko daug įvyko prieš tą gimdymą, būtent apie tai ir noriu papasakoti.
Šioje istorijoje vaiko tėtį vadinsiu vyru, kadangi taip bus paprasčiau pasakoti.
***
Nuo pat pirmos akimirkos, kai sužinojau, kad esu nėščia, abu labai džiaugėmės. Skaitydavau apie kitų moterų gimdymo patirtis, tačiau nieko pozityvaus nerasdavau, bet vis tiek manęs tai nenuliūdino, ir gimdymo visiškai nebijojau. Noriu, kad ir kitos moterys jo nebijotų ir lauktų drąsiai žinodamos, kad gimdymas nėra toks baisus, kokį jį didžioji dalis mamų apibūdina.
***
Parą prieš gimdymą miegoti atsiguliau apie pusę dvylikos ir apie pirmą valandą nakties prabudau nuo pilvo skausmų. Jie buvo tokie kaip menstruacijų, todėl gulėjau ir stebėjau jų dažnumą bei ilgumą. Sąrėmiai vis dažnėjo ir ilgėjo, bet skausmai nepadidėjo, tad iki 5 ryto išgulėjau juos stebėdama. Galų gale nuėjau pažadinti tėvų, kad juos informuočiau, jog tuoj prasidės gimdymas (prieš gimdymą gyvenau su tėvais). Visi sukilome, apsirengėme ir susėdome virtuvėje išgerti kavos prieš važiuodami į ligoninę. Bet sąrėmių skausmas vis nedidėjo, todėl laukėme, kol jis pasidarys intensyvesnis ir stipresnis. Pralaukėme… iki 16:00 valandos ir nusprendėme vis dėlto važiuoti į ligoninę, nes gimdymas neprasideda, sąrėmiai yra, nors ir silpni.
***
Taigi nuvykome į ligoninę ir pasakėme gydytojams, kad galbūt prasidėjo sąrėmiai, nes jau 15 valandų jaučiau skausmą pilve. Gydytojas apžiūrėjęs pasakė, kad gimdymas neprasidėjo, kad kakliukas tik 3 centimetrus prasivėręs. Labai nuliūdau… Akušerė pasakė, kad čia tik parengiamieji sąrėmiai, kurie arba nurims, arba išsivystys į tikrus sąrėmius. Išvažiavome mano. Buvau labai susinervinusi ir grįžusi namo nusprendžiau nuvažiuoti pas vyro sesę, nes ji visada moka nuraminti. Sėdint pas jo sesę, apie 19 val. sąrėmiai darėsi vis skausmingesni. Nuėjusi į tualetą, pastebėjau kraują bei gleives, pasakiau apie tai vyro sesei. Ji patvirtino, kad čia tikrai gimdymo pradžia ir kad turiu kuo greičiau važiuoti į ligoninę. Tad baigusi gerti arbata grįžau namo. Skausmas jau buvo labai didelis. Iš nervų net verkti pradėjau, kad šitaip skauda, bet niekas nevyksta. Galų gale mama nebegalėjo į mane tokią kenčiančią žiūrėti ir su tėčiu, paėmę mano daiktus, nuvežė manę į ligoninę apie 22.30 val.
***
Ligoninėje mane dar kartą apžiūrėjo tas pats gydytojas ir pasakė, kad gimdymas prasidėjo, nes kakliukas prasivėręs jau 5 cm. Tą sekundę dingo visos ašaros, nes žinojau, kad tuoj pamatysiu tai, ko labai laukiu visus tuos 9 mėnesius. Mane perrengė ir pradėjo klausytis vaiko tonų. Begulint labai užsinorėjau į tualetą ir mamai tai pašnibždėjau, kad neišgirstų šalia stovėjusi akušerė. Mama buvo prigąsdinusi, kad kartais stato klizmą, kad moteris išsituštintų prieš gimdymą, o ne jo metu. Tačiau akušerė išgirdo ir manęs pradėjo klausinėti, ko aš noriu tame tualete. Labai nedrąsiai atsakiau, kad „kakoti“. Tada ji sušuko, kad daktaras stovėjęs koridoriuje išgirstų: „Į gimdyklą!“.
***
Gimdykloje buvau jau apie 23.30 val., kakliukas buvo prasivėręs jau 7 cm. Gimdymo palatoje su manimi leido būti tik vienam žmogui, taigi pasirinkau tėtį, kadangi jis stipresnių nervų tokiems dalykams. Nuskausminamųjų man neleido (nebuvo kada), nes pasakė, kad kakliukas labai greitai atsivėrinėja ir, kai reikės pradėti stangintis, nejausiu sąrėmių. Man vandenys nebuvo nubėgę, todėl prakirpo ir juos nuleido, atnešė kamuolį, ant kurio šokinėjant viskas prasidėtų daug greičiau. Gimdymo metu buvau beveik dvi paras nemiegojusi, todėl jaučiausi labai išsekusi. Tiek išsekusi, kad per pauzes tarp sąrėmių užmigdavau ir prasibusdavau kartu su sąrėmiu. Vis kartojau, kad, kai tik pagimdysiu, užmigsiu, nespėjus savo vaiko pamatyti, bet visi sakė, kad to tikrai nebus. Jau vis arčiau buvau tų sąrėmių, kai turėjau pradėti stangintis ir, atėjus tai akimirkai… per tris sąrėmius po du stūmimus pagimdžiau savo pirmagimį! Gimė sveikas ir gražus berniukas. 2 702 g ir 48 cm.
***
Visos būsimos mamos, nebijokite gimdymų! Skausmas gimdant nežmoniškas, tačiau tą sekundę, kai jūs pagimdysite savo vaiką ir padės jį jums ant krūtinės, apims toks džiaugsmas, kuris milijoną kartų didesnis nei tas skausmas, kurį jautėte gimdydamos.
To skausmo, kai pagimdysite, nė neprisiminsite. Pačios pagalvokite, juk visos ištveria gimdymą ir jo skausmą, o po to savo vaiku džiaugiasi visą savo likusį gyvenimą.
Apie savo gimdymą galiu pasakyti tik tiek, kad iškęsčiau penkis tokius gimdymus iš karto, dėl to jausmo, kuris apima, kai pamatai savo naujagimį.
Orestukas dabar sveria 11 kg ir yra 77 cm ūgio. Daugelis vaikų metų laiko nebūna tokie dideli. Kaip sakoma, geriau pagimdyti mažą ir užauginti didelį, nei pagimdyti didelį ir užauginti mažą.
Diana
„Mamos žurnalas“
