Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Nėščios moters kūnas tarsi pradeda gyventi atskirą savo gyvenimą ir nenumaldomai keičiasi 9 mėnesius. Ši moters kelionė iš savo kūno ir vėl sugrįžimas į jį – viena įdomiausių gyvenimo patirčių.
Žurnale ne kartą skaitėte psichologės psichoterapeutės dr. Agnės Matulaitės straipsnius apie besilaukiančių ir jau pagimdžiusių moterų nuotaiką, savijautą. Pati Agnė yra 3 vaikų mama, tačiau atlikdama savo disertacijos tyrimą, kaip ir priklauso jos pasirinktam tyrimo metodui, ji stengėsi atsiriboti nuo savo motiniškos patirties. Savo disertacijoje Agnė pasirinko tyrinėti, kaip moterys jaučia savo kūną nėštumo metu ir pirmus metus po to, kai pasigimdo savo vaikelį. Jos disertacija tik paskutinėje stadijoje įgijo savo dabar jau plačiai nuskambėjusį pavadinimą „Kai „tavo kūnas išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“.
Pasak pašnekovės, kai kolegos iš kitų šalių universitetų sužinodavo, kad ji pasirinko analizuoti sveiką, normalų nėštumą, labai nustebdavo suvokę, kad iš tiesų toks nėštumas dažniausiai yra nepelnytai užmirštas. Juk dažniau tyrinėjami „kitokie“ nėštumai – kai moterys dirbtinai apvaisinamos, kai gimdo paauglės ar moterys virš 50. O kaip laukiasi ir gimdo, kaip jaučiasi išsilavinusios, vidutinio amžiaus moterys?
Kaip kilo mintis rašyti apie nėščių moterų kūniškumą?
Ši tema man seniai rūpėjo, nes psichologija tyrinėja žmogaus elgesį ir psichiką, o kūną tarsi palieka nuošalyje. O juk žmogus visur su savo kūnu! Visada buvo įdomu, kodėl psichologija paliko tokią esminę gyvenimo dalį už durų. Žmogaus kūną psichologai tarsi atidavė medikams, kurie dekartiškai toliau gilinosi tik į organus ir atstūmė psichiką. Tarytum, kai žmogus susižeidžia ar suserga, jo psichika nebeegzistuoja. O juk dar ir kaip egzistuoja – žmogus jaudinasi, sukyla jausmai, iliuzinis pasaulis. Štai, pavyzdžiui, kad ir visiems žinomas placebo pavyzdys. Jei žmogus tiki, kad jam ta tabletė padės, tai ji ir padeda, nors ten yra ne vaistai nuo skausmo, o, pavyzdžiui, gliukozė. Vadinasi, psichologija veikia ląstelių lygiu, o medikai ir psichologai turi dirbti išvien.
Magistro darbą rašiau apie šizofrenija sergančių žmonių kūno patyrimą. Kai atėjo laikas disertacijai, dirbau su vaikais Vaiko raidos centre ir maniau, kad tyrinėsiu vaikus ir jų santykius su mamomis. Bet kai pradėjau gilintis, supratau, kad tie santykiai prasideda kur kas anksčiai, nei vaikas gimsta. Kad turiu analizuoti nėštumą. O tada gimė geniali mintis rašyti apie kūniškumą nėštumo metu. Beje, moters kūnas nėštumo metu labai mažai tyrinėta sritis, net kūniškumą analizuojantys filosofai nėščiąsias palieka nuošalyje. Gal vyriškam supratimu tai išskirtinai keista situacija – du kūnai viename…
Tuo metu buvau gana sudėtingoje asmeninėje situacijoje – pati patyriau nesėkmingą nėštumą, buvau pastojusi pirmą kartą ir neišnešiojau kūdikėlio. Tad temą rinkausi, kai man nėštumas apskritai buvo ypač skausminga sritis. Tačiau ryžausi, o kai rinkau savo pirmuosius interviu, jau buvau vieno vaiko mama.
Ar buvo jaukiau, smagiau kalbinti nėščias moteris, kai jau pati turėjote vaikutį?
Praktika rašant mokslinius darbus gali daugiau trukdyti nei padėti. Nemanau, kad geras specialistas yra tas, kuris gydo savo gyvenimu ir taiko savo dėsningumus. Mano patirtis mane turtino, vienijo su tomis moterimis, bet, kita vertus, ji gali ir trukdyti. Jei sąmoningai jos neapmąstai, gali imtis kažko tikėtis.
Pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad galbūt visos moterys be galo nori pastoti. Tad savo patirtį turėjau sudėti į skliaustus ir laikinai atidėti į šoną, o ausis atverti – kad išgirsčiau, kas gi tas nėštumas yra prieš mane sėdinčiai moteriai?
Mano kalbinamos moterys gal kiek ramiau, saugiau su manimi jausdavosi, lengviau atsipalaiduodavo žinodamos, kad esu mama. Nežinau, kokie būtų buvę tyrimo rezultatai, kiek jos būtų atsivėrusios, jei tyrimą būtų atlikęs vyras. Štai panašiu metu panašų tyrimą atliko ir mano 28 metų nevedęs ir vaikų neturintis kolega, jis sakė, kad mes gavome „skirtingus atvirumo lygius“.
Tad galima sakyti, kad turėjau raktą į jų širdis, nors savo patirtį buvau suskliaudusi.
Ar turėjote viziją, kaip viskas išsirutulios, ar Jums pačiai tai buvo nuotykis ir įdomi kelionė?
Vadinamieji kiekybiniai tyrimai, kai tiriama labai daug žmonių, privalo iškelti hipotezes „kaip galėtų būti“, tik tada tyrimu jas patvirtinti arba paneigti. Mano tyrimo metodas vadinasi kokybinis, kai tiriamas nedidelis skaičius žmonių, bet labai giliai ir išsamiai. Tokiame tyrime visus savo lūkesčius turi laikinai atidėti ir eiti atviromis akimis sužinoti, o kaip yra būtent tam konkrečiam žmogui, su kuo kalbi. Taigi man tai buvo ir nuotykis, ir kelionė. Kad išvengčiau išankstinių nuostatų, tuo periodu, kai rinkau medžiagą, stengiausi kuo mažiau skaityti ta tema. Žinote, mokslas labai dažnai pats save stabdo šiais išankstiniais numatymais – pasikinko jas ir visaip stengiasi patvirtinti. Ir net nemato, kas vyksta iš tikrųjų.
Kokios buvo Jūsų tyrimo dalyvės – kokio amžiaus, tautybės, kelinto vaiko laukėsi?
Visos laukėsi pirmą kartą, buvo jaunos (27–35 m.), sveikos ir laimingos, patenkintos savo profesine karjera. Paskelbiau, kad ieškau savanorių vienoje Vilniaus ir vienoje Anglijos klinikų. Kreipėsi daugiau, tačiau galų gale ištyriau 6 moteris, skirtingas emigracijos ir sėslumo prasme.
Viena moteris buvo iš Naujosios Zelandijos, ištekėjusi už brito ir gyvenanti Anglijoje. Kita buvo gimusi Anglijoje, bet šiuo metu gyvenanti JAV. Dar viena britė, gyvenanti Anglijoje. Tyrime dalyvavo ir 2 lietuvės bei latvė, gyvenanti Lietuvoje.
Su moterimis bendravau nuo nėštumo pradžios iki kol vaikeliams sukako 1,5 metų. Iš viso padariau 30 interviu.
Esame įpratę, kad atliekant tyrimus apklausiami tūkstančiai…
6 moterų tyrimas kokybiniu būdu, kai su kiekviena jų susitinkama penkis kartus, yra labai daug. Noras ištirti kuo daugiau žmonių kyla iš pozityvistinės mokslinės ideologijos (dominavusios sovietmečiu), kad žmones, kaip kokius fizikinius reiškinius galima iki galo pažinti, o jų elgesį nuspėti.
Kokybinė mokslinė metodologija remiasi ne noru nustatyti dėsningumus, o siekiu pažinti, kas yra iš tikrųjų, realiai. Be to, kas iš to, kad žinosite, jog statistiškai turėsite 1,5 vaiko? Ką tai reiškia konkrečiu Jūsų atveju? Ogi nieko. Teorija, kuria remiuosi aš, žmogų laiko unikaliu, nesuskaičiuojamu, ir ji užduotų klausimą – o kas lėmė, kad žmogus turi tokį vaikų skaičių, kiek jų turi. Aš tas detales, tuos mažyčius veiksnius analizuoju labai smulkiai. Tad man nereikia ištirti 2000 moterų ir sužinoti, kiek jos statistiškai tikėtinai turės vaikų per savo vaisingą periodą. Man svarbu pakalbinti kelias moteris ir sužinoti, kas moterims yra motinystė, su kokiais įsitikinimais, potyriais ir išgyvenimais ji joms yra susijusi. Nes net, pavyzdžiui, nevaisingumas, turi ir psichologinių priežasčių – tai gali priklausyti nuo daugelio faktų, pvz., nuo to, kaip mama su dukra elgėsi paauglystėje, mato ji savo vyrą kaip patikimą savo vaikų tėvą ar ne, kokią žinią moteris gavo apie santykius su vyrais paauglystėje, kokį savo mamos buvimo mama jausmą ji atsimena ir panašiai.
Pasaulyje kokybiniai tyrimai labai brangiai kainuoja, ir jie vis tvirčiau įsitvirtina šalia kiekybinių.
Anglijoje buvo kurioziškas atvejis. Atsirado naujas metodas tirti pacientus, kurie turi aukštą storosios žarnos vėžio riziką – nebereikėjo daryti kolonoskopijos, o pakako duoti kraujo. Pastarojo tyrimo patikimumas kur kas aukštesnis. Tačiau britai duodavo tą lašelį kraujo, bet paskui „dėl viso pikto“, vis tiek eidavo tirtis kolonoskopu. Medikai sutriko. Pinigų sutaupyti nepavyko, eilės nesumažėjo, ir nebuvo jokio paaiškinimo, kodėl žmonės taip elgiasi. Buvo nutarta atlikti kokybinį tyrimą, kuris „nertų gilyn“.
Buvo pasirinkti tirti vos 5 žmonės, bet priežastis išaiškėjo! Pasirodo, žmonės negalėjo patikėti, kad tokia milžiniška problema, susijusi su vėžiu ir mirtimi, sprendžiama taip paprastai (paimant kraujo). Kitas dalykas, kuris žmones vertė nepasitikėti tyrimu – o jei kas nors sumaišė kraują? Ligoninė milžiniška, o kraujo mėginukas toks mažas… Ir dar – juk atliekant šį tyrimą visai neskauda, vadinasi, jis vargu ar gali išspręsti tokią galimai skausmingą mirtiną problemą… Gavę psichologų išvadas, medikai paklausė rekomendacijų – padarė didelių žarnyno nuotraukų, kad žmonės, kuriems imamas kraujas, tuo metu matytų tiriamą organą; buvo leista kraują patiems nunešti į laboratoriją. Šie sprendimai sumažino eiles prie kolonoskopijos kabinetų.
Kada po gyvybės užsimezgimo moteris iš tikrųjų suvokia, kad bus mama, ir pamilsta savo vaiką?
Nepatikėsite, bet visos mano kalbintos moterys jautėsi skirtingai! Vienos sakė, kad prisimena pastojimo momentą ir jau tada pamilo savo vaiką. Kitos faktą, kad „kažką nešioja savyje“ priima tik antrą nėštumo trimestrą. Kūdikio realumas labiausiai siejamas su vaisiaus judesiais. Pajutusios kūdikėlio judesius, mamos užmegzdavo realų kontaktą su vaiku – glostydavo pilvą, vaikutį „supdavo“, su juo „žaisdavo“.
Moterys buvo patenkintos savo didėjančiais kūnais, besikeičiančia išvaizda?
Visuomenėje vyrauja nėščios moters „žydėjimo“ mitas – puiki savijauta ir mėgavimasis nėštumu. Realiai mano tirtos moterys jautėsi dvejopai – šalia pozityvaus jausmo, džiaugsmo, žavėjimosi tuo, kas su jomis vyksta, buvo ir gana daug negatyvaus jausmo – begalinio nuovargio, praradimo, negrįžtamumo jausmo, liūdesio. Kūną jos priėmė kaip mokytoją, sakė, kad „tai kas vyksta su mano kūnu yra stipriau už mane“, ir tas jausmas, kad ne viską galima kontroliuoti, moterims kėlė baimę, nerimą, šiurpulį ir… susižavėjimą.
Kai kurios moterys atrado, kad svarbu sau leisti klausytis savo kūno, pailsėti, suvokti, kad dabar svarbiausia ne gyvenimo laimėjimai ir karjera. Mano kalbintos moterys nėštumą priėmė kaip labai turiningą laikotarpį. Ir nors buvo sunku, nė viena jų man nepasakė, kad nebenorėtų lauktis dar kartą.
Vis dėlto reikia, kad visuomenė suvoktų – kiekviename gerame ir žydinčiame nėštume yra desperacijos, liūdesio, slogumo, ir visos tos neigiamos būsenos yra normali normalaus nėštumo dalis. Mes negalime nėštumų skirstyti tik į „gerus“ ir „blogus“, nes ir geriausiame nėštume yra blogumo, o blogiausiame – gerumo. Taip pat, kaip ir motinystėje. Ne viena mano klientė sakė: „Aš be galo myliu savo kūdikį, bet ką dėl jo atiduočiau, bet kartais užeina mintis, kad padėčiau jį ir pabėgčiau, o grįžčiau, kai pailsėčiau. Esu bloga mama…“. Nuraminu sakydama, kad net ir labiausiai mylint, kartais reikia poilsio, kaip kad ir kiekvienoje meilėje yra dalelė neapykantos. Juk ir susikivirčijusios su vyru kartais pagalvojame – kaip aš už jo galėjau ištekėti? Bet po sekundės jau supranti, kad tai buvo geriausias sprendimas tavo gyvenime.
Sakoma, kad nėščiosios emocijos persiduoda vaikeliui, vadinasi, besilaukianti moteris neturi teisės būti liūdna, sutrikusi, o Jūs siūlote į momentines neigiamas emocijas žiūrėti paprastai?
Žiūrėkime į tuos „liūdnumo debesėlius“ pozityviai – tuo metu vaikutis jaučia padidėjusį mamos kraujo spaudimą, pagreitėjusį širdies plakimą, padažnėjusį pulsą, o paskui – nusiraminimą. Vaikutis supranta, kad po lietaus vėl nušvinta saulė. Stresai, kurie greitai baigiasi, vaiką grūdina. Todėl tikrai nieko baisaus, jei nėščia moteris studijuoja, laiko egzaminus. Tai normalus įtampos ir atsipalaidavimo ciklas, kuris vaikui nepakenks. Tačiau vienareikšmiškai blogai, kai nėščia moteris patiria nuolatinį stresą, yra apimta juodų minčių, o kad nušvis saulutė, nėra jokių vilčių.
Dėl ko labiausiai nerimavo Jūsų kalbinamos moterys?
Man pačiai buvo įdomu atrasti, kad nekontroliuojamas kūno keitimasis jas priversdavo galvoti apie mirtį. Jos jautėsi bejėgės prieš besikeičiantį savo kūną, ir suvokė, kad žmogus toks pat bejėgis būna prieš mirtį.
Jas jaudino, ar vėl atgaus savo įprastą kūniškumą, ar pavyks „sugrąžinti savo kūną atgal“. Kai kurias trikdė jų mamų kūnai, kurie „kėlė siaubą“. Moterys nebuvo mačiusios savo mamų lieknų, kokios jos buvo iki gimdymų, todėl nerimavo, kad ir joms bus taip pat – senasis „gerasis“ kūnas nebesugrįš.
Moterys nerimavo ir dėl to, kaip pagimdžiusios sugebės susidoroti su tiek vaidmenų, kaip jos sakė, „ar pajėgsiu žongliruoti tiek daug dalykų (studijos, darbas, namai, vyras ir dar kūdikis!) ir nė vieno neišmesti?“.
Gana anksti moterys pajusdavo gimdymo baimę, o iki pat nėštumo pabaigos bijodavo netekti kūdikio.
Pirmus mėnesius bijodavo persileidimo, o paskui – per ankstyvo gimdymo.
Dėl visų šių baimių moterims labai svarbus buvo ryšys su prižiūrinčiu gydytoju, akušerėmis, norėjosi tame ryšyje asmeniškumo, išklausymo, palaikymo. O to dauguma pasigedo…
Ar Jūsų tiriamų moterų gimdymo sėkmė priklausė nuo nusiteikimo (sakoma, jei nusiteiksi, tai pagimdysi su šypsena)?
Nusiteikimas tikrai svarbus, bet svarbios ir aplinkybės – gimdymo vieta, supantys žmonės, akušerė, fiziologiniai ypatumai. Kad ir kaip vienos norėjo gimdyti pačios, bet sąrėmiai užsitęsė, prireikė cezario.
Kartais net sunkiau išgyveno tos, kurios tarsi užsiprogramavo, kad „tik tada būsiu sėkminga, jei pagimdysiu pati“. Sėkmingas gimdymas – daugybės veiksnių derinys, ir teigti, kad viską lemia tik nusiteikimas, negalima.
Kaip moterims pavykdavo sugrįžti į savo kūną?
Iškart po gimdymo jos sakė: „Tai ne mano kūnas, tai dar ne aš, bet ne tai svarbiausia“. Po pusantrų metų jos jautėsi visai kitaip. Vizualiai visos jau buvo sugrįžusios į savo kūną, mano akimis, buvo lieknos, nors kai kurios sakė, kad liko keli kilogramai.
Įdomu buvo klausytis, kaip moterims sugrįždavo jų seksualumas, geismas. Buvo tokių, kurios nesugebėdavo išlaukti rekomenduojamų 6–8 savaičių po gimdymo ir atnaujindavo lytinius santykius, nes labai norėjo. Kitos net po pusantrų metų minėjo fizinį nutolimą, sumažėjusį geismą, jausmą, kad visa meilė ir energija nukreipta į vaiką, o vyras tebėra kažkur nuošalyje.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
