R.Šemetos knyga „Gimdymas su šypsena“ sulaukė pakartotinų leidimų. Ar iš tiesų įmanoma gimdyti su šypsena?
Šįkart į tai atsakysime ne teoriškai. Atsakys pačios mamos, kurios lankė R.Šemetos Nėščiųjų sveikatingumo mokyklą ir kurios paskui papasakojo, kaip joms sekėsi pagimdyti.
Tikime, jog sėkmingų gimdymo istorijos ir jums leis patikėti, kad gimdymas gali būti gražiausias gyvenimo prisiminimas.
Pasakoja Edita:
…Su vyru šį pavasarį lankėme Nėščiųjų sveikatingumo mokyklėlę. Tuo metu net nenutuokiau, kad galėsiu parašyti Jums džiugų laišką apie savo lengvą ir natūralų gimdymą. Jeigu nebūčiau patikėjusi „Gimdymo su šypsena“ idėja, vargu ar galėčiau dabar džiaugtis savo gimdymu. Anksčiau buvau įsitikinusi, kad skausmo ir vaistų nuo skausmo neišvengsiu.
Kai nustatytą dieną pasirodžiau savo gydytojai, ji apžiūrėjusi ramiai pasakė, kad kaklelis atsivėręs 7 cm ir kad žygiuočiau iš priėmimo tiesiai į gimdyklą. Nelabai supratau ir šiek tiek sutrikau, bet kai sulaukiau raginimo nedelsiant skambinti vyrui (jeigu jis nori spėti dalyvauti gimdyme), tuomet supratau, kad mano kruopščiai apgalvotas sąrėmių kentėjimo scenarijus taip ir nebus įgyvendintas. Vyras su daiktais netrukus atvažiavo ramiai nusiteikęs, kaip ir aš. Kol jo laukiau, gimdykloje skaičiau žurnalą, o akušerė vis stebėjosi, kodėl taip ilgai nejaučiu sąrėmių. Nuleidus vaisiaus vandenis, po maždaug valandos pajutau pirmąjį sąrėmį. Jeigu atvirai – apsidžiaugiau, nes žinojau, kad be jų nepagimdysiu. Apie 3 valandas jutau stiprėjančius sąrėmius, kuriuos nesunkiai ištvėriau, nes vyras puikiai atliko kursuose išmoktus masažus. Laikas bėgo labai greitai.
Gydytoja, kuri prižiūrėjo mane viso nėštumo metu, dalyvavo ir gimdyme, todėl jaučiausi užtikrintai ir saugiai. Per pusvalandį pagimdžiau 3550 g ir 52 cm gražią ir sveiką mergytę. Viso gimdymo metu išlikau labai sąmoninga ir puikiai atsimenu, kad, kol vaikutis keliavo gimdymo takais, man tikrai neskaudėjo. Labai džiaugiuosi, kad gimdyme dalyvavo vyras, kuris suteikė jėgų ir pasitikėjimo savimi. Esu patenkinta, kad nebuvo naudoti jokie vaistai: nei skatinamieji, nei nuo skausmo. Iš patirties galiu drąsiai teigti, kad norint lengvai ir natūraliai pagimdyti, reikia labai nedaug: tinkamo nusiteikimo ir pasitikėjimo savimi.
Pasakoja Vaiva:
Prisipažinsiu: iki nėštumo labai bijojau gimdyti ir buvau įsitikinusi, kad „užsakysiu“ cezarį ir dar visišką nejautrą. Šį kategorišką nusistatymą pakeitė žinia apie naują gyvybę, kuriai nuo pat pradžių norėjosi duoti viską, kas geriausia, ir cezaris jau neatrodė pats geriausias pasirinkimas. Bet gimdymo vis dar labai bijojau. Pasiruošimo kursai mano nuotaikas labai stipriai pastūmėjo optimizmo link, bet vis dar buvau nusiteikusi kęsti SKAUSMĄ, ir labai skeptiškai žiūrėjau į tai, kad TEN net skausmo receptorių nėra…
Gimdymas buvo numatytas per šv. Kalėdas. 6 val. ryto pajutau pirmuosius sąrėmius, kurie kartojosi kas 20 minučių ir buvo labai švelnūs, todėl ramiai miegojau toliau. Apie 9 val. ryto pradžiuginau pabudusį vyrą, o šis nuskubėjo pasigirti mano tėvams. Visi smagiai papusryčiavome šnekučiuodami apie tai, kas manęs laukia. Ramiai išsimaudžiau, išsidžiovinau plaukus ir dar norėjau daiktus sudėti, bet jau mama neleido, pažadėjo pati viską atvežti. Tiesa, pamiršau parašyti apie sąrėmius. Jie niekur nedingo – šiek tiek stiprėjo ir dažnėjo. Atvažiavus į ligoninę 12 val. kaklelis buvo atsidaręs 7 cm.
Kol personalas užpildė reikalingus dokumentus ir kol aš persirengiau „žaviais“ ligoninės naktiniais, sąrėmiai sustiprėjo ir padažnėjo – jutau stiprų spaudimą pilvo apačioje jau beveik dažniau nei kas minutę ir buvo didžiulis poreikis greitai eiti (tuo metu ir patį greito ėjimo čempioną būčiau aplenkusi)… Po 5-6 stipresnių sąrėmių nubėgo vandenys ir pajutau tokį palengvėjimą, tarsi viskas būtų pasibaigę. Apžiūrėjusi gydytoja pasakė, kad kaklelis jau visiškai atsidaręs ir jau laikas… Aš taip ir nesupratau, kada turi ateiti tas noras stenėti… Nejutau jokio skausmo, tik spaudimą, kuris nubėgus vandenims nebebuvo labai stiprus. Man šis paskutinis gimdymo etapas buvo pats lengviausias. Po kelių stangų pajutau stiprų tempimą ir supratau, kad galvytė jau užsifiksavo, o pajutus kitą stangą, išėjo visa galvytė ir visas kūnelis. Ant krūtinės glaudžiau nuostabią dukrytę (3380 kg, 51 cm). Buvau tokia laiminga, kad nė nepajutau, kaip po gimdymo mane apžiūrėjo akušerė.
Komplikacijų nebuvo, siūti nereikėjo, taigi labai greitai su mažuoju stebuklėliu patogiai įsitaisėme lovoje… Viso gimdymo metu šalia buvo ir mano vyras – dukrytės tėtis, kuris nesitraukė nė per žingsnį ir laikėsi tikrai šauniai. Ypatingos pagalbos neprireikė, bet buvo malonu visą laiką jausti mylimą žmogų šalia.
Pasakoja Sigita:
…Labai svarbu pozityvus mąstymas, įsijautimas ir įsiklausymas į save. Aš gimdau natūraliai ir lengvai – šią nuostatą nuolat jaučiau savyje, ir kasdien artėjome tikslo link. Tikslas – lengvai ir sklandžiai pagimdyti savo kūdikį.
Ketvirtą parą po numatytos gimdymo datos, paryčiais atsibudau pažadinta kažko neįprasto. Įsiklausiusi supratau, kad JAU… Supratusi, kad daugiau užmigti nepavyks, tyliai atsikėliau, nuėjau į dušą, apsitvarkiau, prisėdau prie kompiuterio, peržvelgiau spaudą, horoskopus… Elgiausi taip, kaip ir buvau suplanavusi – niekur neskubėti, ramiai užsiimti įprasta veikla – tiesiog nereikalingomis emocijomis netrukdyti vykti tam, kas gamtos sklandžiai sutvarkyta. Sąrėmiai nebuvo reguliarūs ir stiprūs. Nusprendėme nuvažiuoti į ligoninę pasitikrinti. Iš tikrųjų net buvo smalsu – ir kiek gi jau pasistūmėjome į priekį?
Priėmime apžiūrėjusi gydytoja konstatavo, kad „gimdymo veikla prasidėjusi, kaklelis atsidaręs 4 cm“. Patarė jau niekur nevažiuoti, pasilikti palatoje… Sąrėmiai stiprėjo, dažnėjo. Jaučiausi visiškai rami, stengiausi kuo daugiau atsipalaiduoti ir giliai kvėpuoti… Vaikščiojau ilgais ligoninės koridoriais, užėjus stipresniam sąrėmiui sukau dubenį atsirėmusi į sieną… Vyras visą laiką buvo šalia, laikėsi užtikrintai ir ramiai… Sąrėmiams stiprėjant, jaučiau, kad finalas netoli… Prisistatė gydytoja – kaklelis atsidaręs 8 cm. Ir čia nepamiršau giliai kvėpuoti, kuo daugiau atsipalaiduoti, girdėjau konkrečius, ramius gydytojos duodamus nurodymus. Viskas vyko labai greitai. Dar keli sąrėmiai, ir kūdikėlis jau buvo su mumis. Didutis, beveik 4 kg berniukas. Vėliau akušerė sakė: „Na štai, šimtu procentų natūralus gimdymas“. O aš ir neįsivaizduoju, kad galėjo būti kitaip“.
Pasakoja Rita:
„Artėjant gimdymui baimė augo kaip ant mielių, žinojimas, kad nežinau nieko, tik didėjo. Nutarėme apsilankyti kursuose.
Jau po pirmos pamokos, visiškai pasinėriau į kursuose dėstomas idėjas, pradėjau mokytis savitaigos ir pajutau, kad iš tikrųjų baimė mažėja, aš pradedu suprasti, kas vyksta. Ruošiau vadinamuosius „namų darbus“ kiekvieną dieną, kaip buvo mokoma kursuose. Įsivaizdavau, kad nuvažiuosiu į gimdymo namus net nežinodama, kad gimdau, kaklelis buvo atsidaręs 10 cm. Tokia buvo mano vizija.
Trys dienos iki gimdymo. Nuotaika gera, savijauta – irgi. Abu su vyru nutarėme nueiti į baseiną pasipliuškenti. Puikiai praleidome laiką: pirtelė, burbulinė vonia, baseinas su srovėmis. Po dviejų dienų pajutau diegimą pilvo apačioje. Buvau visiškai rami, susikaupusi, dariau viską pagal instrukcijas, jaučiausi pasitikinti savimi, nes žinojau, kaip man elgtis.
Svarbiausia – jokios panikos, jokio išgąsčio. Jaučiau, kad tai yra tikrieji sąrėmiai ir prasidedantis gimdymas… Nuėjau į dušą.
Nuolatos glosčiau sau pilvą, kalbėjau su mažyle, sukau dubenį, tai buvo geriausias skausmo malšintojas. Rodos, sąrėmiai ne toks jau ir baisus dalykas, jie greitai praeina, o tarp jų tikrai gana ilga pauzė, kurios metu galėjau gerai pailsėti, atsipalaiduoti, susikaupti. Po dviejų valandų sąrėmiai padažnėjo iki 5 minučių, tačiau visiškai niekur nenorėjau važiuoti. Tuo metu spėjau su draugais pasišnekėti skaipu. Jie, žinoma, buvo labai nustebę, kai sužinojo, jog tuo metu man jau buvo prasidėjęs gimdymas ir aš dar galėjau susirašinėti su draugais.
Paskambinome gydytojui. Gydytojas, sužinojęs, kad sąrėmių dažnumas kas 5 min., liepė važiuoti į ligoninę. Labai nenorėjau į ligoninę, todėl delsiau kiek įmanoma… Apie 0.30 val. pajudėjome. Beje, pamiršau paminėti, jog buvome nutarę gimdyti Kaune, todėl laukė dar netrumpas kelias iš Vilniaus. Mums esant netoli Kauno, užėjo noras stangintis… Prisiminiau, jog reikia lekuoti… taip ir dariau, ir noras sumažėdavo. Nebuvo nei per sunku, nei per skausminga… Ligoninę pasiekėme apie 1.30 val. Apžiūrėjusi gydytoja konstatavo, jog kaklelis prasivėręs 10 cm ir reikia kuo skubiau vykti į gimdyklą. Norėjau stangintis vis daugiau. Nežiūrint į tai, jaučiau palengvėjimą, žinojau, kad jau greitai išvysiu savo mažutėlę… Taigi po 7 valandų nuo pirmojo sąrėmio šį pasaulį išvydo Austėja – sveikutė ir gražutė. Dabar galiu drąsiai teigti, kad gimdymas gali būti tiek lengvas ir natūralus, jei jūs to norite. Man neprireikė nei vaistų, nei ilgų kankynių gimdykloje, nors daug kas būtent taip ir prognozavo pirmo vaikelio atėjimą. Žinoma, galbūt šiek tiek rizikavome, tačiau rizika pasiteisino.
„Mamos žurnalas“
