Dirbtinis intelektas gali pakomentuoti tyrimų rezultatus, pagal simptomus nustatyti ligą, rekomenduoti gydymą. Laukiantis gali iškilti dilema – ar verta skaityti knygas, eiti į mokymus, klausytis paskaitų?
Kaip pasikeitė nėštukių gyvenimas atsiradus dirbtiniam intelektui ir beribiam priėjimui prie informacijos?
Kalbamės su akušerė Ieva Girdvainiene, klinika „Gandro lizdas“
Besilaukiančias moteris edukuojate jau daug metų. Ar keičiasi jų interesai, aktualijos. Kokios jos – šiuolaikinės nėštukės?
Reikia pasidžiaugti, kad kiekvienais metais jauni tėvai vis labiau apsiskaitę ir vis anksčiau pradeda ruoštis vaikelio atėjimui. Kai pradėjau dirbti, labai retai sutikdavome porų, kurios ruošiasi vaikelio atėjimui dar prieš pastojant. Dabar tai tapo norma. Besiruošdami jie lanko paskaitas, keičia savo mitybos įpročius, dienotvarkę, gyvenimo būdą, pavyzdžiui, daugiau dėmesio skiria sportui. Laukia fiziologinio ir sklandaus pastojimo.
Nėštumai dabar nustatomi labai anksti. Tyrimų skiriama daug. Beveik visos poros pasinaudoja genetiko konsultacija. Rutininiu dalyku tapo NIPT tyrimas. Šį neinvazinį genetinį tyrimą vis daugiau šeimų atlieka nebūtinai dėl reikalo, o dėl to, kad nori. Vaikučio lytį poros gali sužinoti 12 savaitę. Daug vizitų pas skirtingus medikus, kas visi patvirtintų, jog viskas gerai. Tikslumo, medicinos, diagnostikos poros nori (ir gauna) labai daug.
Bet iš to beribio pasiruošimo, didžiulio žinių bagažo išplaukia nerimas. Kai tiek daug informacijos, kyla rizika ne ten sudėlioti akcentus.
Informacijos gausybė priverčia moteris lyginti Lietuvos medicinos sistemą su kitomis sveikatos sistemomis, kitais papročiais. Kodėl man šio tyrimo nedarė, nors mano draugei Anglijoje darė? Kodėl man reikėjo už pasaugą mokėti, nors mano draugė Kipre nemokėjo?
Atsiradus dirbiniam intelektui, kurį vadinu gydytoju Gudručiu, besilaukiančios poros konsultuojasi ir su juo. Gydytojas Gudrutis, deja, ne visada pataria taip, kaip reikia. Kai moteris sako, jog informaciją tikrino DI, visada paklausiu – mokamoje ar nemokamoje versijoje? Nes čia irgi yra didžiulis skirtumas.
Apibendrinant – šeimos motyvuotos, smalsios, bet akivaizdžiai patiria informacinį chaosą.
Kaip patariate informaciją sisteminti, o gal kai kurią ir blokuoti?
Pasikartosiu, kad į mokymus, kurie standartiškai vyksta nuo 24 ar 30 savaitės, poros ateina turėdamos begalinį kiekį informacijos. Kartais prireikia papildomų pamokų, skirtų tai padrikai ir perteklinei informacijai sudėlioti į tinkamus stalčiukus.
Iš kai kurios informacijos mes skaniai pasijuokiame. Kai kurią aptariame ir išanalizuojame. O kita net baugina.
Kai ateina pora, aš sakau – jūs viską žinote, aš tuo neabejoju. Kai kuriose srityse žinote daugiau už mane. Tad dabar imkime dėlioti informaciją į lentynas, o prieš tai patikrinkime jos šaltinius. Įsitikinkime, kad tai ne dezinformacija, nes jos dabar labai daug.
Ne visada moterys nori su neteisinga informacija lengvai atsisveikinti. Informacija nėštukės galvoje tvenkiasi, tvenkiasi ir tvenkiasi, kaip audros debesis. Tada moteris ateina į mokymus, ir audra ima rodyti savo veidą. Įsitikinimai jau klesti, nors dar nebuvo gimdymo, dar nesutikome pagrindinio veikėjo, dėl kurio ir susirinkome, – naujagimio.
O juk tas dėmuo yra esminis. Mes galvojame ne tik apie mamą. Ne mažiau svarbus narys yra ir vaikutis. Jis atsineša viską savo. Jokie mokymai iš anksto nepasakys, kokį žindymo refleksą atsineš vaikas, kokį jis turės paros ritmą, fizinį pasiruošimą, gretutines ligas. Kaupiant žinias apie nėštumą, gimdymą, kūdikį, turi dirbti ne tik protas, bet ir širdis. Mano mokymų tikslas – įjungti širdį.
Beje, vis daugiau porų nori ateiti į privačius mokymus. Jie nenori, kad jų privačias istorijas girdėtų kiti. Verčiau renkasi laiką su profesionalu akis į akį.
Minėjote dezinformaciją. Kas galėtų tyčia norėti pakenkti besilaukiančiai moteriai, kuri tokia patikli?
Kai pasirodo kokia nors madinga naujovė ir tėvai ja įtiki, visada pirma siūlau kritiškai pagalvoti, o kam naudinga tokią informaciją skleisti? Akušerijoje melagienų nė kiek ne mažiau negu politikoje. Svarbu pajusti, kur yra tikrovė, o kur manipuliacija ir bandymas iš jūsų išpešti naudos.
Pasigilinkite, kas tą informaciją kuria, kam tai naudinga. Dažniausiai tai būna prekių gamintojai ir pardavėjai, kurie nori įtikinti kažką nusipirkti, parsisiųsti, užsisakyti. Patariu šiuo tėvystės etapu įjungti kritinį mąstymą. To prireiks visame tėvystės kelyje. Bet naujagimio ir kūdikio etapu, kai emocijų tiek daug, jumis manipuliuoti lengviausia.
Vienas iš pavyzdžių – dėl staigios naujagimių mirties baimės perkami davikliai. Davikliai populiarėja, kaštai didžiuliai. Bet mamai niekas nepasako, kad labiau racionalu investuoti į gerus žindymo mokymus, nes dažnas žindymas skatina naujagimio dažnus prabudimus, o tai gali būti vienas iš prevencinių veiksnių. Kodėl gamta taip padarė, kad naujagimis naktį tiek daug kartų prabustų? Kad jis neįkristų į gilią miego fazę. Prabudinėdamas naujagimis apsaugo save. O juk nusipirkusios aparatą, bet neturėdamos žinių, mamos tikisi maitinti iš buteliuko (kad kuo daugiau privalgytų prieš naktį ir giliau miegotų) arba net nutraukia žindymą, nes bijo, nenori pervargti ir patirti streso. Geriau perka brangius daviklius.
Kitas pavyzdys – geležies ar vitaminų lašelinės. Tai nauja, madinga tendencija, žinoma, joje yra komercijos. Labai džiaugiuosi, kad mama laukdamasi ir po gimdymo rūpinasi savimi, atlieka tyrimus, žino, koks jos hemoglobinas, tai puiku. Pogimdyminiu periodu nieko nėra blogiau, kaip save palikti nuošalyje. Nors, mano akimis, pirmiausia reikia pasirūpinti emocine sveikata, bet moterims lengviau atlikti kraujo tyrimą nei užpildyti Edinburgo skalę (kuri nustato, ar yra pogimdyminės depresijos požymių). Tyrimas dažniausiai rodo, kad visi rodikliai kažkokie „pasėdę“, geležies mažai. Bet taip ir turi būti! Yra gamtos skirtas laikas, per kurį kūnas po truputį atsigauna. Jam padėti reikia švelniai. Tačiau moteris skubiai gelbstisi lašelinėmis. Kodėl? Nes madinga. Kaip specialistė, aš nei baru, nei giriu, bet laikausi nuosaikesnio požiūrio. Nėra įrodyta, kad tokia šoko terapija (geležies lašinės) neturi jokio pašalinio poveikio po gimdymo. Klinikinės situacijos skirtingos. Jeigu tikrai reikia, gydytojas skyrė, tada šaunu. Bet daryti tokius dalykus dėl mados nederėtų.
Stenkitės nepakliūti į prastų specialistų ar išvis nespecialistų rankas. Privaloma gauti gydytojo konsultaciją ir rekomendaciją, o ne pamačius reklamą susilašinti. Tai gali būti nesaugu. Be to, žindymo periodu reikia santūrumo, geriau susilaikyti nuo „madingų“ terapijų – šviesos, fototerapijos ar lašelinių, o pokalbis su psichologu ar psichoterapeutu pogimdyminiu etapu būtų labai naudingas.
Mamos daug informacijos semiasi iš užsienio tinklalapių. Ar labai skiriasi nėštukių priežiūra pas mus ir užsienyje?
Reglamentai šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, yra šalių, kur NIPT tyrimas kompensuojamas, jei yra tam tikrų indikacijų. O pas mus šis tyrimas mokamas išimtinai paciento lėšomis. Lietuvoje nėštumo metu atliekama sąlyginai daug echoskopijų, lyginant su užsieniu. Pas mus kaskart atėjus į patikrą nėščiajai reikia atsinešti šlapimo tyrimą, ko tikrai neprašo visur. Mūsų šalyje beveik nėra tęstinės akušerijos. Skiriasi gimdymo planavimas. Mes labiau techniškai stebime nėščią moterį ir stengiamės pagauti bet kokius nukrypimus nuo normos. Kitose šalyse labiau susitelkiama į psichologinį pasirengimą gimdymui. Moterys iš anksto susikuria savo gimdymo viziją, rašo gimdymo planus. Mūsų gydytojai nelabai linkę diskutuoti, koks yra moters svajonėse nupieštas gimdymas. Jie sako – žiūrėsime, matysime. Sprendimai priimami gydytojų.
Gimdyvių drastiškai mažėja, o personalo, paslaugų, stacionarų lieka tiek pat. Galima sakyti, moteris apšokinėjama kelis kartus geriau, nei buvo anksčiau?
Tikra tiesa. Sakau moterims, kad jos gimdo aukso amžiuje. Niekada nebuvo taip prižiūrėtos, tokios svarbios, kaip dabar, kai jų tiek mažai. Kai manęs per mokymus klausia, ar užteks vietų, ar pakaks specialistų, atsakau – gimdote per demografinę krizę, jums labai pasisekė. Priežiūra ypač gera, o paslaugų kokybė aukšta.
Tik vis dar trūksta vienintelio dalyko – pasikalbėjimo su moterimi ir tęstinės akušerinės pagalbos. Visa sistema, kuri sutverta spręsti problemas, turi keistis. Bet tai negali įvykti per naktį. Iki šiol dar mėgstama eskaluoti akušerinio smurto temą. Informacijos vandenyne moterys ieško ne tik struktūrinės informacijos, bet ir kitų moterų patirčių. Gyvos istorijos reikalingos, kad atlieptų lūkestį, jog viskas bus gerai, gimdymas – tai šventė. Ir čia jos randa negatyvių istorijų pliūpsnį. Žiniasklaida irgi kelia bangas. Ne visi žurnalistai kalbina abi puses, ne visi ieško balanso – tiesiog paleidžia į eterį subjektyvias, tik vienos pusės papasakotas istorijas. Mes, akušerių bendruomenė, dedame daug pastangų, kad atlieptume kiekvieną mamą, tačiau vos įvyksta koks nors nesklandumas, yra apibendrinama – „visur akušerinis smurtas, visi akušeriai vienodi“.
Norint emociškai sklandaus gimdymo svarbiausia yra bendradarbiavimas. Jeigu šeima ateis pasiruošusi, išmanys sistemą ir turės aiškius lūkesčius, nekils jokių nesusipratimų.
Ką moteris turi žinoti konkrečiai?
Kad čia ne amerikiečių, ne britų, o Lietuvos medicinos sistema. Kad ne dirbtinis intelektas pasako, kaip turi elgtis gydytojas ar akušerė. Kokia yra stacionarų sistema. Kodėl prenataliniame centre moteris prižiūrima vienaip, o miesto ligoninėje kitaip. Kuo skiriasi gydytojas nuo akušerės, kokios jų pareigos ir kompetencijos. Kokios pagalbos priemonės gimdant siūlomos Lietuvos stacionaruose.
Kuo daugiau aiškumo ir susikalbėjimo, procedūrų įvardinimo ir, žinoma, pagarbos pacientei bei jos šeimai, tuo greičiau sumažės akušerinio smurto įvardinimo. Kartais akušeriniu smurtu gali būti pavadinta procedūra, kuri priimta tos ligoninės algoritmuose, bet personalas aiškiai nepasako, kas tai per procedūra, neatsiklausia šeimos leidimo. Žinodama, kas kurioje ligoininėje taikoma, moteris dažniausiai turi galimybę pasirinkti, kur jai gimdyti.
Kaip gimdymui ruošiasi šiuolaikiniai tėčiai?
Tėčiai dabar sako – kam ruoštis, juk tiktokas pilnas vaizdelių, kurie trumpi ir aiškūs, pavyzdžiui, 5 būdai kaip tapti tobulu naujagimio tėčiu. Visose socialinėse platformose rasite per minutę išdėstytą esmę.
Bet kai ant rankų patenka tikras gyvas vaikelis, tiktokas nutolsta, atsiranda normali žmogiška baimė. Mokymų momentas, kai dirbame su lėle-kūdikio muliažu, yra neįkainojamas. Žmonės yra gyvūnai, o gyvūnai mokymų nelanko ir nežiūri reelsų. Jie turi jusles. Mes irgi jas turime, tik reikia atgaivinti. Kai tėčiai paima į rankas muliažą, juslės atsigauna. Matau, kaip tėtis nedrąsiai keičia sauskelnes, o rankos dreba. Mama žiūri didelėmis akimis, tokia laiminga. Klausia vyro – iš kur tu viską žinai? O jam tiesiog atsigamino instinktas. Atsirakinimui pakanka 1,5 valandos mokymų, padėjus telefoną.
Su tėčiais imituojame paprastą rutiną. Gimė naujagimis, ką pirmiausia reikės padaryti? Perimti iš akušerės rankų. Ką gi, imame. Tada reikės apiprausti. Prausiame. Tada reikės pakeisti sauskelnes, nes moteris juk po gimdymo. Keičiame. Tada aprengti. Aprengiame.
Neturime nieko prieš instagramo ar tiktoko buitines gudrybes, jeigu jos tikrai geros. Pavyzdžiui, gudrybė, kad pirma ant vystymo stalo dedame ne nuogą kūdikį, o drabužėlį. Tada nebus sunku aprengti, nes nereikės vaikučio vartyti. Net pagiriu tėčius, kad matė, žiūrėjo, bet dabar tai darykime tikrovėje. Ir, žinote, dažnai tos gudrybės, kurios gražiai atrodo sumontuotos, realybėje nebūtinai gerai veikia.
Minėjote, kad kai kurios DI rekomendacijos suglumina, papasakokite.
Pavyzdžiui, klausimas, į kurį dirbtinis intelektas atsakė teigiamai, bet šeimos dar norėjo pasitikslinti, – ar naujagimiui reikia akinukų nuo šviesos? Nes, pasak gydytojo Gudručio, vaikučiui dienos šviesa yra per ryški.
O paskutinė DI rekomendacija išvertė iš kojų (beje, apie tai klausė ne viena šeima, o net kelios). Šeimos pasikonsultavo su DI, bet dar norėjo užtvirtinti ir paklausė per mokymus: „Kada galima įsileisti senelius lankyti naujagimio, atsižvelgiant į tai, kad visi seneliai yra ligų užkratas (nes seni) bei ar tikrai jiems reikia atlikti burnos higieną prieš lankymą?“
Man liūdna, kad šeimos tuo šventai tiki, jos manęs paklausia tik tarp kitko ir gali būti, kad paprašys savo mamos ir tėvo atlikti burnos higieną prieš aplankant anūką.
Tekstas Neilos Ramoškienės
