Šiuolaikinius vaikus ekranai lydi kiekvieną dieną. Tėvams atrodo šaunu, kai metų vaikas prabilo angliškai. Kaip ekranai veikia vaiko kalbą?
Jurgita Lendraitienė, Šiaulių lopšelio-darželio „Žirniukas“ logopedė metodininkė
Padavę vaikui išmanųjį įrenginį tikimės, kad turinys vaiką lavins, mokys. Ką manote jūs?
Telefonai ir planšetės tapo patogiu būdu nusiraminti, užimti ar tiesiog pralinksminti mažylį. Išties – skaitmeninė era siūlo animaciją, žaidimus ir interaktyvias programas, kurios teigia, kad ugdo ir lavina vaiką. Tačiau taip būna ne visada. Neurologų ir logopedų praktika rodo, kad ankstyvas ir per didelis ekranų naudojimas, ypač iki 3 metų, turi neigiamos įtakos vaiko kalbos, dėmesio ir socialinei raidai. Pirmieji treji metai – intensyviausias laikotarpis, kai formuojasi kalbos ir socialinio bendravimo pagrindai.
Išmanusis įrenginys „kalba“, vadinasi – moko vaiką kalbėti?
Vaikai išmoksta kalbą tik gyvoje sąveikoje, stebėdami žmogaus veidą, mimikas, akis, girdėdami balso ritmą, intonacijas. Bendraudamas su suaugusiuoju, vaikas ne tik girdi žodžius, bet ir jaučia emocinį ryšį, mato reakcijas, mokosi laukti, atsakyti, mėgina kartoti ir kuria pokalbį.
Su ekranu ryšys – vienpusiškas, be bendravimo, be pauzių, be emocinio atsako, be galimybės sustoti ir įtvirtinti naujus žodžius. Vaikas tampa stebėtoju, o ne pokalbio dalyviu. Dėl sumažėjusio gyvo bendravimo lėtėja žodyno plėtra, silpsta rišliosios kalbos ugdymas, sunkėja supratimas.
Tėvai sako, kad vaikai iš filmukų išmoksta raidžių, spalvų, skaičių. Spalvų, raidžių mokėjimas dar nereiškia, kad vaikas moka kalbėti. Galima išmokti simbolį, bet nesuprasti jo prasmės ir kur tai panaudoti realiame gyvenime.
Ekranai kalbos neišmoko, tai daro žmonės, todėl svarbiausia ne pats įrenginys, o kiek laiko ir kokiose situacijose jis pakeičia gyvą bendravimą.
Tėvai pasiginčys – vaikutis iš telefono išmoko dainelių, cituoja filmukus.
Vaikai gali atkartoti frazes iš filmukų, cituoti reklamas, tačiau tai nebus tikras kalbėjimas – tai tik automatiškas pakartojimas. Realiame pasaulyje naujų žodžių išmokstama per patirtį: liečiant, tyrinėjant, klausiant, žaidžiant. Ekranai tokios patirties nesuteikia. Greitai besikeičiantys vaizdai ekrane formuoja dėmesį, kuris išlaikomas tik stiprių vizualinių dirgiklių. Tada tampa sunku įsiklausyti į suaugusiojo kalbą, spręsti užduotis, dalyvauti pokalbyje. Tai tiesiogiai veikia ir kalbos raidą, elgesį. Vaikas greičiau susierzina, jam sunkiau sekasi reguliuoti emocijas, pykčio priepuolius, greičiau pavargsta.
Labai svarbu suprasti, kad pagrindinis mažų vaikų mokymosi būdas – žaidimas. Būtent jame atsiranda nauji žodžiai, sakiniai, socialiniai įgūdžiai. Kai ekranai pakeičia savarankišką žaidimą, nukenčia kalba. Todėl pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijos griežtos – iki dvejų metų visiškai atsisakyti ekranų, o 2–5 metų vaikams turėtų būti griežtai ribojamas laikas.
Laikas, trukmė, minutės – tuos dalykus tėvai gali įsidėmėti. Ar yra ekranų naudojimo higiena, kurią siūlote tėvams?
Svarbu yra ne tik trukmė, bet tai, kaip ir kada ekranai naudojami. Niekada nereikėtų jų naudoti valgymo skatinimui, prieš miegą, automobilyje ar kaip raminimo priemonę. Tokiomis situacijomis ekranai dar labiau trikdo nervų sistemą, dėmesį ir savireguliaciją.
Jei norime, kad vaikai mažiau laiko leistų prie ekranų, turime patys rodyti pavyzdį – leisti laiką kartu, bendrauti, žaisti, valgyti be telefonų.
Ribų nustatymas nėra draudimas, tai rūpestis, saugumo jausmas. Ribos padeda suprasti, kur pramogos, o kur realus gyvenimas.
Labai svarbu parinkti ir tai, ką žiūrės vaikutis. Rekomenduojami mokomojo pobūdžio filmukai, dainelės lietuvių kalba. Šalia turėtų būti ir suaugęs žmogus, kuris padėtų, komentuotų, aiškintų.
Kas blogiau – išmanusis telefonas (planšetė) ar televizorius? Gal seniau laikytas blogiu dabar TV jau tampa gėriu?
Šiandien šitą svarstymą girdžiu labai dažnai. Nors nė vienas iš jų nėra idealus sprendimas kalbos raidai, vis dėlto išmanusis telefonas dažniausiai daro didesnę žalą. Telefonų turinys yra greitas, ryškus, intensyvus ir sukurtas taip, kad vaiko „nepaleistų“. Telefonai naudojami arti veido, todėl natūralus akių kontaktas, mimikos stebėjimas ir gyvas bendravimas – viskas, kas būtina kalbos augimui, – nyksta.
Tuo tarpu televizorius, nors tikrai nėra tapęs „gėriu“, šiandien jau vertinamas švelniau. Jo ekranas yra toliau, todėl mažylis išlieka labiau susietas su aplinka ir gali matyti tėvų veidus, girdėti komentarus, žvilgtelėti į reakcijas. Televizijos turinys paprastai lėtesnis, ramesnis, mažiau stimuliuojantis nei telefonuose ar planšetėse. Be to, televizorių dažnai žiūrime kartu – o bendras žiūrėjimas gali virsti visaverte kalbine patirtimi, kai tėvai įvardija personažus, aiškina situacijas, komentuoja tai, kas vyksta ekrane.
Televizorius tikrai netapo visuotinai naudingu, tačiau šiuolaikinių išmaniųjų įrenginių fone jis vis dažniau matomas kaip mažesnė blogybė.
Ar pati savo praktikoje matote ekranų įtaką kalbai?
Taip, savo praktikoje ekranų įtaką kalbai matau labai ryškiai, ir, deja, dažniausiai ne iš gerosios pusės. Tėvai nustemba, kai sakau, kad ekranų perteklius gali būti vienas iš svarbiausių veiksnių, stabdančių vaiko kalbos raidą.
Labiausiai įsiminęs ketverių metų berniukas, normalios raidos vaikas, turintis gerą intelektą, gebantis puikiai atlikti neverbalines užduotis, suprantantis loginius ryšius, labai smalsus. Tačiau berniukas nekalbėjo. Tik keli žodžiai angliški, kuriuos taip pat tarė netaisyklingai. Vaikas negebėjo aiškiai pasakyti, ko nori, net pavieniais žodžiais. Sunku buvo bendrauti ne tik su suaugusiais, bet ir bendraamžiais.
Kai pradėjome aiškintis, kas vyksta namuose, paaiškėjo, kad ekranai užima didelę kasdienybės dalį. Namuose mažai gyvo bendravimo, mažiau situacijų, kuriose turėtų kažką pasakyti pats. Vaikas darželį lankė labai mažai, todėl natūralių socialinių patirčių, kuriose mokytųsi klausyti, atsakyti, derėtis, prašyti, jam taip pat stigo.
Ekranų įtaką matau kasdien, ir ji tikrai stipri. Bet kartu žinau, kad tėvai, nusprendę keisti įpročius, gali labai daug padaryti savo vaiko kalbos labui.
Ar turi įtakos kokiu laiku (dienos) duodamas telefonas?
Taip, turi įtakos. Geriausia, jei telefonas duodamas tuomet, kai vaikas yra pailsėjęs, pavalgęs ir nereikia atlikti jokių kalbinių, socialinių užduočių. Tinkamiausias metas – dienos vidurys, popietė.
Yra atvirkštinių pavyzdžių, kai tėvai davė telefoną nuo gimimo, ir vaikas užaugo vunderkindas?
Pavieniai geri pavyzdžiai nepaneigia bendros tendencijos. Visada bus vaikų, kurie vystosi greičiau dėl savo įgimtų gebėjimų, aukšto intelekto ar palankios aplinkos, ir jie sėkmingai auga, nepaisant ekranų. Tai – išimtis, ne taisyklė. Tokiais atvejais tėvai dažnai priskiria nuopelnus telefonui, nors vaikas būtų puikiai vystęsis ir be jo. Daugumai vaikų telefonas nėra kalbos skatintojas – veikiau kliūtis, todėl, vertinant ekranų naudą, svarbu žiūrėti ne į pavienius „vunderkindus“, o į aiškią bendrą tendenciją.
Ekranai nėra blogis, jei naudojamės protingai. Tačiau ankstyvajame amžiuje jie atima iš vaikų tai, kas svarbiausia: gyvą ryšį, emocinį saugumą, žaidimą, patirtį, abipusį bendravimą. Ekranai gali palaukti. Vaiko kalbos raida – ne.
Kada dėl užstrigusios vaiko kalbos reikėtų kreiptis į logopedą?
Visada verta pasitarti su specialistu, jei vaikas sunkiai susikaupia, mažai kalba, tik pakartoja išgirstus žodžius ar frazes tarsi „aidu“, mažai žaidžia, nekuria sakinių, sunkiai supranta kalbą ar nereaguoja į ją. Geriau iš anksto pasitikrinti, nei nerimauti ir laukti, kad savaime „išaugs“.
Susiję straipsniai
