Vaikų rankose telefonas šiandien tampa ne tik bendravimo priemone, bet ir laisvalaikio, informacijos bei pramogų šaltiniu. Vis dėlto specialistai įspėja, kad kartu su naujomis galimybėmis atsiranda ir naujų rizikų – nuo miego sutrikimų bei priklausomybės požymių iki sunkumų bendraujant gyvai. Apie tai, kaip padėti vaikams formuoti sveikus santykius su technologijomis, diskusijoje „Telefonas vaikui: socialinis bilietas ar spąstai?“ kalbėjosi vaiko teisių gynėjai ir Lietuvos sporto universiteto mokslininkai.
Kada vaikas telefonui jau pasiruošęs?
Sprendžiant, ar vaikui jau laikas turėti telefoną, svarbu nepasiduoti vaikų spaudimui. Kaip pabrėžia vaiko teisių gynėja Ieva Lukošaitienė, telefonas gali būti priemonė bendrauti, bet retai yra pats santykio pagrindas. Kur kas svarbiau stebėti, ar vaikas turi realių ryšių, ar yra kviečiamas žaisti, bendrauja gyvai ir jaučiasi priimtas. Jei vienintelis argumentas telefonui yra tai, kad „jį visi turi“, verta dar kartą įvertinti, ar toks sprendimas iš tiesų reikalingas.
Vaiko pasirengimą telefonui lemia ne tiek amžius, kiek jo brandumas ir gebėjimas atsakingai naudotis technologijomis. Vaiko teisių gynėja atkreipia dėmesį, kad „svarbiausia ne „ar jau galima“, o „ar vaikas turės pagalbą ir aiškias ribas, ar mokės juo naudotis saugiai“.
Todėl tėvams rekomenduojama įvertinti, ar vaikas geba laikytis susitarimų, planuoti savo laiką, supranta galimas grėsmes internete ir kreipiasi pagalbos susidūręs su nemaloniu turiniu. Telefonas neturėtų būti vertinamas kaip savaime suprantama dovana pagal amžių – pirmiausia svarbu įsitikinti, kad vaikas pasirengęs juo naudotis atsakingai.
Tačiau net ir gavus telefoną svarbu stebėti, kokią vietą jis užima vaiko kasdienybėje. „Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar telefonas yra tik pomėgis, o gal jis jau atima vis didesnę kasdienybės dalį? Jeigu vaikas vis mažiau laiko praleidžia su draugais, vengia veiklų be ekrano, nenori laiko leisti su šeima ir visas dėmesys nukreiptas į telefoną, tai šauktukas tėvams“, – sako psichiatras-psichoterapeutas Mindaugas Jasulaitis.
Pašnekovams antrina ir Lietuvos sporto universiteto profesorius Arūnas Emeljanovas. Pasak jo, pats telefono naudojimas nėra problema – vaikai juo bendrauja su šeima ir draugais, žaidžia ar ieško informacijos. Tačiau nerimą turėtų kelti situacijos, kai dėl ekranų kyla konfliktai šeimoje, prastėja vaiko atmintis, nukenčia socialinis gyvenimas, mokymosi rezultatai ar miego kokybė.
Ne draudimai, o susitarimai
Specialistai sutaria, kad vien nuspręsti, kada vaikui duoti telefoną, nepakanka. Ne mažiau svarbu susitarti, kaip juo bus naudojamasi kasdien.
Mokslininkai pataria suaugusiesiems kuo anksčiau mokyti vaiką savarankiškai ir sąmoningai kontroliuoti savo ekranų laiką: „Kuo jaunesnis amžius, tuo stipresnis ekranų poveikis centrinei nervų sistemai. O ir pats įgūdis valdyti savo impulsus priklauso nuo to, kaip anksti suaugusieji šį gebėjimą pradės ugdyti.“
Todėl svarbu ne tik nustatyti taisykles, bet ir padėti vaikui suprasti jų prasmę – mokyti atpažinti, kada laikas prie ekranų pradeda trukdyti poilsiui, mokslams, bendravimui ar kitoms svarbioms veikloms. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią naudą duoda ne griežta kontrolė, o vaiko gebėjimas pačiam priimti atsakingus sprendimus.
Vaiko teisių gynėja I. Lukošaitienė kartu su Lietuvos sporto universiteto mokslininkais atkreipia dėmesį, kad vaikų santykį su technologijomis pirmiausia formuoja ne taisyklės, o kasdien matomi suaugusiųjų pavyzdžiai.
Kitaip tariant, vaikai mokosi stebėdami. Jei šeimoje įprasta laisvalaikį leisti aktyviai, bendrauti gyvai, skirti dėmesio pomėgiams ir poilsiui be ekranų, tikėtina, kad ir vaikas formuosis panašius įpročius. Tuo tarpu nuolatinis suaugusiųjų naršymas telefone ar darbas prie ekranų kiekvieną laisvą akimirką siunčia priešingą žinutę nei žodiniai raginimai riboti naudojimąsi technologijomis.
Be to, prof. A. Emeljanovas pastebi, kad vien draudimų ar ribojimų dažniausiai nepakanka. Paėmus telefoną ar kompiuterį, problema neišsisprendžia savaime, ypač jei vaikas neturi kitų būdų prasmingai ir įdomiai leisti laiką. Todėl kartu su ribomis būtina pasiūlyti alternatyvų – sporto veiklas, būrelius, kūrybinius užsiėmimus, laiką su draugais ar bendras šeimos veiklas.
Vaikui svarbu patirti, kad malonumą, įspūdžius ir bendravimą galima rasti ne tik virtualioje erdvėje. Kuo daugiau tokių patirčių jis turės realiame gyvenime, tuo mažesnė tikimybė, kad ekranai taps pagrindiniu laisvalaikio ar emocinio nusiraminimo šaltiniu.
Kaip padėti vaikui, kuris priklausomas nuo telefonų?
Problemos mastą atskleidžia ir Lietuvos sporto universiteto duomenys. Jaunimas kasdien vidutiniškai prie ekranų praleidžia apie penkias su puse valandos.
„Jeigu mokykla neturi telefonų ribojimo politikos, tai vien mokykloje pertraukų metu vaikai praleidžia apie pusantros valandos ekranuose“, – sako M. Jasulaitis.
Specialistai taip pat įspėja, kad besaikis išmaniųjų įrenginių naudojimas gali būti susijęs su didesne emocinių sunkumų rizika. Tyrimai rodo, kad dėl perteklinio ekranų naudojimo didėja depresijos ir nerimo sutrikimų tikimybė.
Nerimą turėtų kelti situacijos, kai vaikas vis dažniau atsiriboja nuo šeimos ir draugų, praranda susidomėjimą kitomis veiklomis, sunkiau kontroliuoja laiką prie ekranų, tampa irzlus ar piktas negalėdamas naudotis įrenginiais. Tokiais atvejais gali būti naudinga psichologo ar psichoterapeuto pagalba, o esant poreikiui – ir kognityvinė elgesio terapija. Specialistai padeda vaikui geriau suprasti savo elgesį, ugdyti savikontrolės įgūdžius ir atrasti sveikesnius būdus tenkinti emocinius bei socialinius poreikius.
Vis dėlto pagalba neturėtų apsiriboti vien specialistų kabinetais. Vaiko teisių gynėjai pastebi, kad ne mažiau svarbus ir šeimos vaidmuo – bendras laisvalaikis, nuoširdus domėjimasis vaiko pomėgiais bei kasdieniai pokalbiai padeda kurti saugų ryšį ir mažina riziką, kad virtualus pasaulis taps pagrindine vaiko gyvenimo erdve. Kai vaikas jaučiasi matomas, išgirstas ir turi prasmingų veiklų už ekranų ribų, tikimybė, kad telefonas taps pagrindiniu emocinių poreikių tenkinimo būdu, gerokai sumažėja.
