Savo istoriją pasakoja mama Vilma
Kodėl dalinuosi. Nusprendžiau parašyti šį laišką, nes jaučiuosi socialiai atsakinga mama.
Labai sutinku su ankstesnių rašinių autorėmis, jog gerų istorijų labai mažai, ir retai kuri „varginasi“ jas papasakoti, o štai jau blogosios patirtys juk tokios intriguojančios ir žadą atimančios, kad jomis tiesiog būtina pasidalinti (ironizuoju).
Išties nesuprantu tų moterų, kurios vis gąsdina kitas būsimas mamas savo blogomis patirtimis ir būtinai sako: „Pamatysi, ir tau taip bus“. Nesupratau ir nesuprasiu, kaip galima taip teigti. Kiekviena mūsų – unikali, ir patirtys skirtingos. Taip, žinoti blogąsias patirtis reikia, bet negalima susitapatinti su jomis ir užsiblokuoti. Ar tai tikrai blogoji patirtis, o gal tiesiog požiūris į ją netinkamas, nepakankamas psichologinis pasirengimas, ir panašiai.
Lengvas nerimas yra gerai. Visų pirma noriu pasakyti, kad būtina domėtis gimdymu ir tuo, kokie emociniai, fiziologiniai procesai vyksta jo metu, nes tada lengviau viską priimti, iškęsti. Nepritariu požiūriui „Visos pagimdo – ir aš pagimdysiu“, „Visos vaikus užaugina – ir aš užauginsiu“.
Mano manymu, pasiruošimas gimdymui – kaip ir viskas gyvenime – turi būti su lengvu nuolatiniu „nerimu“ (gerąja prasme). Tas nerimasmus verčia judėti į priekį ir prisiimti atsakomybę pačioms už viską, kas vyksta su mumis. Šiuo atveju, nenumesti atsakomybės gydytojams, akušerėms.
Mes valdome (turime stengtis valdyti) savo mintis, emocijas ir kūną.
Kaip aš ruošiausi atėjimui. Nuo pirmųjų dienų mane kankino tas anksčiau minėtas nerimas. Norėjau kuo daugiau sužinoti, kas tas gimdymas, kodėl ir kaip viskas vyksta. Kartu su vyru lankėme intensyvius kelių dienų kursus poroms, nes buvome tikrai žali, o vien kitų patirtimi ir gandais nesinorėjo vadovautis. Žinoma, jei pažvelgčiau atgal… Tuo, kuo tikėjome išklausę kursus, kokius pamokymus gavome ir kaip buvo iš tikrųjų, – tikrai ne 100 proc. pasakytos tiesos atitiko mūsų realybę. Bet aš visada sakau, jog geriau žinoti nei nežinoti. Tuos kursus rekomendavome ir kitoms draugų poroms. Žodžiu, intensyviai investavau gilindama žinias ir tobulindama savo fizinį pasirengimą. Kadangi turėjau problemų dėl stuburo – lankiau sveiko stuburo mokyklėlę. Buvo sunkoka viską suderinti, tačiau, jei labai nori, – viskas įmanoma. Tikėjau, jog judėjimas nėštumo metu yra būtina sąlyga gerai nėščiosios ir mažylio savijautai.
Neužsisklendžiau nuo blogų istorijų, bet neskubėjau savęs tapatinti su jomis. Ir sąmoningai ieškojau teigiamų patirčių. Deja, tinkami įkvėpiantys žodžiai buvo išsakyti paskutinėmis akimirkomis – likus vos kelioms dienoms iki gimdymo. Kaip dabar prisimenu savo anytos draugės žodžius: „Atmink, kad geriausi nuskausminamieji yra kvėpavimas. Giliai kvėpuok ir stenkis atsipalaiduoti. Ir dar. Žinok, jog kad ir kaip bus sunku, po kelių valandų tai praeis. Jei nepraeis po kelių valandų – praeis po 8 valandų, jei ne po 8 valandų – po paros tikrai praeis.“ Po gimdymo jai dėkojau už šiuos žodžius.
Gimdymas lyg pagal vadovėlį, bet ne visai. Jau buvome susitarę su gydytoju, bet, iki gimdymo likus kelioms savaitėms, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Minėtasis gydytojas man pasirodė nepriimtinas savo mintimis ir pasisakymais, todėl paskutinę minutę pasikalbėjau su draugės rekomenduota akušere, ji mane ir patikino, jog tikrai nėra reikalo su niekuo tartis, ypač, jei nėštumas sklandus. Tada pakanka priimsiančios akušerės, o budintis gydytojas visada padės prireikus. Taip ir padarėme.
Sąrėmiai prasidėjo 22 val. Skausmas/maudimas juosmens srityje. Jie taip ir netapo labai tikslūs. Minučių intervalas šokinėjo 4/6/2/9 ir pan. Apie 10 val. ryte pasirodė vandenys. Dar 4 val. praleidau namuose, išsimaudžiau po dušu, ir išvykome į Kauno klinikas. Pralaukėme laukiamajame, kol atsirado laisva gimdykla, ir 20.09 val. turėjome savo vaikutį rankose.
Nei daug, nei mažai – beveik para. Bet, kad ir kaip banaliai nuskambės, – visos sekundės vertos rezultato. Gimdymas nebuvo labai lengvas, tačiau žinojimas man padėjo susikaupti, reikiamu momentu mažiau galvoti apie save, o daugiau apie ateinantį kūdikėlį. Ir išties, pakako akušerės, o prireikus gydytoja „užsuko“ 2 min. ir vėl viskas buvo tik mano ir akušerės valioje. Gimdžiau be intervencijų, nes taip pati norėjau. Esu dėkinga akušerei Vilijai Šlopšnienei, kuri labai jaukiai priėmė mūsų sūnelį. Taip pat savo vyrui už moralinį ir rankos palaikymą gimdymo metu.
Mano patarimai:
Patarčiau neapsiriboti vienų gimdymo namų rengiamais kursais. Vieni jų būna labai lakoniški ir agitaciniai (gimdykite pas mus, nes čia geriausia). Beje, labai priklauso ir nuo specialisto, kuris skaito paskaitą. Todėl lankykite (pagal galimybes) kuo įvairesnes paskaitas skirtinguose gimdymo namuose net ir tomis pačiomis temomis ir niekada niekuo netikėkite aklai, o ugdykite savo kritinį mąstymą.
Nė viena perskaityta knyga ar seminaras nepadės pagimdyti ar sėkmingai užauginti vaiko. Laukimąsi, gimdymą reikia išjausti. Vien paviršutiniškas užsiprogramavimas, kad „viskas man bus gerai, aš žinau, nieko man nenutiks“, gali ir nepadėti. Domėtis domėtis ir dar kartą domėtis, bet „nenuprotėti“.
Knygos: R. Šemeta „Gimdymas su šypsena“; A. Žarskus „Gimimo slėpinys“; L. Regan „Nėščiosos knyga kiekvienai dienai“, K. Vitkauskas „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“; E. Markūnienė „Žindymo menas ir mokslas“
Kursai: www.mamospienas.lt (IBCLC žindymo konsultanė Rasa Siudikienė); Nėščiųjų kursai poroms (akušeris Artūras Kirijenko) ir visi nemokami gimdymo namuose; https://www.facebook.com/LLLLietuva/
Sėkmės! Tikėkite ir kliaukitės savimi ir tik savimi! Būkite drąsios! Patarimai gerai, bet vairą sukiojate Jūs!
„Mamos žurnalas“
