
„Man labai liūdna, kad nėštukės ir šiaip jaunos moterys yra užbombarduotos siaubingų gimdymo istorijų, kurios jas taip įbaugina, kad dažna renkasi planinį cezarį ar bent jau epidūrą, vos prasidėjus sąrėmiams. Pastebėjau, kad kai moterų grupėje kalbama apie gimdymą ir pasipila tos siaubo istorijos (labai dažnai ataidinčios iš mamų ir močiučių laikų), gražias patirtis turinčios moterys kažkaip neišdrįsta pasakoti savo istorijų, gal bijodamos sumenkinti ar įskaudinti. Siūlau paprašyti mamų, kad parašytų gražių gimdymo istorijų“, – mums parašė akušerė Agnė Škudienė.
Pritariame akušerės Agnės minčiai. Štai labai pozityvi skaitytojos Lauros istorija:
Kai pradėjau lauktis savo pirmagimės Adelės, jau gimdžiusios giminės moterys gąsdino gimdymo skausmu, nedžiugino ir šeimos draugų istorijos, kai moterys lipo sienomis iš skausmo ar pradėdavo šnekėtis su kitu pasauliu… Būdavo ir tokių, kurios burdavo, jog pati nepagimdysiu… Na o iš tiesų nutiko taip, jog pagimdžiau pati: lengvai, greitai ir be skausmo!
Prasidėjus sąrėmiams, su vyru dar pasėdėjome ir pavakarojome, pažiūrėjome „Euroviziją“, aš, apimta lizdo sukimo sindromo, išlyginau skalbinius, tada išsimaudėme po dušu ir ramiai išsiruošėme į Vilniaus gimdymo namus.
Bevažiuojant sąrėmiai užeidavo kas penkias minutes, tačiau skausmo nejaučiau, tik keistą maudimą pilvo apačioje.
Atvykus į ligoninę, mus pasitiko budinti gydytoja ir kai mes išsišiepę pasakėme, kad atvykome gimdyti, ji nelabai patikėjo ir vis klausinėjo, ar man tikrai nubėgo vandenys ir ar aš kažko nepainioju. Vėliau jau važiuojant liftu, ji teištarė: „Jūs taip gražiai šypsotės, turbūt jums dar tik pati gimdymo pradžia“. Nors tai buvo toli gražu ne pradžia – kai atsidūriau gimdykloje, gimdos kaklelis buvo atsidaręs 5 cm. Dar po 1,5 val. mano dukrelė jau gulėjo man ant krūtinės. Ją išstūmiau per keturis kartus. Kaip sakė akušerė, tai buvo pavyzdinis gimdymas.
Tad norėčiau ir su kitomis, ypač būsimomis, mamomis pasidalinti savo patirtimi, kas, mano manymu, padėjo ištverti gimdymą taip paprastai.
Visų pirma nesusitapatinau su svetima patirtimi. Esu tokio būdo, kad kol nepabandau pati, tol nepatikiu, kad taip yra iš tikrųjų, tad į girdimas gimdymo istorijas žvelgiau atsargiai ir skleidžiamai baimei nepasidaviau. Paprasčiausiai atsakydavau: „O man gal taip nebus ir neskaudės“. Žinoma, sulaukdavau pašaipių žvilgsnių, bet nelabai kreipiau į tai dėmesio.
Antra, sąmoningai ruošiausi gimdymui. Nėštumui įpusėjus, apsilankėme R. Šemetos kursuose, kur gimdymas labai išsamiai buvo pristatytas kaip natūralus procesas, paaiškinta, kad skausmas daugiau kyla iš pačios baimės ir nežinojimo, kas su tavimi dedasi. Įgytos žinios suteikė daugiau ramybės ir užtikrintumo, kad viskas bus gerai, juolab kad buvome dar ir apmokyti: aš – kaip kvėpuoti, o vyras – kaip man masažus daryti (nors jų jis taip ir nespėjo atlikti – viskas įvyko labai greitai). Po šių kursų pradėjau save pozityviai programuoti – ryte prabudusi mintyse apmąstydavau artėjantį gimdymą, įsivaizduodavau, kaip viskas vyks, sakydavau, kad „aš gimdau pati lengvai, viskas vyksta lengvai ir sklandžiai, man neskauda, aš susilaukiu sveiko ir gražaus kūdikėlio“. Mintyse viską matydavau taip aiškiai, lyg tai vyktų iš tikrųjų.
Trečia, man padėjo gimdymo – kaip bėgimo per žarijas – aliuzija. Esu bėgusi per dviejų metrų ilgio karštų žarijų taką. Buvo be galo baisu iki tol, kol pradėjau bėgti. Bijojau skausmo, to, kas laukia. Tačiau nubėgus apėmė džiaugsmas ir pasitikėjimas savimi ir, kas svarbiausia, – nebuvo jokio skausmo, pėdos liko sveikos ir nenudegusios. Tad ir gimdymo procesą aš ėmiau panašiai įsivaizduoti – tai irgi padėjo sumažinti baimę. Juk viskas vieną kartą jau pavyko labai gerai ir paaiškėjo, kad baisiausias dalykas buvo baimė, kurios nebelieka, pradėjus bėgti…
Ketvirta, laikiausi požiūrio, kad nėštumas – ne liga, tad nesiėmiau kažkaip ypatingai savęs saugoti. Kadangi sveikas gyvenimo būdas man buvo įprastas, ir toliau jį tęsiau. Valgiau daug vaisių ir daržovių, stengiausi kas dieną nueiti bent po penkis kilometrus. Per medaus mėnesį su vyru išsiruošėme į 17 km žygį kanjonu – žodžiu, neribojau savo norų ir veikiau, tai, ko man norėjosi. Vadovavausi savo intuicija, ką man galima daryti ir ko ne, o ne aplinkinių patarimais ar informacija forumuose. Manau, tai man padėjo išlaikyti gerą psichologinę būseną, nesijaučiau lyg turėčiau kažką aukoti.
Galų gale – sportas. Lankiau vandens aerobiką, o jau paskutinėmis nėštumo savaitėmis dėl siautėjančios gripo epidemijos mankšteles darydavau namie. Tai man padėjo išlaikyti gerą fizinį pasirengimą, kuris sklandžiam nėštumui, manau, tikrai padėjo.
Taigi tokia mano patirtis apie beskausmį gimdymą. Linkiu ir kitoms, kad jų patirtis būtų lengva, sklandi ir džiugi!
„Mamos žurnalas“