Smagu, kad mūsų žurnalą skaito mamos įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Daugiausia tai – Airijoje ir Anglijoje gyvenančios lietuvaitės, bet yra ir daugybė „meilės tremtinių“, kurios rašo laiškus net iš Amerikos. Šį kartą savo istoriją mums pasakoja mama Jurga, gyvenanti Vokietijoje.
Meilės istorija
Mano pažintis su Vokietija prasidėjo labai seniai, kuomet buvo labai populiaru dirbti auklėmis pagal Au-pair programą. Tiesa, dirbti važiavau ne aš, o mano sesė, kuri Vokietijoje liko gyventi, ištekėjo ir gyvena iki šiol. O aš sesutę dažnai lankiau. Nors Vokietija labai graži, visada sakydavau, kad vis dėl to nenorėčiau joje gyventi… Tačiau niekada nesakyk niekada…
Tuo metu sėkmingai ir laimingai studijavau Vilniuje, turėjau neblogą darbą, daug draugų, vėliau nusipirkau ir vieno kambario butą. Paskutiniais studijų metais draugavau su vienu vaikinu, tačiau mūsų draugystė po 2,5 metų nutrūko. Kitą, lemtingą dieną po mudviejų skyrybų, gavau bičiulių kvietimą eiti į vieno Vilniaus viešbučio gimtadienį. Nors linksmintis nebuvo nuotaikos, tačiau sutikau.
Pasirodo, tuomet likimas jau buvo paruošęs staigmeną, apvertusią visą mano gyvenimą.
Kaip tik tuo metu viešbutyje viešėjo vokiečių parlamentarų grupė iš Diuseldorfo Parlamento, kuri, plėsdama ryšius su Baltijos šalimis, Lietuvoje viešėjo pirmą kartą ir žaidė futbolą su Lietuvos Respublikos Seimo nariais. Taip jau nutiko, kad būtent tą vakarą vokiečiai pataikė į viešbučio gimtadienį, ir viešbučio šeimininko buvo maloniai pakviesti prisijungti prie šventės.
Šventės metu į mane dėmesį atkreipė vienas vokietis, vyresnis už mane 15 metų. Tuomet pagalvojau apie tai, ką dauguma galvoja iki šiol – aha, užsieniečiams tik jaunų lietuvaičių reikia, vienos nakties nuotykiams.
Tad iš pradžių į jį nekreipiau jokio dėmesio. Vokiečiui priėjus įsišnekome, jis pasirodė labai malonus, įdomus žmogus. Jis advokatas, aš – teisininkė, tad bendrą kalbą radome labai greitai. Po mūsų pirmo susitikimo praėjus porai savaičių, jis vėl atskrido į Lietuvą. Su Dirku bendravau angliškai. Laikas, praleistas su juo, prabėgdavo nepastebimai greitai – jis liko sužavėtas Trakais, Europos kultūros parku, Grūto parku. Mūsų draugystė ir simpatijos vienas kitam augo labai gražiai ir pamažu. Susitikdavome kartą per mėnesį – savaitgalius leisdavome tai Vilniuje, tai viename iš Europos miestų, tai Vokietijoje. Iš pradžių praleisti savaitgalį kuriame nors Europos mieste atrodė labai romantiška, bet po metų skraidymo norėjosi pastovumo.
Po didelių svarstymų, su draugais atšventusi išleistuves, susikroviau lagaminą, pasiėmiau nuotraukų albumus, savo katiną Fredį ir išskridau į Vokietiją gyventi…
Pirmasis nėštumas
Netrukus po mano širdele sujudėjo nauja gyvybė. Abu su vyru labai apsidžiaugėme. Apie šeimą buvome kalbėję ir ją planavę, tačiau negalvojome, kad taip greitai galiu pastoti. Pirmą kartą apsilankiau pas ginekologę, būdama 7 savaites nėščia. Tada su vyru monitoriaus ekrane ir pamatėme mažą taškelį… Nepakartojamas jausmas. Kiti apsilankymai pas gydytoją vykdavo kas 3-4 savaites. Pirmo trimestro metu Vokietijoje atliekami šie tyrimai: nustatoma kraujo grupė, antikūnų testas, nustatoma, ar būsimoji mamytė turi imunitetą raudonukei. Atliekami ir toksoplazmozės tyrimai, už pastaruosius tenka sumokėti 20 eurų. 16 nėštumo savaitę skyrė atlikti Dauno sindromo tyrimus, kuriuos apmoka ligonių kasos.
Vokietijos ligoninėje
Pasibaigus pirmam nėštumo trimestrui savijauta pagerėjo, jaučiausi puikiai iki pat 26 nėštumo savaitės, kol eilinio apsilankymo pas ginekologę metu gydytoja pasakė, kad gimdos kaklelis suminkštėjęs ir 1,5 cm ilgio. Tad grėsė priešlaikinis gimdymas. Gydytoja greitai skyrė siuntimą į ligoninę – Landes Frauenklinik. Ligoninėje teko praleisti 5 savaites. Vokietijoje tebuvau pragyvenusi 7 mėnesius, tad iš pradžių buvo sunku dėl kalbos barjero suprasti vokiškus medicininius terminus.
Kadangi buvo skirtas 100 proc. lovos režimas, turėjau į valias laiko mokytis vokiečių kalbos. Po savaičių, praleistų ligoninėje, žinojau beveik visą ginekologijos terminų žodyną vokiškai. Medicinos seserys mane labai mylėjo – gal dėl to, jog matė, kad stropiai mokausi kalbą. Ir apskritai, visas personalas labai nuostabus – informacijos srautas begalinis, užtekdavo ko nors paklausti, tuoj viską išaiškindavo iki smulkmenų. Tik atvykus į ligoninę, iškart suleido kortizono ampulę, kuri turėjo subrandinti mažylio plaučiukus (iš viso 3 ampulės kas 12 valandų). Kiekvieną dieną po 3 kartus atlikdavo vaikučio širdelės tonų kontrolę.
Vokiškas neišnešiotukų skyrius
Po kelių dienų, praleistų ligoninėje, mane aplankė neišnešiotų vaikučių skyriaus psichologė, paaiškino, kas ir kaip būna su neišnešiotukais, vėliau su ratukais nuvežė į vaikų intensyviosios terapijos skyrių – ten aprodė vaikučius, gimusius prieš laiką, paaiškino, ką reiškia kiekvienas laidelis. Kai kurie vaikučiai svėrė po 450 g. Apžiūrėjus skyrių savo akimis pasidarė gerokai ramiau. Skyriuje telpa iki 10 neišnešiotų naujagimių, vienoje patalpoje pastatyti 2-3 inkubatoriai, supamosios kėdės mamytėms, sudaryta gana intymi aplinka būti su mažyliu, kiekvienas neišnešiotukas prijungtas prie kompiuterio, kuris stebi mažylio būklę. O bendroje salėje pastatytas didžiulis monitorius, kuris rodo visų vaikučių būklę kartu.
Skyriuje dirba 7 medicinos seserys ir 2 vaikų gydytojai. Kitose vaikų intensyvios terapijos skyriaus patalpose pastatytos didžiulės šaldymo kameros – jose mamos laiko savo pienuką ateičiai, nes tiek, kiek jo pasigamina po gimdymo, mažyliams būna per daug (iki 29 nėštumo savaitės gimusiems mažyliams mamos pienas apskritai neduodamas, duodamas specialus mišinys ), o kai pradedama duoti ir mamos pienelio, tai tik po 10 ml. Tad pienuko perteklius kamerose ir užšaldomas.
Nustebino tai, kad rytais vizituojantys gydytojai-asistentai yra gana jauni žmonės, o skyriaus vyriausieji gydytojai palatose pas pacientes beveik nesilanko. Vėliau paaiškėjo, jog taip gydytojai-asistentai mokosi, savo pastabas perduoda vyriausiems gydytojams, kurie kiekvienos pacientės istoriją įdėmiai peržvelgia ir duoda nurodymus, ką toliau daryti.
Feliksiuko gimimas
Ankstų balandžio 16-osios rytą mane pažadino stiprus skausmas pilvo apačioje, būsimam sūneliui buvo 31 nėštumo savaitė.
Iškart mane išvežė į gimdymo skyrių apžiūrai ir pasakė, kad gimdos kaklelis atsidaręs 4 cm. Tuometinis ultragarso tyrimas parodė, kad mažylis sveria 1500 g. Gimdymo skyriuje praleidau visą dieną, sąrėmiai tai užeidavo, tai praeidavo, bet sustabdyti jų buvo nebeįmanoma, gimdos kaklelis vis daugiau atsidarinėjo.
22.00 val. prasidėjo tikrasis gimdymas. Iš pradžių gydytojai buvo nusprendę daryti cezario pjūvį, nes vaikutis dar per mažas gimti pats, gali per daug deformuotis galvytė slenkant gimdymo takais. Tačiau paskutiniu momentu pasakė, kad gimdysiu pati. Gimdžiau su epidurine nejautra. Prisimenu tik viena, kad nuo kažkokių raminamųjų vaistų gimdymo metu norėjosi miego. Gydytojas, akušerė ir 2 medicinos seserys dirbo labai ramiai, vis ramino ir guodė mane, kad gimdymas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Visą laiką aiškino, ką ir kodėl daro. Vyrui šalia buvo pastatyta supamoji kėdė, kad jis tarp mano sąrėmių pats atsikvėptų ir nusiramintų. Pati palata gana intymi: nemažas kambarys su jaukiomis užuolaidomis, visi ginekologiniai įrankiai sudėti stalčiuose, prigesinta šviesa.
Po 4 val. gimdymo į pasaulį atėjo Feliksas Paulius (Felix Paul), 1810 gramų svorio, 42 cm ūgio. Su vyru vardą jau buvome išrinkę dar prieš vaikelio gimimą. Feliksiuko vardą pasirinkome mano senelio garbei, o Pauliuko – mano vyro senelio garbei. Norėjome, kad abu vardai skambėtų tiek lietuviškai, tiek vokiškai.
Po gimdymo
Iškart po gimdymo sūnelį labai trumpam uždėjo man ant krūtinės ir išvežė į intensyviosios terapijos skyrių. Sesutės mane nuprausė ir praėjus 3 valandoms po gimdymo jau liepė vaikčioti. Kojos dar buvo truputį apmirusios nuo nejautros, bet vaikščioti buvo galima. Antrą kartą sūnelį pamačiau po 5 valandų, nes jam atliko daug įvairiausių tyrimų. Sūnus gulėjo intensyviosios terapijos skyriuje. Jį pamačius nebuvo šoko, nes iš psichologės aiškinimų žinojau, ką reiškia kiekvienas laidelis ir monitoriaus parodymai, juk prieš tai buvau mačiusi gerokai mažesnių vaikučių. Feliksas kvėpavo pats nuo pirmos sekundės ir zondu per nosytę į skrandį gaudavo mano pienuko. Maloni smulkmena buvo ta, kad pleistriukas, priklijuotas prie skruostuko (jis prilaikė zondą į skranduką), būdavo tai širdelės, tai mėnuliuko, tai varlytės formos – tokias formas iškirpdavo pačios sesutės.
Porą dienų Feliksiukas pragulėjo po mėlyna lempa nuo naujagimių geltos, per pirmas 5 dienas numetė 300 g svorio ir tesvėrė 1500 g. Bet vėliau kaip pradėjo priaugti svorio, taip be jokių infekcijų augo sėkmingai, kol galų gale po 12 dienų intensyviosios terapijos skyriuje, su 1680 g svorio bei 7 litrais užšaldyto pienuko mus pervežė į vaikų kliniką.
Beje, praėjus 2 dienoms po gimdymo, personalas išmokė mane, kaip pakeisti sauskelnes, pamatuoti temperatūrą, prilaikyti galvytę, maudyti. Čia, Vokietijoje, neišnešiotukams labai rekomenduojamas kengūros metodas, kuomet mažylis išimamas iš inkubatoriaus ir paguldomas mamai ant krūtinės, šiltai apklojamas, tuomet jis jaučia mamos širdelės dūžius taip, lyg būdamas pilvelyje. Taip Feliksiukas ant manęs pragulėdavo po 2-3 valandas, kartu su juo, užmigdavau ir aš.
Mamų kambariai
Nors ligoninė buvo tame pačiame mieste, kur ir gyvenu, pasinaudojau galimybe apsigyventi vadinamuosiuose „mamų kambariuose“. Kiekviena mamytė, pagimdžiusi ankščiau laiko, turi teisę nemokamai tame kambaryje apsigyventi. Kambaryje yra šaldytuvas (jame gali laikyti per naktį nusitrauktą pienelį ir ryte nunešti į intensyvios terapijos skyrių), patogi lova, televizorius. Visa tai mamos patogumui, kad nereikėtų gyventi viešbutyje. 12 dienų, kol Feliksiukas gulėjo neišnešiotukų skyriuje, aš ten ir gyvenau, nes norėjau kuo daugiau laiko praleisti su juo. Laikas mamytėms ir tėveliams būti su savo vaikučiais intensyviosios terapijos skyriuje būdavo neribojamas. Kartais nusitraukusi pienelį naktį nedėdavau jo į šaldytuvą pas save kambaryje, o nunešdavau tiesiai Feliksiukui, pažiūrėdavau, kaip jis miega, paglostydavau galvytę.
Vaikų klinikoje Feliksiukas praleido mėnesį, kol priaugo iki 3 kg. Vaikų klinikoje sudarytos puikios sąlygos ir mamai gyventi kartu su mažyliu.
Feliksiukas gulėjo šildomoje lovytėje, gėrė mano pienelį, išmoko žįsti, aš išmokau jį maudyti, o pati gyvenau gretimame kambaryje.
Feliksiukas moka daug žodžių lietuviškai ir vokiškai, bet tik dabar pradeda jungti po 2 žodžius. Kadangi pradėjo lankyti vaikų darželį – vokiečių kalba jo žodyne dominuoja, bet aš nenuleidžiu rankų, su juo kalbu tik lietuviškai (kitaip ir būti negali, juk Lietuvoje laukia seneliai).
Antras nėštumas
Praėjus beveik dviems metams nuo Feliksiuko gimimo vėl pradėjau lauktis. Su vyru buvome labai laimingi, kad Feliksiukas turės broliuką ar sesutę.
Pritariu minčiai, kad pirmo nėštumo metu moterys susireikšmina – pirmas nėštumas visad būna ypatingas, o antro nėštumo metu to susireikšminimo kaip ir nebelieka, nes reikia rūpintis šeima, namų ruoša, sau kaip ir nebelieka daug laiko, nes prioritetu daugiau tampa kitų, o ne tavo poreikiai.
Artėjant 26 nėštumo savaitei jaučiau nerimą, ar nepasikartos pirmojo nėštumo diagnozė – sutrumpėjęs ir suminkštėjęs gimdos kaklelis. 27 nėštumo savaitę gimdos kaklelis dar buvo 4,5 cm, o jau 28 nėštumo savaitę sutrumpėjo iki 1,2 cm. Teko vėl gultis į ligoninę. Su gydytoja buvome aptarusios, gal dėti į gimdą ginekologinį žiedą, kuris užtikrintų, jog gimdos kaklelis netrumpės, bet vėliau tos minties atsisakėme dėl infekcijų pavojaus.
„Namų pagalba“
Šį kartą gulėti ligoninėje buvo sunkiau – nes namuose buvo Feliksiukas, kuriam mamytės meilės ir globos niekas negalėjo pakeisti. Nors mano vyras gerokai nuolaidesnis sūnui negu aš (leidžia daugiau saldumynų valgyti, vėliau eiti miegoti), tačiau sūnelis miegodamas vis švelniai ištardavo ta patį gražiausią žodį „ma-ma“. Kadangi mano vyrui teko dirbti, Feliksiuku pasirūpindavo valstybė – skyrė vadinamąją „namų pagalbą“ – moterį, kuri 6 valandas per dieną prižiūrėjo sūnelį, kol Dirk būdavo teismo posėdžiuose.
Ligoninėje praleidau 5 savaites. Buvo skirtas lovos režimas – kuo mažiau judėti, kad augantis vaisius kuo mažiau spaustų ir taip trumpą gimdos kaklelį. Jau buvau morališkai pasiruošusi ir antram priešlaikiniam gimdymui, bet būnant 33 savaičių gydytojai išleido mane namo motyvuodami tuo, kad jeigu ir prasidėtų priešlaikinis gimdymas, jo nebestabdytų, leistų gimti natūraliai. Tačiau visų nuostabai grįžus namo dar porą savaičių laikiausi lovos režimo, o paskui pradėjau vaikščioti, tvarkytis namus, ruoštis mažylio atėjimui į pasaulį. Antrąjį mažylį pagimdžiau likus keturioms dienoms iki nustatyto termino. Į pasaulį atėjo nuostabus žmogutis 53 cm ūgio, 3725 g svorio Alex Robert. Pagal Apgar skalę gavo 10 balų.
Linkėjimai mamoms
Nieko nėra nuostabiau, kai pavalgydinus ir užmigdžius Aleksiuką, einu migdyti vyresnėlį, ir kai jo mažos rankytės įsikimba į mano pirštą, o putlios lūpytės ištaria: „Myliu mamytę“. „Mylėsiu amžinai“, – tariu. Rytas ar vakaras, diena ar naktis, kartais būna vis tiek, nes laikas ne eina, o auga… ir išaugti šliaužtinukai papasakoja daugiau nei prabėgusios bemiegės naktys.
Būsimoms ir esamoms mamytėms norėčiau palinkėti – kantrybės ir daug daug meilės tiems mažiems saulės spindulėliams. Juk tik nuo mūsų priklauso, kokį pasaulį regės mūsų mažylis: girdės tai, ką išmokysim girdėti, supras jį taip, kaip apie jį kalbėsim… Tai lyg dar viena galimybė daug ką pradėti iš naujo ir savo gyvenimą nuspalvinti kitoms spalvom. Patikėkit, tikrai…
„Mamos žurnalas“
