Linos Ever akla meilė – Berlynas

Lina

Lina Ever rašo tinklaraštį apie Berlyną (berlynodienoraštis.blogspot.com)

Lina Ever – žurnalistė, rašanti tinklaraštį (berlynodienoraštis.blogspot.com), trijų romanų autorė ir trijų vaikų mama. Jau kelerius metus Lina su šeima gyvena Berlyne. Pažinusi ir pamilusi Vokietiją, Lina veda ekskursijas po Berlyną ir Potsdamą.

Mūsų žurnalui ji sutiko papasakoti, kaip Vokietijoje gyvena šeimos, auginančios vaikus.

Lina, iš kur ta didžioji Berlyno magija, kad iš visų pasaulio miestų su šeima išsirinkote būtent jį?

Berlyne pirmą kartą atsidūriau 1989-ųjų rudenį, kelioms savaitėms likus iki sienos griuvimo. Tai buvo pirmasis mano pamatytas užsienis ir pirmoji meilė, o po metų pamatytas Vakarų Berlynas buvo pirmasis susitikimas su Vakarų pasauliu. Manęs daug kas klausia, kodėl Berlynas, nes juk pasaulyje yra tiek gražių miestų, bet aš atsakau, kad visų pirma meilė yra akla ir nepasiduoda paaiškinimams, o visų antra, kada tik neatvažiuodavau į Berlyną, visuomet jaučiausi čia kaip namie ir visuomet svajojome su vyru, kad norėtumėme jame pagyventi.

Pasirodo, jei ne tik svajoji, bet ir padarai vieną kitą žingsnį tos svajonės link, viskas pildosi. Didieji vaikai baigė mokyklą, o mažajam buvo tik dveji, ir mes nusprendėme, kad, kol jis nepradėjo lankyti mokyklos, tai vienintelis tarpas mūsų gyvenime, kuomet galime išsmukti.

Berlynas ir dabar mane žavi savo dvasios laisve ir kūrybingumu. Tiek žmonių, tiek kultūrų, tiek renginių, kad gali labai jaukiai jaustis vienas ir tiesiog būti savimi. Tai puiki terpė visiems kūrybingiems žmonėms. Aš ir spausdinti savo romanus išdrįsau tik išvykusi iš Lietuvos. Kažkaip pastebėjau, kad čia pati save mažiau cenzūruoju, nebegalvoju, ką pasakys aplinkiniai. Be to, Berlynas yra tik pusantros valandos skrydžio atstumu nuo Lietuvos, tad kartais visai nesijaučiu išvykusi.

Ar tai patogus miestas mamoms, vaikams? Kaip sekėsi Berlyne sudėlioti kasdienybės rutiną?

triptofontromeo-16

Lina pristato savo knygas apie Berlyną

Kai persikeli į naują vietą, nėra taip paprasta įleisti šaknis. Turi iš naujo susirasti gyvenamą vietą, pragyvenimo šaltinį, turi priprasti prie tos šalies taisyklių ir biurokratizmo, būti atviras, nesistebėti, nesipiktinti, leisti vienai daliai savęs adaptuotis, o kitai – išlaikyti identitetą. Reikia įsiregistruoti pas šeimos, pas vaikų gydytoją, pas dantistą. Pirmą pusę metų vaiką auginau namie, paskui prasidėjo nelengvos darželio paieškos. Prenzlauerberg rajonas, kur gyvename, yra vadinamas jaunų šeimų rajonu, tad čia rasti laisvą vietą darželyje prieš pusmetį yra beveik neįmanoma. Bet mums pasisekė, mus priėmė naujas privatus tarptautinis darželis.

Auginti vaikus Berlyne tikrai paprasčiau ir pigiau nei Lietuvoje. Už tą privatų ekologinį darželį mes mokėdavome tik 100 eurų per mėnesį, nes valdžia dotuoja juos. Bet į tą sumą įeina ir zoologijos sodo ar muziejų bilietai (kartą per mėnesį), ir plaukimo kursai, ir vizitai į bibliotekas, ir švenčių išlaidos, ir mokymo priemonės. Dabar mokykloje už pietus ir prailgintą dienos grupę iki 16 val. mes mokame 65 eurus. Gydytojo, dantisto paslaugos nemokamos visiems, o vaikams ir vaistai nieko nekainuoja. Už futbolo treniruotes mokame 60 eurų už pusmetį. Muzikos pamokos jau brangesnės.

Maža to, už kiekvieną vaiką tėvams kas mėnesį skiriama beveik 200 eurų vaiko pinigų.

Berlyne labai daug vaikų žaidimo aikštelių, kuriose yra laipynių įvairaus amžiaus vaikams, vyksta daug nemokamų renginių, į daugelį muziejų vaikams įėjimas net nekainuoja.

Linos vaikai Ugnė, Paulius ir Benas

Linos ir Renato Neverbickų vaikai Ugnė, Paulius ir Benas

Ar mamos buriasi į bendruomenes, ar susirenkate išgerti kavos, pasivaikščioti po parkus?

Ir darželyje, ir dabar mokykloje mamos labai stengiasi bendrauti, kad vaikai galėtų pažaisti tarpusavyje ar net nakvoti vienas pas kitą. Kai tik atšildavo, dažnai po darželio daugelis mamų žingsniuodavome iki žaidimų aikštelės ir plepėdavome, kol vaikai žaisdavo. Aišku, su vienomis susibendravome labiau, eidavome ir kartu pavakarieniauti, ir į renginius, ir į svečius. Pradėjus lankyti mokyklą, jau po pusantro mėnesio tėvai suorganizavo tėvų susipažinimo vakarėlį, o vasarą jau yra suplanuota tėvų ir vaikų savaitgalinė išvyka prie ežero. Aišku, turime ir lietuvių draugų, su jais stengiamės susitikti savaitgaliais, kad vaikas šiek tiek pažaistų ir pabendrautų lietuviškai.

Savaitgalius berlyniečiai leidžia paprastai, panašu, kad jie taip neapsikrovę darbais ir įsipareigojimais, kaip kad lietuviai. Savaitgalis geru oru – tai pasivaikščiojimas parke, susitikimas su draugais žaidimų aikštelėje, maudymasis ežere ar baseine, kurių čia nemažai.

Dažnai šeimos bent vieną savaitgalio dieną pietauja ar vakarieniauja mieste. Žiemą, kai oras prastesnis, einama į kiną, parodas arba pas draugus. Sekmadieniais šeimos mėgsta susitikti brančui (vėlyviems pusryčiams, pereinantiems į ankstyvus pietus).

Į ką vokiečiai kreipia dėmesį augindami vaikus? Kam negaili pinigų, o kam gaili?

Berlyne santykis su pinigais daug rimtesnis nei Lietuvoje. Čia yra ne gėda pasakyti, kad man per brangu arba kad neturiu pinigų. Čia net ir pasiturintys žmonės, prieš išleisdami pinigus, tikrai apgalvoja, ar tai verta. Vaikai dovanas gauna tik per šventes, o jei šiaip užsimano kokių žaislų, turi juos pirkti už savus pinigus. Labai populiarūs blusturgiai, jie rengiami ne tik miesto aikštėse, bet ir mokyklose ar darželiuose. Ten vaikas gali atsinešti savo senų žaislų ir, juos pardavęs, nusipirkti tai, ko pats nori. Tačiau net ir per šventes vokiečiai neperka vaikams brangių dovanų. Kad pradinukas gautų telefoną ar planšetę – čia visai negirdėtas dalykas. Labai retai juos apskritai pamatysi žaidžiančius kompiuterinius žaidimus.

Tačiau tėvai netaupo maistui, kelionėms, kokybiškiems drabužiams, renginiams, vaikų lavinimui. Retas dalykas, kad klasei organizuojant kelionę, kas nors atsisakytų dėl lėšų stygiaus. Kas antras berlynietis neturi automobilio, devyni iš dešimties gyvena nuomojamame bute, tačiau pinigų kelionėms ar renginiams ar tiesiog vakarienei su draugais negaili.

Ar turite kokias savaitgalio pramogas?

Šeima mėgsta vasarą keliauti po kalnus su palapine. Nuotraukoje – su abiem sunumis prie Monblano

Šeima mėgsta vasarą keliauti po kalnus su palapine. Nuotraukoje – su abiem sūnumis prie Monblano

Mūsų savaitgaliai irgi kur kas laisvesni nei Lietuvoje. Šeštadieniais dažnai būna treniruotės mažajam, be to, mieste tiek daug visko vyksta, kad kartais sunku išsirinkti. Turime mėgstamą parką netoliese, kur važiuojame maitinti aptvare gyvenančių ožkų ir pasivaikščioti paupiais, mėgstame nuvažiuot į blusturgį tiesiog paslampinėti ir paklausyti gatvės muzikos arba į ekologiškų gėrybių turgų, kuriame galima ir pasivaikščioti, ir pasisupti.

Vasarą daug važinėjame dviračiais, jau praėjusią vasarą išsiruošdavome į rimtas iškylas, numindami 20 km. Galima dviračiais važiuoti į vieną pusę, o atgal grįžti traukiniu. Žiemą dviratis lieka tik susisiekimo priemonė – kasdien važiuojame dviračiu į mokyklą. Tiesa, pastaraisiais metais, kai pradėjau vesti ekskursijas po Berlyną, mano sekmadieniai dažnai būna užimti. Mano vyrai tuomet eina į aikštelę arba žaisti futbolo, o vakarop einame pavakarieniauti mėgstamoje picerijoje.

Mityba Vokietijoje: darželyje, namuose, kavinėse. Kaip maitinasi jūsų šeima, ką mėgsta sūnus?

Cepelinų niekada neviriau, net ir gyvendama Lietuvoje, tad persikėlę į Vokietiją irgi neperėjome prie vokiškos virtuvės. Mūsų rajone daug azijietiškos virtuvės užeigų, kur gali skaniai ir nebrangiai pavalgyti, tad mano vaikas mielai kerta vietnamietiškas sriubas. Berlyne populiarus gatvės maistas ir per muges ar turgus galima nebrangiai paragauti įvairų šalių patiekalų. Kartais nusipirkti iš turko tikrą kebabą (kurio vienos porcijos mums su vaiku abiem pakanka) yra pigiau ir greičiau, nei namie gaminti.

Vokiečiai vakarienei valgo sumuštinius, užtepėles, užgeria juos alumi ar arbata ir dažnas nustemba sužinojęs, kad aš gaminu kiekvieną vakarą. Kita vertus, berlyniečiai dabar pamišę dėl sveiko maisto mados, todėl ekologiškų prekių parduotuvės ar turgeliai čia neatsigina pirkėjų. Darželyje ir mokykloje daug dėmesio skiriama sveikam maistui, pavyzdžiui, pavakariams vaikai visuomet gauna šviežių vaisių. Pamenu, kaip mano trimetis, grįžęs iš darželio, puolė aiškinti apie cukraus žalą. Mokykloje pirmą dieną išgirdau ir reikalavimą, kad pusryčiams vaikas atsineštų sumuštinį su juoda, o ne balta duona, kaip nuo seno buvo įprasta Vokietijoje.

Namuose turime virtuvėje įmontuotą garpuodį, dabar stengiuosi eksperimentuoti su juo. Esu nustebusi, kaip greitai ir kaip skaniai galima juo gaminti maistą, tik reikia išmokti daugiau patiekalų variacijų. Šiaip gaminti nelabai mėgstu, todėl renkuosi patiekalus, prie kurių nereikia ilgai stovėti. Mano vaiko mėgstamiausias patiekalas turbūt yra blynai su obuolių džemu ir, aišku, bratvurstas – kepta vokiška balta dešra. Atvykstančių draugų iš Lietuvos visada prašome atvežti paprastos juodos duonos ir glaistytų sūrelių.

Per pirmosios knygos pristatymą Vilniuje

Visa šeima per pirmosios knygos pristatymą Vilniuje

Kokių keistenybių ar įdomybių teko patirti darželyje?

Savo visas pastabas, susijusias su vokiškuoju darželiu, aprašiau naujausiame romane „Berlyno romanas“. Jame mano herojė, atvedusi savo vaiką į darželį, stebi aplinką ir nejučia įsimyli darželio auklėtoją, kuris atrodo taip, kad greičiau norėtum pas jį užsisakyti kokteilį bare, bet ne patikėti vaiką visai dienai. Taip, net neslepiu, kad aprašiau mūsų darželio auklėtoją, tačiau istoriją išgalvojau. Turbūt tai ir sukrėtė, kiek daug čia vyrų dirba darželio auklėtojais. Darželio grupės yra nedidelės – 12–14 vaikų čia rūpinasi du auklėtojai, kartais dar būna koks praktikantas. Yra ir didelių darželių, tokių kaip Lietuvoje, bet dažniausi ten privatūs, vos kelias grupes turintys darželiai, kuriuose visi visus pažįsta ir kuriuose vaikai jaučiasi kaip didelėje šeimoje. Mūsų darželis neturėjo savo kiemo, bet kasdien eidavo ar važiuodavo į žaidimų aikšteles. Kartą per savaitę būdavo išvykų diena, kai vaikai, pasiėmę dėžutes su sumuštiniais, važiuodavo į mišką arba į miestą lankyti parodų ar muziejų. Vaikai dažnai eidavo į bibliotekas, kur vykdavo knygų skaitymai, į vaikiškus kinų seansus, į baseiną. Su auklėtojais bendraudavome kaip su draugais, galėdavome visko apie savo vaiką paklausti. Todėl vaikai į darželį eidavo noriai, neverkdami.

Kaip vokiečiai rengia vaikus? Ar sureikšmina drabužius?

Čia ir vėl didžiulis skirtumas tarp Vokietijos ir Berlyno. Vokiečiai drabužiams netaupo, stengiasi ir drabužius, ir batus pirkti kokybiškus. Nors man visada buvo nesuprantama, kaip galima mokėti už striukę 100 eurų, žinant, kad po metų ji bus per maža. Berlyne dabar mada rengti vaikus vintažiniais drabužėliais. Dažnas atrodo taip, kaip mes vaikystės nuotraukose. Madinga mergaitėms sukneles rengti ant džinsų arba tris megztukus vieną ant kito, o berniukams – velvetines kelnes ir išaugtą megztinį arba marškinius prie apsmukusių kelnių. Bet čia turbūt ta hipsterių mada, kai ir tėveliai rengiasi taip pat. Šiaip Berlyne labai populiaru drabužius pirkti blusturgyje, nors kartais per išpardavimus nauji kainuoja pigiau.

Šiaip pagrindinė Berlyno mada visur yra paprastumas, kai mažiau yra daugiau, o sena yra new cool.

Ar daug dėmesio skiriama būreliams?

Vokietijoje kas antras berniukas žaidžia futbolą. Tai nėra blogai, nes yra didžiulė klubų pasiūla, šalia stadionas, o ir kaina nedidelė. Krepšinio klubo reikėtų gerai paieškoti, o paskui ir vežioti per pusę miesto. Muzikos mokyklos nedidelės ir privačios, tad kainuoja nepigiai. Mokykloje yra nemokamų sporto ir meno būrelių. Berlyne yra nemažai šeimų centrų, kur visai nebrangiai vyksta įvairios pamokėlės, tad reikia tik noro. Beje, mieste gali rasti ir pačių keisčiausių sporto šakų ar užsiėmimų. Šiaip vokiečiai nesistengia vaikų perkrauti būreliais, palieka jiems daug laisvo laiko žaisti ir karstytis. Galbūt čia kalta berlynietiška filosofija – viskas, ką darai, turi teikti malonumą. Mokykla privaloma, bet popamokiniai būreliai turi būti smagūs, ne vien lavinantys.

Nuotraukose: vaikų pramogos Berlyne

Ar vaikais daugiau rūpinasi mamos, ar yra lygybė? O jūsų šeimoje?

Berlynas – ne vien auklėtojų vyrų, bet ir tėčių miestas. Sėdėjome vasarą su draugėmis aikštelėje ir jos suskaičiavo, kad tėčių, bėgiojančių paskui vaikus, buvo kur kas daugiau nei mamų. Berlyne įprastas vaizdas – du tėčiai su vaikais išėję pasivaikščioti. Kitą vertus, gyvenu superšeimų rajone, kur net juokaujama, kad reikėtų atidaryti vaikų ir vėžimėlių nuomos punktą, kad jų neturintys vyrai jaustųsi madingi. Labai džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje irgi yra panašiai, linkėčiau, kad ši mada prigytų ir Lietuvoje. Juk kol tėčiai žaidžia lauke, įmanoma tiek darbų namie padaryti. Beje, vokiečiai ir namų darbus dalinasi po lygiai. Čia nėra savaime aišku, kas tvarkys savaitgalį namus ar kas virs vakarienę net ir tada, jei moteris dirba mažiau ar prižiūri vaiką namie.

Kas sudaro jūsų sociumą – kokie draugai?

Vaikų draugų tėvus čia sieja didesnė draugystė nei Lietuvoje, nes tiesiog daugiau bendros veiklos. Be to, ir labai patogu, kai nespėji laiku paimti vaiko iš mokyklos ar susitari dėl nakvynės pas draugą, kai reikia laisvo vakaro. Čia nedaug kas turi senelius, o jei ir juos turi, jie nėra pasiryžę prižiūrėti anūkus, tad draugai labai praverčia. Turime ir lietuvių draugų, dabar, kai Berlynas pasidarė populiari kryptis skristi, vis daugiau draugų atvažiuoja iš Lietuvos mūsų aplankyti. Vesdama ekskursijas irgi sutinku daug įdomių žmonių. Kartais pagalvoju, kad gyvenu net aktyvesnį socialinį gyvenimą, nei buvo Lietuvoje.

Kokių vokiškų įpročių perėmėte? Gerų ir blogų?

Pradėjau viską planuoti iš anksto. Vokiečiai žino, kur atostogaus po metų ir kur švęs kitas Velykas. Į gimtadienius kviečiama mažiausiai prieš mėnesį, į jubiliejus – prieš tris. Tai tik atrodo neįmanoma, bet kai pradedi planuoti, daugiau dalykų gali įgyvendinti. Lietuviai, palyginus su vokiečiais, yra paskutinės minutės žmonės.

Kalbant apie vaikų auklėjimą, vokiečiai nebijo būti griežti. Jie vaikams leidžia žaisti purve, lakstyti per lietų, karstytis ant skulptūrų, lipti į fontaną, sukarpyti laikraštį ir išmėtyti po kambarį skutelius, bet neleidžia tyčiotis iš kitų, būti atžagariems, peržengti leistinas ribas, nekreipia dėmesio į kaprizus ir kaulijimus. Visada laikosi savo žodžio, todėl vaikai įpranta klausyti tėvų, ir dramų viešumoje nepamatysi dažnai.

Kokios Vokietijoje mokyklos?

Mokyklą Vokietijoje vaikai pradeda lankyti nuo šešerių metų. Pasak mokytojų, tie pirmieji metai skirti vaikui prisitaikyti prie naujos tvarkos, tad labai stipriai jų prie mokslų nelenkia, nors pamokas turi išsėdėti, daug skaito, rašo. Pirmokai yra vienoje klasėje su antrokais, vyresnėliai padeda pirmokėliams orientuotis mokykloje, kai kurias užduotis jie atlieka kartu. Klasėje yra mokytoja ir auklėtoja. Pastaroji vaikus veda į lauką, į valgyklą, padeda apsirengti fizinio pamokai, ruošia su jais namų darbus ir prižiūri po pamokų.

Kokią Vokietiją patartumėte atrasti lietuvių šeimoms – atostogų maršrutus, apsipirkimo vietas?

Vokietija yra labai didelė ir čia daugybė gražių vietų. Berlynas, priešingai nei kiti galvoja, yra didelis ir labai vaikams draugiškas miestas. Čia pilna parkų, vaikų žaidimų aikštelių, kavinių su vaikiškais valgiaraščiais ir net biergartene (alaus sode) įrengtais vaikų žaidimo kampeliais. Vasarą čia daug atvirų baseinų ir pliažų prie ežerų. Berlyne vaikams galima viskas – laipioti po fontanus, karstytis ant skulptūrų, raičiotis ant žolės miesto centre. Be to, čia yra daugybė įdomių lankytinų vietų vaikams.

Mano rekomendacijos šeimoms su vaikais:

  • Zoologijos sodas. Berlynas turi juos du. Seniausias Europoje zoologijos sodas, kuriame gyvena seniausia gorila ir didelė dramblių šeimyna ir, be abejo, tūkstančiai kitų gyvūnų, yra pačiame Vakarų Berlyno centre. Šalia jo yra akvariumas su gausybe žuvyčių ir krokodilais, kombinuotas bilietas atsieis pigiau. Kitas zoologijos sodas, esantis buvusioje rytų Berlyno teritorijoje, vadinasi Tierpark – jis net didesnis ir ne mažiau įdomus.
  • Technikos muziejus. Jame esantys senoviniai traukiniai, lėktuvai, laivai ir visokios technikos istorija sužavės ne tik berniukus, bet ir jų tėčius, seses, mamas.
  • Mokslo muziejus, kuriame galima pačiam atlikti daugybę fizikos eksperimentų, skirtas mokyklinio amžiaus vaikams.
  • Gamtos muziejus su tikrų dinozaurų skeletais ir net su vienintelio pasaulyje T-rex griaučiais pažadins visų vaikų vaizduotę.
  • Nebijokite vaikų nusivesti ir į Pergamono muziejų – Babilono procesijų gatvė, Ištaro vartai ir kiti muziejiniai eksponatai tikrai patiks ir vaikams.
  • Jei kam bus maža arba jei tikrai pasitaikys blogas oras, Berlyne yra ir Legolendas.
  • Vyresnius vaikus sužavės Kompiuterinių žaidimų muziejus, Filmų ir TV muziejus Potsdamo aikštėje ar seniausia Europoje filmų studija Babelsberge.
  • Nusiveskite vaikus prie Berlyno sienos memorialo. Jiems reikia parodyti istoriją ir papasakoti ne vadovėliniais žodžiais.
  • Vaikams patiks Berlyne ir paprasti turistiniai dalykai – važinėtis dviaukščiu autobusu, tramvajumi ar pralėkti metro. Esant geram orui, visai šeimai smagu paplaukioti laivu Šprė upe. Vaikams smagu pakilti ir į Reichstago kupolą (dėmesio – išankstinė rezervacija visiems internetu), smagu pabėgioti po žydų memorialo labirintą prie Brandenburgo vartų, įdomu pakilti į žymųjį televizijos bokštą ar bėgioti po Sansusi pilies parką Potsdame.

Daug aktualios informacijos pateikiu ir „Facebooko“ puslapyje  –Berlynas kitaip.

Renato Neverbicko nuotr.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 + trys =

Kitos temos: