Monika Budinaitė – keturių romanų autorė ir dviejų vaikų mama
Monika Budinaitė – keturių romanų autorė ir dviejų vaikų mama. Sūnui Motiejui beveik septyneri, dukra Ūla – metų ir devynių mėnesių. Neseniai knygynuose pasirodė nauja Monikos knyga „Selfų slėnis“, skirta virtualaus gyvenimo temai.
Ką pati Monika mano apie vaikų norą gyventi ekranuose? Ar jos šeimoje pavyksta kontroliuoti šį procesą?
***
Monika, ar rašėte iki vaikų gimimo, o gal rašymo pradžia sutapo su vaikų gimimu, auginimu?
Tiesą sakant, buvo laikas, kai maniau, jog motinystė ir kūryba yra nesuderinami. Pirmąjį romaną parašiau dar neištekėjusi, tačiau netrukus sukūriau šeimą. Antrąją knygą parašiau jau gimus sūnui. Dirbau, mokiausi, rašiau trečiąjį romaną ir vis dar tebegalvojau, kad tapusi mama ir pasirinkusi kūrėjos kelią pučiu prieš vėją. Tai pasikeitė tik gimus dukrai. Pirma, matyt, subrendau pati. Antra, suvokiau, kad viskas priklauso nuo mano pastangų ir laiko paskirstymo. Dabar galvoju, kad motinystė ne tik dera su kūryba, bet ir ją keičia į gerą. Mažiau laiko švaistymo, daugiau drausmės, daugiau pasitenkinimo faktu, kad galiu kurti ir būti kūrybinga mama. Ką jau kalbėti apie asmeninius patyrimus, rūpesčius, buitines situacijas ir meilę, kuri tokia galima tik tapus tėvais. Neabejoju, kad tai įnešė brandos ir mano kūrybą.
Koks jūsų kūrybos laikas – kai vaikai darželiuose, kai suminga?
Rašau nuo ryto iki vėlyvos popietės. Sūnus eina į mokyklą, tačiau namuose dirbti negaliu. Dukrytė dar į darželį neina, tad turiu išvažiuoti. Kol buvo labai maža, priežiūra dalinomės su vyru, dabar turime auklę. Taip sutapo, kad naujausią romaną „Selfų slėnis“ intensyviai pradėjau rašyti netrukus po dukters gimimo. Išgyvenau daug vidinių audrų, jaučiausi kalta dėl tų kūrybos valandų, bet, kita vertus, jos man buvo labai reikalingos. Grįždavau laiminga ir išsiilgusi, tad ir laikas su dukra buvo išties kokybiškas ir labai brangus.
Naujausias jūsų romanas „Selfų slėnis“ – ir apie virtualų gyvenimą. Kaip kilo sumanymas parašyti būtent tokį romaną?
Norėjosi parašyti tokį romaną, kuris leistų pažvelgti, kas slypi už sumontuotų nuotraukų, kaip socialiniai tinklai koreguoja žmonių tarpusavio santykius. Ar tai būtų sutuoktinių pora, vaikai ir tėvai, ar bičiuliai. Pirmiausia norėjau atsakyti sau, ką man tai reiškia, kaip tai keičia mano šeimą ir artimuosius. Iš šių analizių gimė ne vienas knygos veikėjas. Be to, knygą rašiau galvodama ir apie ateinančias kartas, mūsų vaikus, galbūt dar stipriau paveiktus socialinių platformų ir technologijų.
Romanas daugiasluoksnis, jame palikau žinutę apie vertybes, kurias norėtųsi įdiegti savo vaikams. Ne atsitiktinai romaną dedikavau Motiejui ir Ūlai.
„Kas kartą prieš dalindamasi jų nuotraukomis, net jei tai ir būna retai, gerai pagalvoju, kam to reikia“, – sako Monika
Ar pati esate ar buvote internetinė supermamytė?
Ne, nesu ir nebuvau. Apskritai į vaikų gyvenimo internetinį dokumentavimą žiūriu atsargiai. Kas kartą prieš dalindamasi jų nuotraukomis, net jei tai ir būna retai, gerai pagalvoju, kam to reikia. Kokios galėtų būti to pasekmės. Galų gale, ką pasakytų paaugę vaikai. Žinoma, kartais mamos noras pasipuikuoti laimi, bet dažnai verčiau nuotraukas nusiunčiu artimiesiems, kuriems išties jos įdomios ir pakelia nuotaiką.
Apie vaikų gyvenimo dokumentavimą kalbu ir romane ir asmeniškai man tai yra kontraversiškiausia knygos tema.
Kaip jūsų vaikai draugauja su ekranais? Ar leidžiate, ar ribojate?
Leidžiame, bet ir ribojame. Sūnus jau puikiai naudojasi planšete, yra savarankiškas, gali ją bet kada pasiimti, tad jau ir ribojimas yra visai kitoks. Vyksta daugiau derybos, motyvavimas ir susitarimai, nei draudimai ar juo labiau slėpimas. Su dukryte vėl kitaip, ji kaip beždžioniukas kopijuoja brolį, tad visi telefonai ir kompiuteriai jai irgi labai įdomu. Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad telefonas yra turbūt vienintelis daiktas, kuris jai įdomus, bet kokiomis aplinkybėmis. Kartais, deja, tuo pasinaudojame ir mes. Kai reikia kur nors važiuoti, ar skristi, o dukrytė nenusėdi vietoje. Norėtųsi turėti kitų įrankių, bet tikriausiai tai paveikę ir mūsų kūrybiškumą ir lankstumą. Kai ramybė ranka pasiekiama, neretai jos automatiškai ir siekiame. Stengiamės bent nedaryti to per dažnai ir rinktis kokybišką, lavinantį žaidimą ar filmuką.
Ar yra buvę, kad jūsų vaikai atsisakytų realių pramogų, – lauko, dviračių dėl noro likti prie ekranų?
Yra buvę tokių sūnaus bandymų, bet su vyru nepasiduodame. Motyvuojame jį kokia nors pramoga, ir dar niekada nėra buvę, kad nepavyktų. Tai tik akimirką trunkantis nesutarimas ar ginčas. Svarbu nedrausti, nesakyti kategoriško ne, o kalbėtis, sugalvoti gerų priežasčių kodėl eiti ten ar ten yra geriau, nei sėdėti prie televizoriaus ar kompiuterio. Vaikai tėvais pasitiki, svarbu jų nenuvilti ir jokiais būdais neapgaudinėti. Pažadėjom cukraus vatos ir privalome jos rasti. Sakėme, kad važiuosime prie fontano, tai ir fontanas tikrai turi būti.
“Kokias grėsmes regite virtualiame šeimų gyvenime? Gal santykiai tinkle tampa įdomesni už tikrus?
Man rodos, kad mums neužtenka šios realybės. Kai darosi nuobodu ar gauname per mažai pasitenkinimo šia akimirka, kuriame kitą realybę telefone. Keliame nuotrauką ir, rinkdami paspaudimus patinka, jaučiame pasitenkinimą. Dažnai stebiu tėvus gatvėje: vaikai sau, tėvai telefonuose. Neteigiu, kad tai taisyklė, bet tokių pavyzdžių tikrai daug. Grėsmė turbūt vienintelė – nekokybiškas laikas. Jei maga pabūti telefone, geriausia skirti tam laiką, galbūt net susitarti, kad aš dabar dešimt minučių skaitysiu, o paskui galėsime žaisti, bendrauti ir taip toliau. Taip ir pati stengiuosi daryti, o pastaruoju metu namuose stengiuosi į telefoną žvilgčioti kuo mažiau. Jei žaidžiu su vaikais, jį palieku kitame kambaryje.
Koks jūsų šeimos laisvalaikis, ką mėgstate veikti su vaikais? Ar esate keliautojai, sportininkai, kultūros renginių lankytojai?
Esame keliautojai ir sportuojame, ir lankomės renginiuose. Žinoma, vaikai pakoreguoja galimybes. Tačiau eidami visi drauge, į tai atsižvelgiame. Renkamės mažesnes parodas, trumpesnius atstumus, kelionėse aplankome kokį nors pramogų parką. O laisvalaikis mūsų niekuo ypatingas: mėgstame išeiti pasivaikščioti, kasame sniegą, laistome žolę, su sūnumi einame į kiną. Su juo jau galima žaisti ir stalo žaidimus, tačiau mažosios žaidimai dar dūkimas. Bet dūkti kartu su vaikais yra neįkainojama galimybė grįžti į savo vaikystę ir pakalbėti su savo vidiniu vaiku. Tai nuostabi dovana.
Rašote knygas. O vaikai ar mėgsta knygas? Kokios knygų skaitymo tradicijos jūsų šeimoje? Kokios topinės knygos jūsų vaikams?
Mūsų namuose daug knygų. Jos vis keičiasi ir gula ant stalų, prie lovos. Dukra su jomis žaidžia kaip su žaislais ir niekada neplėšo ir niekaip jų neskriaudžia. Matyt, tai jau kaip įprasti namų daiktai. Sūnus jau puikiai skaito, bet ilgesnius tekstus skaitome kartu prieš miegą. Su dukra skaitymas dar vizualus, tačiau ji jau turi savo mėgstamas knygeles ir klausimas „ar einame paskaityti knygutę?“, ją labai nudžiugina. Džiaugiuosi ir aš, knygos labai svarbi ir didelė mano gyvenimo dalis, norėčiau šią savybę perduoti ir vaikams.
Nesakau, kad vaikams niekada nerašysiu
Ar bandėte rašyti vaikams? Kokia literatūra domina šiuolaikinius vaikus?
Taip, esu pradėjusi rašyti ir vaikams, bet nespaudžiu savęs ir dar neturiu tikslo ką nors publikuoti. Tai turi subręsti ir ateiti natūraliai. Bet tikrai nesakau, kad vaikams niekada nerašysiu.
Ar svarbu skatinti vaiko kūrybiškumą? Kaip tai daryti?
Galvoju, kad tai vaikai skatina tėvų kūrybiškumą, nes jie tokie jau yra iš prigimties. Svarbu to neužgesinti, o dar geriau skatinti. Ir namų ruoša, ir mokymasis, ir pareigos gali tapti kūrybiškumo platforma. Kaip? Daugiau stebėkime vaikus.
Pamenu visai neseniai su dukra prie lango žiūrėjome į stiprią liūtį. Ji staiga panoro išbėgti į lauką. Pirma mano reakcija buvo, o gal nereikia. Bet pamaniau, o kodėl ne? Motyvas buvo apgailėtinas – šlapi drabužiai. Taigi, išleidau ją bėgioti ir pati išėjau.
Patyrimai – neišdildomi. Kūrybiškumas neįmanomas be laisvės.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
