Vaivos Rykštaitės išsilavinimas – filosofė. Lietuvoje ji žinoma kaip rašytoja, Londone buvo smulki verslininkė, Anglijos kaimuose – slaugytoja, o dabar Havajuose moko Indijoje išmoktos jogos, „dirba“ žmona ir mama.
Su vyru jie augina vienerių metukų dukrytę Žemyną Mahiną. Mahina – havajietiškas vardas, nes mergytė Havajuose ir gimė.
Vaiva sutiko papasakoti, kaip sekasi būti mama Havajuose.
Vaiva, kas jus atvedė į Havajus?
Iki šiol nežinau, ar tai buvo atsitiktinumų virtinė, ar likimas. Atvykau čia labai netikėtai, bet tam, kad čia atvykčiau, susiklostė daugybė keisčiausių aplinkybių – nuo kadaise Indijoje sutiktų žmonių, kurie pakvietė mane paviešėti, iki Kaune per atostogas lūžusios rankos. Havajuose sutikau savo vyrą. Dabar mano namai ten, kur yra jo glėbys.
Kur apsistojote, papasakokite, kaip atrodo buitis?
Dvejus metus nuomojamės namą. Netrukus kelsimės į kitą. Mamos buitis visur panaši. Keičiu sauskelnes, dėlioju į vietas daiktus, renku nuo žemės maistą, valau dėmes iš baldų ir nuo sienų, plaunu indus… Neturime skalbimo mašinos, tad dažnai važiuoju į skalbyklą. Beje, čia nuostabus klimatas, langai visada atviri, o ant jų vietoje stiklo yra tinkleliai nuo vabzdžių. Tenka pakovoti su parazitais – tarakonai čia milžiniški, tropiniai, per pusę delno. Tokį ir traiškyti baisu. Užtat namuose pilna driežiukų. Jie vaikšto palubėmis ir medžioja vabzdžius. Tų driežiukų Havajuose niekas nemuša ir nemeta lauk, čia panašiai kaip su vorais Lietuvoje, – tikima, kad jie neša laimę. Net mūsų dukters pirmas žodis buvo „geko“ (Madagaskaro gekonas, tų driežiukų rūšis).
Gyvename netoli vandenyno, tad jeigu tik noriu, galiu kas dieną vežtis dukrą į saulėtą paplūdimį ar į parką.
Bet, deja, taip išeina, kad kai viskas pasiekiama ranka, kartais tiesiog patingiu judėti iš namų… Nes paplūdimys – tai vien vaizdeliai iš atviruko. Po to reikia maudyti vaiką ir pačiai nusiplauti druską, skalbti visus maudymosi kostiumėlius, džiauti rankšluosčius, valyti automobilį… Žinau, kad skamba kaip menkas rūpestis, bet kasdieną tuo užsiimti tikrai gaila laiko. Kartą per savaitę važiuojame į mažylių plaukimo pamoką vandenyne. Kartą per savaitę vedu jogos užsiėmimus mamoms su mažais vaikais. Einame pasivaikščioti, važiuojame pas tėtį į darbą. Kartais nutaikau dukters pietų miego laiką ir pati labai mėgstu tuo metu padirbėti kavinėje – tai pavyksta kokį kartą per savaitę…
Kas Havajuose Jus stebina?
Pirmą kartą čia vykdama, nežinojau nieko, todėl dabar labai godžiai siurbiu į save ir havajietiškas patirtis, ir knygines žinias. Vietos Polinezijos kultūra čia smarkiai įtakota Japonijos, šiek tiek Kinijos, dar nuo plantacijų klestėjimo laikų yra išlikusios Portugalijos ir Filipinų kolonijų bendruomenės. Na, ir, žinoma, JAV įtaka. Tikras kultūrų katilas – čia ir budistų šventyklos, ir banglenčių subkultūra, ir veganų bendruomenė ir tradicinės havajietiškos puotos „luau“ su keptais paršiukais ir konservuota mėsa… Man asmeniškai įdomiausi yra Havajų mitologijos aspektai. Neseniai su vyru lankėme mitologijos paskaitas, stengiuosi visada dalyvauti vietiniuose renginiuose – Hula šokių pasirodymuose, ar, pavyzdžiui, kai per liepos ketvirtąją į vandenyną laisvėn paleidžiami vėžlių jaunikliai. Apie Havajus dabar jau galėčiau pasakoti labai daug – kada nors papasakosiu suaugusiesiems, o jau šiemet išeis mano knyga vaikams „Havajų pasakos“ (pavadinimas dar gali šiek tiek keistis). Rašydama knygą, žinoma, gavau gerą progą šiek tiek pafantazuoti, bet iš esmės stengiausi, kad vaikai, ją skaitydami, sužinotų daug apie Havajus ir apie pasaulį, – kas yra vulkaninės kilmės sala, kur ir kaip buvo išrastas banglenčių sportas ir t.t.. Juk Havajuose yra aktyviausias pasaulio ugnikalnis, didžiausias kalnas (jei matuojant nuo jūros dugno), o nacionalinė Havajų žuvis vadinasi humuhumunukunukuapua… Argi neįdomu?
Vaikelio laukėtės Havajuose?
Trys pirmi nėštumo mėnesiai buvo sunkūs, tuo metu ir pykino, ir buvo silpna, kamavo beprotiška nuotaikų kaita, dėl visko taip graudindavausi, kad negalėdavau ramiai žiūrėti žinių – tiek daug blogio pasaulyje, kad iš karto imdavau raudoti. O nuo ketvirto mėnesio staiga visi simptomai dingo, ir iki pat dukters gimimo aš nebetikėjau, kad esu nėščia. Nors gydytojų priežiūra buvo puiki, ultragarso ir visi kiti tyrimai rodė, kad viskas gerai, man pačiai kažkodėl buvo labai sunku suvokti, kad manyje kažkas auga… Dar ypač dėl to, kad beveik visai nepriaugau svorio, ir pilvas mano buvo toks mažas, kad net devintą mėnesį užsivilkusi laisvesnę palaidinę galėjau drąsiai praslysti pro žmonių akis kaip ne nėščia. Su vyru vaikščiojome į gimdymo kursus, gimdžiau ligoninėje. Man gimdymo patirtis buvo nuostabi – ligoninės personalas, pats gimdymo procesas ir, aišku, rezultatas pranoko visus mano lūkesčius. Aš kažkaip įsivaizdavau, kad po gimdymo moterys guli paslikos, lyg sužeistos, ir tie vaikai, kuriuos rodo gimdymuose per filmus, atrodo šlapi ir… šalti lyg varliukai.
O čia padėjo man ant krūtinės šiltutę rožinę mergytę… Ir po pusvalandžio seselė jau klausė manęs, ar noriu į dušą? Taigi, netrukus po gimdymo atsistojau, išsimaudžiau, persirengiau, pasidažiau ir jau buvau mama.
Su Lietuva lyginti negaliu, ten juk niekada negimdžiau. Bet nėštumo metu teko lankytis pas gydytojus ir Anglijoje, ir Lietuvoje, ir Havajuose – visi pasirodė labai panašūs. Visi malonūs ir rūpestingi, tik juokinga pasirodė tai, kad kiekvienoje šalyje nėštukėms vis kitokie draudimai. Anglijoje man davė ilgiausią sąrašą maisto produktų, kurių reikia vengti. Lietuvoje gydytojas sakė: „Nėštumas – ne liga. Jeigu nori, gali ir šampano išgerti truputį“. Tačiau čia iš visuomenės sulaukiau daugiausiai prietarų, tokių kaip „nekelk rankų į viršų, virkštelė apsisuks aplink kaklą“. Havajuose gydytojai labiausiai pabrėždavo pavojus valgant tiek žalią (dėl parazitų), tiek termiškai apdorotą žuvį (dėl gyvsidabrio), iš esmės pasirodė labiau dalykiški, atsargesni ir šaltesni.
Esate keliautoja. Ar dukrytės gimimas nepristabdė šio pomėgio?
Su dukra keliauti nebijome. Pirmą kartą skridome, tiesa, dėl būtino reikalo, kai jai buvo vos trys savaitės!
Tada galėjau rinktis – palikti žindomą naujagimę anytai ar temptis su savimi. Kadangi skrydis buvo neilgas, vos 45 min. į gretimą salą, nusprendėme dukrą pasiimti kartu. Iš pradžių tikrai labai bijojau – dangsčiau dukrytę skaromis ir į kiekvieną čiaudintį žmogų žiūrėjau kaip į potencialų žudiką. O tuo metu dar per radiją nuolat kalbėjo apie ebolos virusą… Bet, dienai įsibėgėjus, ir mes su vyru įsidrąsinome – sutvarkę būtinus reikalus, nešėmės mažylę ir į muziejų, ir į restoraną, ir viskas jai buvo gerai. Juk svarbiausia, kad mama ir tėtis šalia. O po to jau jokios kelionės nebaisios. Per savo vienerius gyvenimo metus Žemyna jau aštuoniolika kartų skrido lėktuvu (čia priskaičiuojant ir jungiamuosius skrydžius). Buvome ir Lietuvoje, ir Oregone, ir net bandėme pasidžiaugti romantišku savaitgaliu Paryžiuje, bet pastarasis ir maži vaikai sunkiai suderinami – labai pavargome.
Pasidalinkite, kaip patyrusi keliautoja ir mama, kokį lagaminą sukrauti vaikui, vykstant į Havajus? Ko čia yra nusipirkti, ko nėra? Kam reikia būti pasiruošus?
Baisiau yra krauti lagaminą išvykstant iš Havajų. Čia juk mes neturime nei šiltų drabužių, nei batų…
Gyvenant Havajuose reikia tikrai nedaug. Kelios poros marškinėlių, kuriuos, reikalui esant, galima išskalbti rankomis, ir jie tuoj pat išdžiūsta saulėje. Mada čia neegzistuoja. Turbūt didžiausias galvosūkis man buvo išsirinkti saulės kremą – daug skaičiau, kol galų gale nusprendžiau naudoti ne cheminę, o mechaninę apsaugą nuo saulės, kremą cinko oksido pagrindu. Bandžiau ir pati tą kremą gaminti ir pirkti, kol galų gale atradau mums labiausiai patikusį, ekologišką. Tas pats ir dėl purškalo nuo uodų – naudojame pagamintą iš natūralių eterinių aliejų, ekologišką. Ir saulės kremas, ir apsauga nuo uodų veikia puikiai. Šie du dalykai svarbiausi ruošiantis į Havajus. Tiesa, dar verta pagalvoti apie akinukus nuo saulės, žinoma, jeigu vaikas juos nešioja.
Kokios sąlygos Havajuose gyventi su mažais vaikais? Koks maistas, klimatas, sveikatos apsauga?
Sąlygos puikios. Čia turbūt lengva net benamiams, tad ką jau kalbėti apie žmones, turinčius namus ir draugų… Oras visada geras, mes gyvename ant kalno, todėl čia šiek tiek maloniai vėsiau. Maistas labai įvairus – tradicinė Havajų virtuvė ne mano skoniui – labai daug mėsos, bet kadangi mano vyras šefas, tai nesiskundžiu. Dabartinio namo kieme auga papajos, mango, apelsinmedis, turime garbanotųjų kopūstų daržą. Netoli namų yra jauki kavinukė, kur grindys ištiestos kilimais, ir kampe sudėtas kalnas žaislų, – Žemyna ten labai mėgsta žaisti, o patinka ir man, nes visi gaminiai ten ekologiški ir veganiški. Apskritai kavinėse, restoranuose, viešose vietose maži vaikai yra visada laukiami, visur yra specialių kėdučių vaikams, prekybos centrų vežimėliuose – sėdynės, vystymo stalai įrengti ir vyrų, ir moterų tualetuose.
Aišku, „rojus“ turi savų grėsmių – iki šiol saloje yra dengė karštinės grėsmė (neseniai buvo epidemija), visi keliai sužymėti cunamio evakuacijos ženklais, nes jų grėsmė tikrai reali, kartais naktį pabundame tirtančioje lovoje – saloje per dieną įvyksta apie du šimtus nedidelių žemės drebėjimų, na ir žinoma ugnikalniai… Bet čia gyvenant kažkaip neatrodo taip jau baisu.
Juodo smėlio paplūdimys, žalio smėlio paplūdimys, slėniai, kalnai, kriokliai, juodi lavos laukai, žydintys krūmai, mediniai nameliukai, dangoraižiai Honolulu – pamatyti tikrai yra ką.
Ar havajiečiai kitaip augina vaikus nei lietuviai?
Nedrįsčiau lyginti. Aš mama tapau Havajuose, todėl apie Lietuvos mamas žinau nedaug. Bent jau tarp mano draugių dauguma mamų žindo vaikus pačios, pagal poreikį, miega kartu ir labai juos myli. Priklausau mamų klubui, kur nuėjusi porą kartų per mėnesį gaunu tą mamų dozę. Tačiau po to stengiuosi nuo to atsiriboti.
Bent jau čia mamos atrodo tapusios tik mamomis, užslopina, o gal tiesiog aš nemoku įžvelgti kitų jų asmenybės aspektų. Kalbos apie vaikų ligas ir išmatas yra labai svarbios, bet man dažnai norisi ir pasipuošti, ir pašnekėti kitomis temomis. Todėl geriausių draugių tarp vietinių mamų neturiu.
Labai norėčiau turėti kokių pagalbininkų, auginant dukrą. Žemynos su kitu žmogumi vienos dar nepalikčiau, bet būtų smagu turėti auklę, kuri pažaistų su Žemyna, kol aš čia pat namuose susitvarkyčiau buitinius reikalus ar tiesiog ramiai prisėsčiau prie kompiuterio. Buvau radusi auklę vienai dienai, tada buvo taip keista – ji atėjo, o aš nebežinojau ką čia dabar daryti, kur dėtis? Deja, tai mergaitei per toli pas mus važinėti. Dabar svajoju, kad greitu laiku atsirastų kita, kur nors kaimynystėje. Svajonės pildosi, tik reikia palaukti…
Ginta Liaugminienė, nuotraukos www.manosvente.lt
„Mamos žurnalas“
