Vėjas keliauja į Braziliją

Brazilija

Henrita ir Vėjas

Henrita su sūneliu Vėju Jokūbu nutarė motinystės atostogas praleisti prasmingai ir trims mėnesiams išvyko į Braziliją.

Trumpai apie mus

Esu gamtos vaikas, dievinu keliones, naujus įspūdžius. Net kai laukiausi mažylio, paskutinius mėnesius leidau prie jūros. Dieną naktį klausydavomės bangų ošimo, kiekvieną vakarą nuo auksinės kopos stebėdavome nuostabiausius saulėlydžius… Žinojau, kad gims jis, žinojau, kad pavadinsiu jį Vėju. O kur dar, jei ne prie jūros, Vėjui augti būtų geriausia? Mažylis gimė vasaros pabaigoje, tad neilgai šiluma mus lepino. Norėjosi ten, kur nesibaigia vasara…

Kodėl Brazilija

Mintis apie Braziliją iš pradžių atrodė mažų mažiausiai drąsi. Teko išgirsti įvairiausių nuomonių šia tema. Vis dėlto apsisprendžiau. Važiuosime į Braziliją visai žiemai. Pasitariau su draugais Vytene ir Dariumi, kurie jau keletą metų iš eilės su savo dviem nuostabiomis dukrelėmis Elija ir Martina žiemas leidžia saulėtoje Brazilijoje. Abejonių neliko, pradėjome ruoštis kelionei. Tiesą pasakius ir ruoštis perdaug nebuvo ką. Vėjuką maitinau, tad jokiais mišinukais nereikėjo rūpintis, o tai geriausias dalykas pasaulyje, ypač keliaujant.

Į lagaminą supakavome vasarinius drabužėlius bei keletą bambukinių daugkartinių sauskelnių, į vaistinėlę įmetėme vaistukų nuo viduriavimo, karščiavimo, ir tiek. Beje, pastarųjų net neprireikė. Puikiausiai, net sakyčiau vyriškai, dviese ištvėrėme 20 valandų kelionę iš Vilniaus per Amsterdamą, Lisaboną ir pasiekėme Fortalezą. Labai gaila, kad tarpatlantinio skrydžio metu nepakliuvom į tą laimingųjų sąrašą, kurie gavo vietą su lopšeliu kūdikiui. Laikiau mažylį apie 7 valandas ant rankų. Skrydis sutapo su mūsų naktimi, tad Vėjas saldžiai miegojo, aš irgi. Jau pavargę iš Fortalezos dar apie valandą važiavome į viešbutį.

Niekada neužmiršiu, kaip mano mažasis keliauninkas pradėjo juoktis, vos tik išlipome iš taksi prie viešbučio. Vėjukas labai teigiamai ir net sakyčiau džiaugsmingai reagavo į pasikeitusį klimatą. Išvykome lapkričio pabaigojs, tą dieną Lietuvoje pirmąkart pasnigo, tad į lėktuvą skubėjome per sniegą, o po beveik parą trukusios kelionės įkvėpėme šilto ir gaivaus oro.

Nemoku apsakyti to jausmo… Galbūt jums tai nuskambės banaliai, bet mums atrodė, kad mes patekome į rojų. Pro palmių viršūnes šypsojosi mėnulis, lengvas vėjelis šiureno mangų lapus, jaukiai įsisupome į plonytę paklodę ir sumigome.

Vėjas tapo Vento

Kas gali būti geriau už saulę, gryną orą, vandenyną, šviežius vaisius ir +30ºC temperatūrą kiekvieną dieną? Įsikūrėme jaukiame, nedideliame kaimelyje Paracuru, kuris yra už valandos kelio nuo Fortalezos, šiaurinėje Brazilijos valstijoje Ceara.

Akmenimis grįstos gatvės, maži nameliai su nedideliais kiemeliais, kur sukabinta daugybė įvairiaspalvių hamakų. Šeimos čia didelės ir neturtingos. Gatvėse gana dažnai galėdavai sutikti ir pavienių, ir visą bandą karvių. Dažnai pro mus, einančius į kaimelio centrą, prajodavo koks linksmas kaimietis, kiti pralinguodavo su asilais kinkytais vežimaičiais. Egzotika, vėliau tapusi kasdienybe. Kaimelio gatvėse sutikti žmonės visada maloniai šypsodavosi, būtinai pasisveikindavo ir visada užkalbindavo mano mažąjį Vėją – „Vento“ portugališkai. Nedidelio kaimelio prie vandenyno privalumų sąrašas gana ilgas: draugiški žmonės, saugi aplinka, mažas nusikalstamumas, visada šviežia žuvis, jūros gėrybės, vaisiai, grynas oras, vandens temperatūra vandenyne – beveik 30ºC. Galėčiau vardinti nesustodama.

Išmokome gyventi braziliškai, neskubėdami, be streso, viskas „amanha“ – iš portugalų kalbos išvertus „rytoj“. Ryte kaip žadintuvas už tvoros žviegdavo asilas, beždžionėlės tapo dažnos viešnios, ypač kai sunoko mangai. Kartą teko matyti ir oposumo patelę – kaip meiliai ji į sterblę kiša jau truputį praaugusius savo vaikus. Iguana mėgo sėdėti ant tvoros (manau, kad dėl jos ir viešbutis buvo pavadintas „Iguana park hotel“). Net nekalbu apie varlytę, gyvenusią mūsų tualete, driežiukus, nuolat lakstančius sienomis, bei gigantiško dydžio rupūžes, nes tai buvo mūsų kasdienybė. Patikėkite manimi, nesu iš tų, kurios drąsiai glostytų kokį gyvį, tačiau ilgainiui susigyvenome. Sako, maži vaikai geriau už mus, suaugusiuosius, mato gyvybę. Vėjukas su didžiuliu susidomėjimu akimis ganydavo laisvai po viešbučio teritoriją lakstančius triušiukus. Su mažyliu valandų valandas vaikščiodavome tyrinėdami aplinką.

Eilinė diena rojuj

Rytas prasidėdavo vos pakilus saulei, apie 6 valandą. Prie pusryčių stalo taip anksti susitikdavo tik keli viešbučio gyventojai – Vėjukas ir Elija (draugų, kuriems priklauso viešbutis, mažoji dukrelė) ir mes, mamos. Šviežių vaisių sultys, vaisiai bei ką tik iškeptos sūrio bandelės „pau di queijo“ su kava – tobula… Mano mažasis 4 mėnesio proga paragavo didelio ir gaivaus arbūzo, nuo tada kiekvieną rytą valgydavome vaisius ar iš jų sutrintą tyrelę. Vėjo valgiaraštis buvo gana platus: arbūzas, mango, jambo, bananas ir net ananasas. Kaip juokingai ir godžiai jis juos valgydavo… (Prieš atvykstant į Braziliją Vėjukas buvo alergiškas tam tikriems maisto produktams, tačiau po dviejų savaičių, praleistų čia, visos alergijos baigėsi.)

Diena pralėkdavo žaibiškai. Po ilgų pusryčių važiuodavome į kaimelio turgų įsigyti šviežios žuvies, jūros gėrybių bei daržovių.

Nesinori erzinti skaitytojų, bet  mano mėgstamiausios ten ragautos žuvys: marlinas, tunas, raja, barakuda, o po jų –karališkos krevetės ir, žinoma, langustai. Įsidienojus ilsėdavomės hamakuose ar taškydavomės baseino vandenyje. Nuo gimimo mažylį mokiau nardyti, todėl maudynės baseine mums buvo itin aktuali rutinos dalis. Kartu su mažąja Elija ir Martina, Vėjukas plaukiojo baseine kelis kartus per dieną. O po maudynių saldžiai miegodavo didžiulių mango medžių pavėsyje. Mažylis visą dieną ir net naktį mėgdavo vartytis nuogutis. Tokiame klimate vaikelis puikiausiai gali augti ir be drabužių. Čia labai pravertė dar Lietuvove įsigytos bambukinės daugkartinės sauskelnės.

Viešbučio teritorijoje augo įvairūs medžiai, nuo kurių ne tik skindavome nuostabaus skonio jambo bei mango vaisius, bet kurie sudarydavo ir puikų pavėsį, todėl vaiko tepti kremais nuo saulės beveik nereikėjo, na, žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai eidavome į miestuką ar važiuodavome prie vandenyno. Kai saulutė nebebūdavo tokia pikta, apie 14 val., važiuodavome prie vandenyno, čia praleisdavome likusią dienos dalį. Vandenynas mažąjį Vėjuką veikdavo migdančiai. Kol jis ramiai miegodavo saulės atokaitoje, aš mėgaudavausi maudynėmis. Man patinka vandens sportas, tad kol mažasis miegodavo, brisdavau į vandenį pasiėmus banglentę ir bandydavau pasigauti bangą. Kai mažylis paaugo ir atrado smėlį, gera būdavo stebėti jį besikapstantį, visą panirusį į „patį rimčiausią“ darbą.

Tobuli braziliški vakarai… Temsta čia anksti, apie 18 val. vakaro. Nuostabi vakarienė, gera kompanija, kas vakarą viešbučio šeimininkų organizuojamas kino seansas vainikuodavo mūsų dieną rojuje. Vėjukas užmigdavo vos tik nusileidus saulutei.

Sustojęs laikas

Laikas bėgo nepastebimai. Nežinojau, kokia savaites ar mėnesio diena. Jei kaime nuo ryto vilnydavo muzikos garsai, suprasdavau, kad jau šeštadienis. Pabėgome nuo civilizacijos… Trys mėnesiai be telefono, televizijos, prekybos centrų. Jėga!

Niekada nebuvau iš tų keliautojų, kuriems reikia 5 žvaigždučių viešbučio su „all inclusive“. Tikrąja šio žodžio prasme kaifavau nuo gyvenimo, buvimo su savo mažyliu. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, visą laiką… Tai pačios gražiausios ir pačios brangiausios akimirkos mūsų abiejų gyvenime. Čia sutikome didžiąsias metų šventes. Po kalėdinėmis girliandomis bei mūsų su vaikais karpytomis snaigėmis išpuošta palme radome dovanas. Naujametinę naktį lipome į kopas, kur žiūrėdami į Atlanto vandenyną mintimis siuntėme gražiausius linkėjimus artimiesiems į Lietuvą. Sutikome be galo įdomių žmonių. Išmokome labai svarbių gyvenimo pamokų.

***

Apibendrindama noriu palinkėti, kad visos mamos kuo daugiau dėmesio skirtų savo vaikams, juk jie – mūsų gyvenimo pilnatvė. Laikas, praleistas kartu, neįkainojamas… Kad mamos mažiau galvotų, kas ką šneka, ir nebijotų priimti sprendimų, kuriems visuomenė nepritaria, tiesiog pasikliautų savo nuojauta. O svarbiausia, kad atsigręžtų į gamtą ir vaikučius augintų maitindamos natūraliai be mišinukų ir sintetinių košelių. Juk ką tik nuo medžio nuskintas vaisius – pilnas gyvybės!

„Mamos žurnalas“

Henritos įamžintos akimirkos:

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 − trys =

Kitos temos: