Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Meilės istorijos būna skirtingos. Kiek jau rašyta ir kalbėta apie tai, kad ištekėti ir susilaukti vaikų su užsieniečiu – didžiulė rizika.
Skirtingos kultūros, kalbos, papročiai, nesaugumo jausmas svečioje šalyje, savo teisių nežinojimas…
Suviliojo Potugalija
„Mūsų istorijoje nuoskaudos kitokios. Ne vyro tautybė, o darbas yra tai, ko nelinkėčiau nė vienai moteriai“, – sako 29 metų Daiva, prieš šešerius metus savo likimą susaisčiusi su 32 metų futbolininku iš Brazilijos.
Jie ir kartu, ir atskirai. Lietuvaitė ir brazilas gyvena skirtingose valstybėse: Daiva – savo tėvynėje, o Ederis – Saudo Arabijoje. „Iš šios valstybės mes su dukrele Jessica pabėgome. Gyventi ten buvo neįmanoma“, – pasakojo Daiva.
Dar besimokydama mokykloje Kaune Daiva ieškojo būdų, kaip išvažiuoti paviešėti į užsienį. Ji nesvajojo apie vyrą užsienietį ar darbą svečioje šalyje. Juo labiau – tamsesnio gymio kūdikėlį. Tačiau kai kurie dalykai išsipildo ir neprašyti. Baigusi vidurinę mokyklą Daiva sulaukė vyresnės draugės Erikos pasiūlymo: „Atvyk į Portugaliją, į mano vestuves“. Praleisti tokios progos mergina neketino, todėl 1999-ųjų lapkritį išsipakavo lagaminus Porto mieste. Ji ir dar keletas lietuvių padėjo pasirengti nuotakai iškilmėms. Mat portugalai vestuves švenčia labai ramiai, be didelių iškilmių. „O draugė norėjo linksmesnių, įsimintinesnių vestuvių. Todėl per pokylį prigalvojome žaidimų, šokių“, – pasakoja Daiva.
Portugalijoje paviešėjusi dvi savaites ji grįžo į Lietuvą. Bet neilgam. Netrukus kaunietė buvo pakeliui į jai labai patikusį kraštą. „Draugė pažadėjo padėti susirasti kur gyventi, darbą. Kadangi Lietuvoje nebuvau numačiusi jokios veiklos, nusprendžiau rizikuoti“, – pasakojo Daiva.
Horizonte pasirodo Ederis
Portugalijoje jauna mergina įsidarbino padavėja bare. Daiva prisipažįsta specialiai nesimokiusi sudėtingos portugalų kalbos, nes neketino šioje šalyje užsibūti. Tačiau viskas pasisuko kiek kitaip. Padavėja dirbančią gražią lietuvaitę pastebėjo fotografas, pasiūlęs jai dalyvauti fotosesijoje. Taip Daiva tapo modelių agentūros manekene. Darbų buvo nedaug – keli kolekcijų pristatymai, pozavimas katalogams. Tačiau to pakako, kad Portugalijoje kaunietė įsitvirtintų. Mokytis sudėtingos kalbos ji ėmė po pusantrų metų gyvenimo Porte.
Daiva butą nuomojo kartu su bendradarbe Rosemary iš Brazilijos. Vieną vakarą lietuvaitės kambario draugė nusprendė pasilinksminti su savo tautiečiais. Į šventę ji labai kvietė ir Daivą. Deja, ji jau buvo susitarusi praleisti laiką su draugėmis iš Rusijos viename iš Porto restoranų. „Rosemary man nuolat rašė žinutes ir prašė bent trumpam atvažiuoti. Ji parodė mano nuotrauką Ederiui, todėl šis primygtinai prašė mus supažindinti. Žinoma, aš apie tai sužinojau tik vėliau“, – sakė Daiva.
Kadangi lietuvaitė nenorėjo vykti į brazilų vakarėlį, Ederis atvyko pas ją pats. Pasirodęs restorano tarpduryje jis pareiškė vykdąs Rosemary valią ir ketinąs ją „pristatyti“ į brazilišką šventę. Daiva sutiko nuvykti trumpam. Tuomet į Ederį ji kreipė mažai dėmesio. Pastebėjo, kad simpatiškas, malonus ir mandagus. Ederis jai paskambino po kelių dienų. Vakarienė, pokalbiai, vėl skambučiai. Labai greitai Daiva į darbą keliavo jau iš Ederio nuomojamo buto. „Kai susipažinome, jis sakė dirbąs stomatologu. Kad Ederis – futbolininkas, pasirašęs sutartį su vienu iš Portugalijos futbolo klubu, sužinojau tik pradėjusi su juo oficialiai draugauti“, – sakė Daiva.
Ji supranta, kodėl Ederis slėpė savo tikrąją profesiją. Vyriškis puikiai matė, jog savimi pasitikinčiai lietuvaitei jo užsiėmimas įspūdžio nepadarys.
Žinia apie kūdikį
Po mėnesio bendro gyvenimo Daiva grįžo į Lietuvą. Ji norėjo pamąstyti, kaip elgtis toliau. Tačiau Ederis jos nepaliko ramybėje. Skambindavo daugybę kartų per dieną, ragino grįžti. Daiva ryžosi. Pora pakeitė butą, įsikūrė patogiau nei prieš tai gyveno. Žinia apie būsimą nėštumą abiems buvo labai džiugi. Tuomet Daiva jau nedirbo. To buvo pareikalavęs mylimasis, pasiūlęs išrinktajai geriau baigti mokslus nei vaikščioti į darbą. Dar prieš nėštumą Daiva ėmė krimsti kosmetologės duoną.
Veikla jai sekėsi ir patiko, todėl mokslų nenutraukė net ir gimus kūdikiui.
Nėštumas nebuvo sunkus. Daiva su džiaugsmu prisimena paskaitas, rengtas būsimoms mamytėms. Jose ji sužinojo viską: ir apie nėštumą, ir apie gimdymą, ir apie kūdikio priežiūrą. Bendraudama su būsimomis mamytėmis internetu Daiva pastebėjo, jog Lietuvoje nėščiosios suteikiama tik pagrindinė informacija.
Žinių Lietuvoje labai trūksta. O Portugalijoje ne tik klausydavome paskaitų, bet eidavome į grupinius užsiėmimus, bendraudavome“, – pasakojo Daiva.
Portugališkas gimdymas
Nuvykusi į eilinę apžiūrą Daiva sužinojo, kad prasidėjo gimdymas. Moteris buvo nuvežta į privačią kliniką, kurioje gimdyti buvo nusprendusi iš anksto. Prireikė ir epidūrinės nejautros, ir cezario pjūvio operacijos.
Gydytojai Jessicos niekaip negalėjo pasiekti. Mergaitę gimdoje teko apsukti ir tik tuomet – parodyti laimingiems tėveliams. „Man akušerė vėliau sakė, kad tokio komplikuoto gimdymo jų klinikoje nebuvo 20 metų…“ – sako Daiva. Jessica gimė 52 centimetrų ūgio ir 3200 gramų svorio. Mergaitė, jos mamos nuomone, tikra tėčio kopija.
„Ederis nėštumo metu manimi labai rūpinosi. Jis kartu ėjo į kursus, konsultacijas. Tačiau praėjus 20 dienų po gimdymo sužinojome – jis išvyksta dirbti į Rusiją“, – prisimena lietuvaitė. Pora tarėsi, ką toliau daryti. Mažas kūdikis, Daivos mokslai, Ederio karjera… Viską buvo sunku suderinti. Tačiau Daiva nusprendė likti Portugalijoje, baigti mokslus ir tuomet išvykti į Rusiją. Kad jaunai mamai būtų lengviau, mergytei buvo pasamdyta auklė. Dėl sunkios operacijos ir streso Daiva Jessicos nebegalėjo maitinti savu pieneliu.
Pirmoji kelionė – į Rusiją
Į pirmąją savo kelionę Jessica išsiruošė, kai jai tebuvo 2 mėnesiai. Rusijoje, Kislovodsky mieste, anūkėlę pirmą kartą išvydo Daivos tėvai. „Vaikščiodami po miestelį sustojome visi nusifotografuoti. Tik vėliau tėtis pastebėjo, jog tai ta pati vieta, kurioje aš buvau nufotografuota tuomet, kai ketverių būdama viešėjau Kislovodsky sanatorijoje“, – sutapimu stebisi Daiva.
Į Rusiją ji nepersikraustė. Ederis grįždavo namo į Portugaliją kas kelis mėnesius. Arba į Krislovodsky skrisdavo Daiva su Jessica. Pusantrų metų porai taip ir prabėgo – nei kartu, nei atskirai. Tuomet Ederis patyrė traumą ir išvyko gydytis į Braziliją. Daiva, pardavusi turėtą turtą Portugalijoje, taip pat persikraustė į mylimojo gimtinę.
Braziliška patirtis
Lietuvaitė ir brazilas nusipirko žemės sklypą, pradėjo namo statybas, kurios baigtos tik visai neseniai. „Laikotarpis buvo sunkus. Ederis sutarties su jokiu klubu neturėjo. Tuo metu tikrai nežinojome ką daryti“, – dėsto Daiva. Likimas porą vėl išskyrė. Ederis išvyko žaisti į San Paulą, o Daivą su dukrele grįžo į Lietuvą. Buvo 2006-ųjų žiema. Daivos mamos sveikata blogėjo: „Norėjau ja rūpintis, todėl likau“. Prie šilto klimato pripratusiai Jessicai adaptuotis buvo nelengva. Per metus mergaitė net keturis kartus ligoninėje gydėsi plaučių uždegimą. Vėliau Jessicai teko patirti kelias nesudėtingas operacijas, padėjusias užkirsti kelioms ūmioms ligoms.
Daiva susirado darbą SPA centre. Pagaliau ji galėjo pritaikyti tas žinias, kurių įgijo Portugalijoje. Tačiau bėdos Daivos šeimos neaplenkė. Mirus jos mamai vėl pasikeitė Ederio darbas. Šįsyk jis vėl buvo pakviestas į Portugaliją. „Lagaminus susikrovėme greitai. Neabejojau, kad Jessicai šalyje, kurioje ji gimė, bus lengviau“, – sakė Daiva. Tačiau su vyru kartu ji pagyveno neilgai.
Iš Portugalijos Ederis išvyko į Saudo Arabiją. Kartu išvažiavo ir Daiva bei Jessica.
Šeima Saudo Arabijoje
„Europietėms itin griežtame musulmonų krašte pritapti sunku. Nuolat reikėjo dėvėti galvos apdangalą, negalėjau be palydos niekur išeiti. Net taksi važiuoti viena neleisdavo“, – pasakoja Daiva. Vienintelė moterų pramoga Saudo Arabijoje – prekybos centrų arba vaikų žaidimų aikštelių lankymas.
Nuo tokio gyvenimo Daivai prasidėjo depresija. Ji svajojo apie Europą, galimybę eiti kur nori, darbą. Ederis pasiūlė Daivai išvykti keliems mėnesiams į Indoneziją, Bali salą. Ten ji stažavosi žinomame SPA centre, o Jessicą prižiūrėjo tėtis ir anglakalbė auklė. „Kai po kelių mėnesių grįžau, dukrelė kalbėjo ne tik portugališkai, bet ir angliškai“, – prisiminė Daiva.
Saudo Arabijoje Daiva jautėsi labai blogai. Paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, buvo incidentas gatvėje, kuomet nuo einančios Daivos galvos nuslinko plaukus dengęs šalikėlis. „Man kelią užstojo arabas, piktai reiškęs savo nepasitenkinimą. Jis sukvietė visus aplinkinius, policininkus – kad pasižiūrėtų į pasileidusią europietę…“ – pasakoja Daiva.
Po šio įvykio moteris su dukrele nusprendė grįžti į Lietuvą. Kaune Daiva ir Jessica gyvena nuo 2009 metų gegužės mėnesio.
Braziliukė Kaune
Mergaitė jau puikiai šneka lituviškai, lanko darželį, modelių mokyklėlę. „Jessica labai drąsi, komunikabili. Ji mėgsta publiką, sceną“, – pasakoja Daiva, šypsodamasi, jog dukrai, kaip ir jai, gal taip pat teks išbandyti manekenės duonos. „Tai, kad Jessica nėra šimtaprocentinė lietuvė, galima pastebėti ne tik iš jos odos spalvos. Mergaitė, aistringai pasakoja draugams, ką patyrė, demonstruoja savo brazilišką kraują“, – įsitikinusi puspenktų metų Jessicos mama.
Daiva pastebi ir kitus kultūrinius skirtumus. Jessica Portugalijoje išmoko valgyti sveiką maistą. Ji puikiai jaučia, kurie produktai suderinti, o kurie – netinka. „Na, bet išmokome ir šį tą blogo… Jessica labai nenori valgyti daržovių, nes ten, kur gyvenome, jų beveik nebūdavo. Pomidorus, agurkus ir salotas daug kur pakeičia ryžiai ar bulvės… Todėl dukrelei Lietuvoje priprasti prie žalumynų sunku“, – sako Daiva. Jessica nevalgo ir kito lietuvaičių vaikams įprasto maisto – košių ar blynelių.
Tačiau labai mėgsta trintas sriubas.
Ateitis miglota
Kol kas Daiva rimtai nesusimąsto, kokioje šalyje jai teks gyventi. Ji neabejoja, kad pradėjusi lankyti mokyklą Jessica pritaps bet kokiame krašte. Juolab kad mergaitė laisvai šneka trimis kalbomis – portugalų, lietuvių ir anglų.
Daiva nežino, kiek laiko Ederis rungtyniaus Saudo Arabijoje. Ji net nežino to, kur vyras sportuos pasibaigus sutarčiai.
„Turime namus ir Kaune, ir Brazilijoje. Jei reikės, įsikursime ir kur nors kitur. Svarbu, kad pavyktų būti kartu“, – viliasi Daiva. Sunkiausia be mylimojo jai būna per šventes ir tuomet, kai norisi su kuo nors pasidalinti ir geru, ir blogu. Ederis – šeimyniškas žmogus, todėl jam nematyti, kaip auga pirmagymė dukra, yra labai didelis stresas.
„Kaip vestuvės? Seniai planuojame… Deja, vis nėra laiko ir sąlygų. Norėtume kuklios, jaukios šventės ant jūros kranto, kurioje dalyvautų tik artimiausi žmonės“, – svajonėmis pasidalina Daiva. Ji įsitikinusi, jog su kitos kultūros išaugintu žmogumi sukurti laimingą šeimą įmanoma. Svarbiausia nepulti įsipareigoti po trumpos draugystės. Santykių tvirtumą turėtų pamatuoti laikas.
Kristina Kučinskaitė
„Mamos žurnalas“
