
Kai praėjusią gegužę „Eurovizijos“ konkurse sudainavo portugalas Salvadoras Sobralis, jis iš karto tapo vilniečių Paulės ir Vytauto Rašimų favoritu. Sako supratę, kad būtent portugalas laimės konkursą. Ar patogi ši šalis keliauti šeimoms su mažais vaikais? Kuriuo metų laiku geriausia ten keliauti?
Apie tai pasakoja grafikos dizainerė ir dviejų vaikučių mama Paulė, prisimindama, kaip pirmą kartą į Portugaliją jie skrido su vyresnėliu, metukų ir mėnesio sūneliu Jurgiu. Tai buvo pirma tolima Jurgio kelionė.
Portugalija – viena iš svajonių šalių
Taip atsitiko, kad Paulės mama Audronė, kurią tekste vadinsime Babū (anūkėlio Jurgio pramanas), pirma įsimylėjo šią šalį. Babū yra aukščiausios kategorijos auksuotės restauratorė, baigusi istorijos studijas. Ji ketino emigruoti į Portugaliją ir dirbti pagal profesiją, Portugalijos ambasadoje net mokėsi kalbos.

Tačiau vėliau planai pasikeitė, bet į Portugaliją močiutė vis dėlto išvyko kaip… šuolininkų į vandenį trenerė. Tais metais, kai gimė anūkas Jurgis, močiutė su sportininkais mėnesį praleido Portugalijoje, Porto mieste ir Madeiroje.
Grįžusi iš Portugalijos, Babū dažnai pasakodavo, kokia nuostabi ir draugiška tai šalis. Įkalbėjo ir jaunąją šeimą vykti ten paatostogauti. Kelionei pasirinko liepą, o planavo kelionėje išbūti visą mėnesį.
„Kadangi turėjome laiko, nusprendėme, kad pabūsime Portugalijoje ilgiau, – sako Paulė. – Pati kelionė lėktuvu su mažu vaiku yra vargas, o jau atvykus į šalį norisi ir pasidžiaugti, ir pailsėti. Juolab kad pragyvenimas Portugalijoje pasirodė ne brangesnis, nei Lietuvoje. Mes nusprendėme, kad tai bus ne tik pažintinė, bet ir poilsinė kelionė, – apsigyvenome netoli vandenyno. Bet prisipažinsiu, kad maudžiausi per tą mėnesį tik keletą kartų. Nemėgstu šalto vandens, man ir Baltijos jūroje dažniausiai būna per šalta. Ir Jurgis nebuvo sužavėtas maudynėmis vandenyne. Bute, kurį nuomojome, buvo didelis balkonas. Mes įsigijome pripučiamą baseiniuką ir leisdavome Jurgiui maudytis jame“.

Nuosava gidė ir auklė
„Visą kelionę buvome iš anksto susidėlioję tik apytiksliai. Tas apytiksliai – tai buvome nusprendę, kuriam savaitgaliui važiuosime į Lisaboną. O kadangi turėjome šalia gidę (Babū), tai žinojome, kad viskas susidėlios taip, kaip reikia.
Kartais iš vakaro nuspręsdavome, kur eisime kitą dieną, kartais susiplanuodavome maršrutą prieš kelias dienas“, – pasakoja Paulė.
Šeima apsistojo Porto mieste, kurį vadina svajonių miestu dėl nuostabios krantinės ir senamiesčio. O Lisabonoje svarbiausias objektas buvo fadu kavinė (fadu – muzikos žanras, dažniausiai atliekamas moters, pritariant klasikinei ir portugališkai gitaroms). Bet ne „ta turistinė“, o „ta tikroji“, kurią šiaip ne taip pavyko rasti painiose senamiesčio gatvelėse. „Clube de Fado“ koncertuoja geriausi fadu atlikėjai (iki ten patekdami lietuviai buvo skeptiškai nusiteikę, bet ten pakliuvę suprato, kuo fadu toks ypatingas).
Paulė prisimena, kad laukti reikėjo apie 2 valandas, kol atsirado vieta prisėsti kavinėje, bet laukti buvo tikrai verta. Kadangi koncertas vyko vakare, anūkėlį paliko Babū globai, o patys pasimėgavo laisvu vakaru. Čia didysis kelionių su seneliais privalumas – nuolatos šalia yra pačios geriausios auklės. Paulei su Vytautu pasisekė aplankyti ir Lisabonos nacionalinį archeologijos muziejų.
Kelionės vidurvasary ypatumai

Liepa ir Lietuvoje, ir Portugalijoje yra pati tikriausia vasara, keliautojams buvo karšta, bet pasirūpinus vandeniu ir galvos apdangalais tai nesukelia jokių rūpesčių. Kelionės pabaigoje prasidėjo gaisrų metas, pro langą buvo matyti kalnai ir… gaisrai.
Karštą dieną gelbėdavo kelionės išsinuomotu automobiliu su kondicionieriumi.
Turbūt didžiausias nesklandumas – kad išsinuomotoje mašinoje neveikė įkrovimo lizdas. Matyt, savininkai taip apsidraudžia, kad automobilyje nebūtų rūkoma.
Nebuvo kaip įkrauti GPS siųstuvo, o ir naudojantis GPS kuriozų netrūko: privažiavus prie remontuojamo kelio ir bandant jį apsukti, navigacija vis atvesdavo į tą pačią vietą.
Keliaujantiems į Portugaliją su mažais vaikais Paulė siūlo pasirūpinti vežimėliu didesniais ratais, kurie atlaikytų akmenimis grįstas kalnuotas gatveles.
Maistas kaip Lietuvoje
Kelionės metu Jurgiukui šeima stengėsi gaminti maistą namuose, nes jūros gėrybių, kuriomis didžiuojasi Portugalijos restoranai, pabijojo duoti. Tačiau suaugusioji šeimos dalis įvertino, kad jūrų gėrybės šviežios ir jų įvairovė didžiulė.
Rašimams pasirodė, kad maisto gali rasti ir labai panašaus į lietuvišką – pavyzdžiui, populiaru vištiena su bulvėmis. „Ne visada su vietiniais susikalbėdavome, nes vyresnio amžiaus žmonės nelabai moka anglų kalbos, bet visi labai geranoriškai stengdavosi išaiškinti ir padėti. Tas nuoširdumas ir šypsenos išliko atminty iki šiol“, – sako Paulė.
Apie pirkinius ir lauktuves

Jurgio mama prisimena, kad kelionės metu niekur nerado tos sauskelnių rūšies, prie kurios buvo pripratę Lietuvoje. Tad Jurgiui teko išbandyti naujas rūšis ir rasti kažką panašaus į pamėgtąsias.
„O lauktuvėms pirkome portugališkų suvenyrų, kurie yra labai spalvoti ir gražūs. Žinoma, visur yra jų simbolis gaidžiukas, bet labiausiai mus sužavėjo azuležu, išmargintos, ištapytos plytelės, kuriomis puošiamos sienos. Tai atsivežėme ne vieną magnetuką su jomis. Dar yra gražių raštų staltiesių, rankšluosčių, skarų. Labai graži jų keramika“.
Ginta Liaugminienė