Vilnietė Eglė Kolesinskienė savo nėštumą, gimdymą ir motinystės atostogas vadina nuotykiu. Dukrytę Meliją ji augina Kosove – jaunoje, neseniai nepriklausomybę paskelbusioje valstybėje, kurią pripažįsta ne visos šalys.
Apie Kosovą mes žinome mažiau nei apie Balį ar Tailandą, kur lietuviai įniko atostogauti ar net žiemoti, todėl pakvietėme Eglę į redakciją pasidalinti įspūdžiais.
Kaip atsidūrėme Kosove
Eglės vyras Liudas – diplomatas ES misijoje Kosove. Jo trejų metų kontraktas sutapo su Eglės nėštumu, gimdymu ir motinystės atostogomis. Tik tiek, kad jauna moteris susilaukti vaikučio norėjo savoje šalyje, ir vyras pirmus metus skraidė namo pas besilaukiančią žmoną.
„Kol laukiausi, vis dar gyvenau Lietuvoje ir dirbau. Kosove man nebūtų įmanoma susirasti darbo, nes, norint dirbti pagal specialybę finansų srityje, reikia mokėti albanų arba serbų kalbą.
Labai norėjome, kad vyras dalyvautų gimdyme, todėl reikėjo tiksliai apskaičiuoti, kada jam parskristi.
Gimdymo terminas buvo lapkričio 21 dieną, Liudas grįžo savaite anksčiau. Bet atėjo 21 diena, praėjo dar savaitė po to. Mane paguldė į ligoninę ir skatino gimdymą. Sėkmė, kad vyras spėjo pamatyti vaikutį prieš pat išskrisdamas.
Viena nelikau, padėjo abiejų tėvai, mano sesuo. Kai Melijai buvo 2,5 mėnesio, vyras parskrido mums padėti nusigauti iki Kosovo. Žinojome, kad grįšime tik po 4 mėnesių, kai dukrai bus šešto mėnesio skiepai“, – prisimena Eglė.
Pirmasis nuotykis – tokios šalies nėra
Pasak Eglės, kiekviena kelionė jiems būna kaip nuotykis. Šį kartą apsikrovus begale mantos (gultukas vis tiek niekaip netilpo) Vilniaus oro uoste jų nenorėjo leisti išvykti. „Kilo nesusipratimas. Mums sako – jūs skrendate į Serbiją, o ten galite būti tik 3 mėnesius, bet atgaliniai jūsų bilietai yra po 4 mėnesių, todėl neleisime jums išskristi. Mes tvirtiname, kad skrendame į Kosovą, o ne į Serbiją, o mums toliau sako – nėra jokio Kosovo, tai Serbija. Iš tikrųjų Kosovas paskelbė nepriklausomybę tik 2008 metais, iki šiol to nepripažįsta Serbija ir kai kurios Europos šalys, pavyzdžiui, Graikija, Ispanija. Bet vyras juk dirba diplomatinį darbą Kosove, šalyje, suteikiančioje diplomatinį statusą ir šeimos nariams. Tad ar taip gali būti, kad neišleistų skristi iš Lietuvos, kuri yra pripažinusi Kosovo nepriklausomybę? Šiaip ne taip pavyko išsiaiškinti, bet tada (matyt iš pykčio) mums skyrė bilietus skirtinguose lėktuvo pusėse“, – pasakoja Eglė.
Meilė vaikams beribė
Šeima išsinuomojo namą uždarame sostinės Prištinos rajone, kuriame gyvena diplomatai, amerikiečiai. „Pagrindinis to rajono privalumas – kad ten galiu su vežimėliu važiuoti šaligatviu, nes bet kur kitur Kosove šaligatviai skirti ne žmonėms vaikščioti, o automobiliams statyti“, – sako Eglė.
Vos įsikrausčius tapo aišku, kad kosoviečiai labai myli vaikus, o jei pamato mėlynas akis, tai net sustingta iš susižavėjimo. Koks šokas ištiko jauną mamytę (iš santūrios šalies), kai prekybos centre, jai kabinoje besimatuojant drabužius, prabudo vežimėlyje miegojusi dukra. Akimirksniu pribėgo darbuotoja, iškėlė Meliją iš vežimuko ir pradėjo bučiuoti bei čiūčiuoti. Eglei iš netikėtumo pradėjo drebėti rankos. Be to, darbuotoja nusinešė Meliją pas kolegas, kur myluojama mažylė buvo perdavinėjama iš rankų į rankas.
„Jau nebesistebiu, kai gatvėje eidamas pro šalį žmogus pasako Melijai „oi kokia graži“, pabučiuoja ir nueina. Slaugytojos poliklinikoje, pardavėjos, kaimynės – visos tampo Meliją už skruostykų, tik ir girdėti „u-tiu-tiu-tiu“. Matyt, jiems mūsų šaltumas yra nesuprantamas, kaip mums jų nuoširdumas. Juokaujame – kol ne už vairo, jie geriausi pasaulio žmonės, be galo draugiški, myli užsieniečius“, – sako mama.
Skiepai Graikijoje
Dar vieną nuotykį dėl Kosovo nepripažinimo šeima patyrė, kai reikėjo dukrą skiepyti 4 mėnesių skiepais. Jei nesi šalies pilietis, skiepyti vaikų negali. Ką daryti? Šeima nutarė važiuoti į Graikiją, kuri yra ES šalis (šalia esančiose Albanijoje ir Makedonijoje užsieniečiams skiepytis irgi nėra galimybių). Eglė pasakoja: „Susisiekėme su viena Graikijos klinika, esančia Salonikuose, ir patraukėme nuomotis automobilio. Deja, mums pasakė, kad su Kosovo numeriais į Graikiją neįleis, nes graikai nepripažįsta Kosovo. Iš kur mums gauti automobilį? Nebent kreiptis į vienintelę Kosovo agentūrą, kuri turi vienintelį automobilį su makedoniškais numeriais. Laimei, kolega britas paskolino savo automobilį su vairu dešinėje pusėje. O ką daryti, važiavome. Vyras pirmą kartą sėdėjo už vairo priešingoje pusėje, keliai tikrai ne patys geriausi, posūkiai, judrus eismas, kalnuotos vietovės. Važiavome pirmyn 6 valandas, kad paskiepytume dukrą“.
Mityba skurdesnė, nei pas mus
Kosoviečiai yra musulmonai ir nevalgo kiaulienos. Eglė juokiasi, kad būtent kiauliena ir buvo tas maisto produktas, kurio iš pradžių labiausiai pasiilgdavo. Nors Lietuvoje nėra kiaulienos gerbėjai, Eglė su Liudu, vos kirtę Graikijos ar Makedonijos sieną, skubėdavo kavinėje užsisakyti kiaulienos patiekalą. Po kelių mėnesių tas ilgesys išblėso.
Maisto kainos Kosove panašios kaip Lietuvoje, bet mitybos įpročiai gana skirtingi, ten perkamiausios prekės – makaronai, batonai. Ne paslaptis, kodėl – algos ten kur kas mažesnės, nei Lietuvoje, tad net žuvis yra prabangos prekė. Daugiausiai patiekalų gaminama iš vištienos ir daržovių. „Grįžusi į Lietuvą praregėjau, kokia didelė pas mus mėsos pasiūla, pirk kalakutienos, triušienos, ko tik nori. O ten vyrui tekdavo važiuoti net į 3–4 parduotuves, kol rasdavo vištienos filė, apie kalakutieną nėra nė kalbos.
Juokaujame, kad Lietuvoje, jei turi pinigų, visko gausi, o Kosove net ir turėdamas pinigų nieko negausi“, – pasakoja Eglė. Beje, ten prekybos centruose nėra jokių akcijų ar lojalumo kortelių – pigiau galima nusipirkti tik pasibaigusio galiojimo prekių.
Daugiausia kulinarinių atradimų šeima patyrė gamindama paprikas. Jos ten nenusakomai skanios, o receptų, kaip pateikti paprikas, – galybė.
Vienas vaikas išmokslinamas užsienyje
Daugumos šeimų strategija – išleisti į mokslus užsienyje bent vieną iš vaikų, kad jis paskui galėtų padėti šeimai. Nors jie nėra itin religingi, moterys nedėvi čadrų, nedengia plaukų, bet musulmoniška šeimos samprata labai stipri.
Eglės draugė serbė ištekėjo už amerikiečio ir guodėsi, kad „turi teisintis, nes kas mėnesį kelis šimtus eurų siunčia savo šeimai – mamai, sesei“. Amerikiečiai to nesupranta, o Balkanų šalių gyventojams padėti šeimai yra garbės dalykas, jie tuo didžiuojasi. Pagalba priklauso nuo to, kiek uždirbi, bet tai nediskutuotina.
Kitas musulmoniškas paprotys – vaikinui ir merginai pradėjus draugauti, kandidatūrą turi patvirtinti visa giminė. Vyrams neįmanoma pradėti santykių su mergina, jei neketina įsipareigoti.
Jie nevartoja alkoholio, bet daug rūko. Susėda kavinėje už stalo, užsisako arbatos ir rūko, rūko, rūko kalbėdamiesi.
„Pratęsiant mintį apie drabužius, jokioje kitoje šalyje nemačiau taip gražiai pasipuošusių moterų. Vos padvelkia kokia nors mada, visos kosovietės vaikšto atitinkamai pasipuošusios. Beje, iš Kosovo yra kilę nemažai garsių atlikėjų, pavyzdžiui, dainininkė Rita Ora“, – sako Eglė.
Kūdikių pramonė labai brangi
Pasaulinių prekinių ženklų daiktai Kosove be galo brangūs.
Kosoviečiai puikiai išmano apie tuos ženklus, tačiau parduotuvėje tokie kūdikių daiktai beveik neįperkami, paprasta kūdikio lovytė parduotuvėje – 400 eurų. Prekyba internetu ar dėvėtais daiktais ten dar neatrastas dalykas – atrodo įtartina, nepatikima, kaip ir pas mus prieš 10 metų. Kai Eglė pradėjo rašyti tinklaraštį, irgi sulaukė gūžčiojimo pečiais – kol kas ten mamyčių blogų nėra. Nepavyko Eglei rasti ir didelės mokyklėlių pasiūlos. Norėjo eiti į mankštas su kūdikiu, bet, matyt, dėl kalbos barjero nebuvo pageidaujama (klubai atsakė, kad užsiėmimai vyksta tik vietiniams albanų kalba).
Vietinės diplomatų žmonos buriasi į klubus – kulinarių, kino mėgėjų, mezgėjų, knygų skaitytojų ir t.t. Eglė kol kas tuo neužsiima, pakanka veiklos su mažu vaiku. Laisvalaikiu su vyru ir mažyle lekia prie jūros į Graikiją, Juodkalniją, Albaniją.
Pastaroji šalis ir Kosovas labai draugauja, tad pervažiuoti sieną tarp šių dviejų šalių ypač lengva. Tas pat ir kalbant apie Makedoniją. Daugybė Kosovo gyventojų važiuoja į Makedonijos sostinę Skopję… net pasižiūrėti filmų į kino teatrus.
Į lauką – pagal mobiliąją programėlę
Žiemą pasivaikščioti stumdant vežimėlį Prištinoje sudėtinga, kadangi dėl anglimi kūrenamos elektrinės oras neretai būna labai užterštas. JAV ambasada net sukūrė mobiliąją programėlę, kuri parodo, kada galima eiti į lauką, kada ne. Eglė rytais pasitikrina, ką rekomenduoja programėlė, tada jau sprendžia.
Gana dažnai ekrane mato užrašą: „unhealthy“ (nesveika). Rajonas, kuriame gyvena šeima, yra už 10 km nuo centro, todėl ten kiek lengviau kvėpuoti, o sostinės centras yra dauboje.
Pagarba Amerikai
Kai Kosovas paskelbė nepriklausomybę, juos labai palaikė Amerika, o prezidentas tuo metu buvo Bilas Klintonas. Nenuostabu, kad dabar kosoviečiai labai prijaučia Amerikai, daug Prištinos objektų (aikščių, prospektų) pavadintos Bilo Klintono vardu. „O mes gyvename Pensilvanijos gatvėje, gretima gatvė yra Niujorko“, – juokiasi Eglė. Kosoviečiai pametę galvas ir dėl amerikietiško maisto – mėsainių, sūrainių.
***
Melijai tik metukai, tačiau ji jau spėjo apkeliauti 14 skirtingų šalių, kai kurias iš jų ir ne po kartą. Eglei dar liko motinystės atostogų, per kurias šeima suplanavo dar daugiau pakeliauti po Balkanus. Vien kokia egzotika pažinti gretimą Albaniją, kuri visai neseniai buvo tokia uždara ir paslaptinga, kaip Šiaurės Korėja.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
