Seniai praėjo tie laikai, kai nėščios moterys (nuo 4 mėnesių įrėminusios save nuo krūtinės rauktuose sarafanuose) lėtai vaikščiodavo parkuose. Dabar jos skraido, vairuoja, lipa į kalnus, net „nulekia“ iki Londono nusipirkti kraitelio. Apie tai, ką reikia žinoti keliaujant „su pilvuku“ kalbamės su mamomis ir gydytoja.
Komentuoja gydytoja akušerė-ginekologė Virginija Mačiulaitienė.
Dauguma svarstančių – keliauti nėštumo metu ar ne – labiausiai nerimauja dėl galimo priešlaikinio gimdymo, tačiau jam daugiau įtakos daro motinos ligos, nėštumo patologija, vaisiaus patologija, socialiniai ir biologiniai veiksniai (rūkymas, intoksikacija cheminėmis medžiagomis, nepalankios darbo sąlygos, smurtas), o ne protingos kelionės. Teigiami įspūdžiai keliaujant – tik džiaugsmas vaikeliui ir šeimai.
Maloniausi nėštumo mėnesiai kelionei yra 4-7, kai vaikelis jau susiformavęs, ir mama jaučiasi puikiai. Iki tol neretai besilaukiančias mamytes pykina, jos vemia, jaučiasi mieguistos, būna silpna. Be to, nėštumo pradžioje didesnė tikimybė patirti persileidimą, tada gali prireikti skubios pagalbos. Nėštumo ir gimdymo atostogų metu, kurios siūlomos nuo 30 nėštumo savaitės, geriau jau
ilsėtis, o ne keliauti. Gydytojai ginekologai pastebi, kad nėščios studentės, kurios kremta mokslus iki gimdymo, nepailsi, patiria daugiau streso nėštumo laikotarpiu, gimdo mažesnio svorio naujagimius.
Kokia transporto priemone keliauti, lemia kelionės trukmė. Geriausia nėščiajai skristi lėktuvu, kadangi keliaujant antžeminiu transportu patiriama daugiau vibracijos, daugiau nuovargio. Antra vertus, keliaujant savo automobiliu, galima rinktis poilsio stoteles.
Į kelionę būtina pasiimti nėščiosios kortelę, kurią moteris visada privalo nešiotis savo rankinėje. Tai bus labai naudinga keliaujant Lietuvoje, o užsienyje kortelę specialistai irgi galės perskaityti, kadangi kai kurie terminai yra parašyti tarptautine medicinine lotynų kalba.
Ruošiantis skristi lėktuvu reikėtų išsiaiškinti, kokius reikalavimus kelia skirtingos avialinijos, pvz. „Ryanair“ reikalauja nuo 28 nėštumo savaitės pateikti gydytojo pasirašytą oficialią formą, leidžiančią skristi. Formą galima rasti internete.
Į kelionę reikia pasiimti tuos pačius vaistus, kurie reikalingi bet kurios kelionės metu. Papildomai galima pasiimti magnio preparatų, kurie atpalaiduoja gimdos raumenis, taikomi mėšlungio, vidurių užkietėjimo profilaktikai. Patartina savaitę prieš kelionę pradėti vartoti preparato, kuris gerina kraujotaką ir limfotaką.
Verta užsirašyti savo ginekologo telefoną, kad galima būtų pasikonsultuoti, jei prireiks.
Prieš kelionę būtina apsidrausti, atkreipiant dėmesį į tai, ar į draudimą įskaičiuotos gimdymo paslaugos. Daugiau informacijos suteikia
pati draudimo bendrovė.
Žinoma, yra situacijų, kai keliauti nepatariama, ir apie tai sprendžia gydytojas ginekologas. Todėl prieš kelionę vienareikšmiškai rekomenduojama pasitarti su gydytoju akušeriu-ginekologu, kadangi kiekvienas atvejis individualus. Gana dažnai nėščiosios išsigąsta įvairių požymių, kurie gali būti visai nereikšmingi.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nėščia moteris iš tikrųjų jau yra kelyje.
TATRAI IR BALKANAI
Pasakoja Justė Visakavičienė, Elenos ir Joanos mama
Mūsų šeima mėgsta keliauti. Anksčiau į keliones važiuodavome dviese. Pagausėjus šeimai nenustojome tyrinėti dar nematytų šalių. Naujų įspūdžių pasisemti galima važiuoti ir besilaukiant, ir su vaikais. Pirmojo nėštumo metu aplankiau Norvegiją, Suomiją, Slovakiją, Maroką.
Gimus dukrytei (žinoma, su ja) keliavome po Prancūziją, Angliją, Libaną, Siriją, Jordaniją. Antrasis nėštumas irgi nebuvo kliūtis keliauti.
Kasmet kelioms dienoms važiuojame pasivaikščioti po Aukštuosius Tatrus. Taigi pirmoji kelionė belaukiant antro vaikelio buvo į Slovakiją. Kelionės metu suėjo 13 nėštumo savaitė. Tiek pirmas, tiek antras nėštumai buvo lengvi, beveik nepykindavo, todėl drąsiai važiavau. Nesiėmiau jokių atsargumo priemonių, ginekologės neklausiau leidimo – jaučiausi gerai, o tai buvo svarbiausias rodiklis. Daugiau dėmesio sulaukė dukrytė, kuriai tada buvo metai ir penki mėnesiai. Būtent jai įdėjau truputį vaistų nenumatytiems atvejams, planavau daugiau leisti laiką gryname ore, o ne intensyviai laipioti. Su mažu vaiku tai daryti sudėtingiau.
Vieną dieną praleidome prie kalnų trobelės ir ežero, iki kurio buvo galima važiuoti su vežimėliu. Iki jo stačiu keliu dukrytę stūmė tėtis, kuris vėliau su draugais ėjo pasivaikščioti takais, kur vežimuku nepavažiuotum, o mes laukėme prie ežero. Kitą dieną kilome keltuvu ir visa šeima užlipome į vieną viršūnę. Nedidelis peraukštėjimas nuo keltuvų bazės iki viršūnės nepridarė bėdų ir nespėjau pavargti. Dukrytę nešė tėtis nešynėje. Beje, tą dieną pervertinau savo jėgas galvodama, kad leistis nuo kalno bus paprasta, ir nuo viršūnės žygiavau su visais pėsčiomis.
Aplinkinis kelias atėmė daugiau laiko, nei skaičiavome pagal žemėlapį, teko leistis grandinėmis, šokinėti per akmenis, iki pat vakaro būti ant kojų, ir tai nuvargino. Kitą kartą tokioje situacijoje tikriausiai leisčiausi keltuvu. Nieko nenutiko, tik pervargau, todėl kitą dieną smagiai leidau laiką miestelyje ir daug ilsėjausi, kol draugai laipiojo. Kasmet važiuojame pasivaikščioti po kalnus, todėl artimieji per daug nenustebo ir nekomentavo mūsų kelionės.
Rugsėjo pradžioje susiruošėme į ilgesnę kelionę. Norėjome pavažinėti po Balkanų šalis. Tuo metu buvo 22 nėštumo savaitė. Antras nėštumo trimestras – pats idealiausias laikas keliauti, tada nebūna silpna ir dar neturi didelio pilvuko. Šį kartą irgi nesitariau su ginekologe. Tyrimai buvo labai geri, jaučiausi puikiai. Važiavome savo automobiliu ir aplankėme Lenkiją, Vengriją, Kroatiją, Bosniją ir Hercogoviną, Serbiją, Juodkalniją, Kosovą, Albaniją, Makedoniją, Graikiją, Bulgariją, Slovakiją ir Rumuniją. Vienas šalis tik pravažiavome (pvz., daug kartų matytą Lenkiją ir Slovakiją), kitose turėjom konkrečių tikslų (pvz., Vengrijoje aplankėme Budapeštą). Visose šalyse nakvodavome kempinguose savo nedidelėje palapinėje. Kadangi pasitaikė labai karštas oras, ir dienos metu nesinorėdavo vaikščioti kaitrioje saulėje, todėl įdomias vietas apžiūrėdavome anksti ryte ir vakare, o per patį karštį važiuodavome automobiliu ir taip įveikėme nemažus atstumus.
Per tris savaites atostogų nuvažiavome apie 8500 km. Vežėmės savo maistą, turėjome dujinę viryklę, todėl kempinguose ir kelionės metu bet kada galėjome sustoti ir valgyti, nereikėjo gaišti laiko ieškant kavinių ir restoranų. Bet neatsispirdavome pakelės ar miestelių turguose prisipirkti skanių vaisių ir arbūzų. Nėštumas nė kiek nekoregavo mūsų planų – keliavome taip, kaip norėjome, jaučiausi labai gerai, net užsimiršdavau, kad laukiuosi, daugiau rūpinausi dukryte, o ne savim. Kempingus kiek įmanoma rinkdavomės prie jūrų, todėl maudėmės Adrijos, Egėjo ir Juodojoje jūrose. Labiausiai patiko turistų mažiau lankoma Bosnija ir Hercogovina, malonūs šios šalies žmonės, sužavėjo Juodkalnijos peizažai ir senovinis Kataro miestas.
Šioje kelionėje nebuvo jokių netikėtumų, gal tik gaila, kad turėjome per mažai laiko ir reikėjo skubėti, visur pabūti tik po truputį. Pavyzdžiui, labai nustebino Rumunija. Skirtingi šalies regionai atskleidžia vis kitokią Rumuniją, tačiau mes jau nebeturėjome tyrinėjimams laiko, skubėjome namo. Todėl prisižadėjome, kad kada nors atvažiuosime vien tik į šią šalį. Kelionė šiek tiek išvargino dėl ilgo važiavimo, bet įspūdžiai buvo neįkainojami.
Prieš kelionę buvome viską apskaičiavę, pasiruošę ir geriems ir blogiems orams, turėjau visą maišą vaistų, visų šalių konsulatų ar atstovybių kontaktus nenumatytiems atvejams, kaip ir visada, važiavome apsidraudę nuo nelaimingų atsitikimų. Manau, nesvarbu, ar laukiesi, ar ne – kiekvienai kelionei reikia pasiruošti, ypač jei keliauji su vaiku. Prieš kelionę išgirdau iš artimųjų nepritarimą, tačiau daugiau priekaištų buvo dėl to, kad mūsų šeimoje tik vienas vairuotojas ir jeigu kas nors jam ar automobiliui nutiktų – patektume į keblią padėtį. Tačiau tokiais atvejais tiesiog reikia neprarasti sveiko proto, ir galima rasti išeitį iš bet kokios situacijos. Jei nėštumo metu bijosi žengti žingsnį iš namų galvodama „o kas bus, jei…“, tada daug neteksi… Kiekviena nėštukė jaučiasi skirtingai, todėl mano pasakojimas nebūtinai tinka kitoms besilaukiančioms. Keliaukite pagal savo galimybes. Reikia daryti viską, kas suteikia gerų emocijų, o būtent tai man duoda kelionės ir buvimas su šeima.
PORTUGALIJA, PRANCŪZIJA, BELGIJA
Pasakoja Milda Motuzienė, Justo ir Jono mama
Mes gyvename tarp Prancūzijos ir Lietuvos, tad nieko kito nelieka, kaip migruoti pirmyn ir atgal!
Esame įpratę judėti – skraidyti, važiuoti automobiliu ar greituoju traukiniu, tad ir laukdamasi vaikučių daug keliavau. Gyvenant didelėje valstybėje tai tampa kasdienybe. Jei nori aplankyti draugę, kuri gyvena kitame Prancūzijos krašte, turi sukarti 700 km į vieną pusę ir tiek pat atgal.
Laukdamasi pirmagimio labai daug keliavau po pačią Prancūziją, aplankiau pietinę pakrantę, Bretanę, Normandiją, Elzasą. 7 nėštumo mėnesį grįžau į Lietuvą, bet ir čia negalėjau nustygti vietoje, tad dar po mėnesio susirengėme į Ukrainą. Pas draugus į Kijevą važiavome per Baltarusiją. Ši kelionė įsimins visam gyvenimui, nes atrodė, kad tave kas nusviedė 20 metų į praeitį. Kur dar nėščią moterį galėtų laikyti pasienyje tol, kol pasieniečiai negauna kyšio? Tad antrojo nėštumo metu postsovietinių valstybių atsisakiau. Kijeve man labai patiko, bet komunistinė Baltarusija – ne mano skonio šalis.
Ginekologei pranešiau, kad turiu skristi. Man parašė pažymą, kurią prireikus turėjau parodyti lėktuve. Kiekviena skrydžių kompanija skirtingai reaguoja į nėščiąsias – vienur jau paskutinį trimestrą neleidžia skristi, kitur – tik paskutinį mėnesį. Prie manęs niekas neprisikabino.
Grįžusi po kelionių paskutines savaites leidau prie Baltijos jūros Nidoje, o atėjus rudeniui susilaukiau sūnaus. Su juo nuo mažų dienų visur važiuojame, ir jam nieko nereiškia 24 valandas praleisti automobilyje, skristi lėktuvu ar kiek ilgiau užtrukti oro uoste. Pas gydytojus lankiausi retai, o atlikti tyrimai rodė, kad man ir mano kūdikiui nieko netrūksta. Žinoma, į Aziją, Afriką ar į kokį kitą žemyną skristi nesiryžčiau, bet Europoje jaučiuosi kaip namuose. Pasitikiu Europos gydytojaus, tad iškilus bėdai nedelsčiau į juos kreiptis. Galų gale ir Lietuva per keletą valandų pasiekiama! Na, o gimdyti esu nusprendusi tik Lietuvoje.
Sužinojusi, kad laukiuosi antrą kartą, įprasto gyvenimo būdo irgi neatsisakiau, tiesiog pasiklioviau nuojauta, kad viskas yra ir bus gerai. Šį kartą būdama 3 mėnesius nėščia šv. Kalėdas atšvęsti ir Naujuosius sutikti nusprendžiau Portugalijoje, o po švenčių sumanėme savaitėlę paslidinėti Prancūzijos Alpėse, nes mano vyrai (sūnus ir sutuoktinis) dėl kalnų tiesiog galvas pametę. Pasikvietėme draugų iš Lietuvos, ir visa kompanija išvažiavome į Portugaliją. Nuo Lietuvos ši šalis yra už 5000 km. Ten nemažai keliavome po pačią šalį ir jos pakrantes. Iš Lietuvos per Klaipėdą į Vokietiją kėlėmės keltu, kad išvengtume nelabai komfortiškos keliones per kaimyninę Lenkiją. Naujuosius metus sutikome Portugalijoje, o sausio 1-osios vakare pajudėjome Prancūzijos, esančios už 2500 km, link. Jaučiausi puikiai, bet mano tuomet 3 metų sūnus pasirodė esąs dar didesnis keliauninkas. Kol visi slidinėjo, aš kvėpavau grynu kalnu oru, mėgavausi nuostabiais vaizdais ir puikiai pailsėjau.
Pasibaigus šiai nuostabiai kelionei likau Prancūzijoje, Liono mieste, kur gyvename jau visą dešimtmetį. Aplankėme už 500 km nuo Liono esančiame Colmar mieste (Elzase) gyvenančius draugus, Ženevos automobilių parodą, kurios vyrai juk nieku gyvu negali praleisti. O paskui patraukėme Žydrąja pakrante per Nicą, Monaką ir Marselį. Ten mes nuvažiuojame kasmet.
Baigiantis 6 nėštumo mėnesiui nusprendžiau grįžti namo ir galų gale pasirodyti savo gydytojai. Bet pakeliui į namus padarėme lanką ir nuvykome į Belgijos miestą Bruggę, niekuo nenusileidžiantį Venecijai. Gražesnio kampelio nesu mačiusi…. Visas miestas išraižytas vandens kanalų, kuriais plaukioja valtelės. Viešbutį susiradome net atvykę 3 val. nakties, nieko neplanavę iš anksto. Būtent šitaip mums sekasi geriausiai. Tiesiog neapkrauname savęs kelionės rūpesčiais, o sėdame ir važiuojame! Manau, kad jokiame Europos mieste nepražūsi – visur yra gydymo įstaigų, o jei jei ką ir pamirštum, tai gali nusipirkti.
Jei būčiau jautusis prastai ar nejautusi vaikelio judesių, tikrai nebūčiau keliavusi, bet jei jautiesi puikiai, tai nėštumas – ne liga! Ir kitoms mamytėms patariu: netupėkite namie, nestabdykite gyvenimo – keliaukite! Nebūtinai skersai per Europą, juk galima keliauti ir po mūsų Lietuvą ar kaimynines šalis. Svarbiausia – pasitikėti savimi ir mažuoju pilvelio gyventoju, kartu džiaugtis gyvenimu, grožėtis architektūra, gamta bei viskuo, kuo mus praturtina kelionės bei pasaulio pažinimas!
EGIPTAS-LATVIJA-NORVEGIJA, DANIJA-JUNGTINĖ KARALYSTĖ
Pasakoja Gabrielė Vasiliauskaitė, Elžbietos, Mykolo ir Agotos mama
Pirmoji „nėštukinė“ mano kelionė buvo į Egiptą, kur ir nežinojau, kad laukiuos, nes panašu, kad ten ir pradėjau lauktis. Egipte su vyru ilsėjomės nedideliame Dahabo kurorte, kur daug nardymo mokyklų ir puikus priėjimas prie jūros, jo neužstoja jokie viešbučiai. Ten visur pilna kavinių ant jūros kranto, iš kurių tiesiog neri į žydrą skaidrų vandenį. Tad mes su vamzdeliais ir nardymo akiniais tai ir veikėme visą savaitę.
Atostogaujant buvo užėjęs blogumas, dar mintyse pamaniau, gal netyčia laukiuos, kad taip visus vidurius suka, bet nuvijau tokią mintį, o kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo tiesa.
Kita kelionė buvo į Latviją – ten vykau jau kaip tikra nėštukė. Sutikome Naujuosius metus slidinėjimo trasose, ir aš tuomet dar smagiai paslidinėjau, net pašokinėjau atsargiai nuo nedidelių tramplinų. Supratau, kad kitas mano slidinėjimas bus nelabai greitai, todėl išnaudojau progą. Jaučiausi puikiai, o pilvuko dar nebuvo matyti, tuo metu laukiausi 9-ąją savaitę.
Tada dar žiemą, vasario mėnesį, kai pilveliui buvo 15 savaičių, išsiruošėme į Norvegiją ir Daniją. Atskridę į Oslą, apžiūrėjome miesto įžymybes, tada po kelių dienų lėktuvu nuskridome į Daniją aplankyti vyro sesers ir pranešti džiugiųjų mūsų naujienų. Šiaurinėje Danijoje labai gražūs pajūrio miesteliai ir žvejų kaimeliai, vaikštinėjome po užšalusį pajūrį ir ilsėjomės. Mane buvo surietę nėštumo blogumai, bet daug poilsio ir miego viską sustatė į vietas. Tada vėl grįžome į Norvegiją ir autobusu važiavom kelis šimtus kilometrų iki žymaus skandinavams Trysil slidinėjimo kurorto. Aš jau nebeslidinėjau, tik vaikščiojau pukšėdama ir skaudama širdimi po kalnus, kad jau nebegaliu slidinėti, ir ilgesingai žiūrėjau į puriu sniegu nuklotas trasas.
Apie šią kelionę buvau pasakiusi savo ginekologei. Ji mane „išleido“, nes jaučiausi puikiai. Šį kartą nebenorėjau rizikuoti slidinėti, nes trasose buvo labai daug žmonių, galėjo kas nors į mane atsimušti. Beje, pažadą neslidinėti buvau davusi ir savo tėvams, net slidinėjimo aprangos nepasiėmiau, kad nekiltų pagunda. Tad turėjau tesėti žodį, kad ir kaip buvo sunku, nes kalnų slidinėjimas – mano aistra. Šios kelionės metu daug skraidėme, važinėjome ir vaikščiojome, bet ištvėriau viską puikiai ir šauniai pailsėjome.
Paskutinį kartą pavasarį su jau matomu 19 savaičių pilvuku vykome į Londoną. Susipirkau naujagimio kraitelį, nes, kaip žinia, ten viskas gerokai pigiau. Į Londoną pas draugę skridau ilgajam savaitgaliui ir didžiąją laiko dalį skyrėme apsipirkimui. Labai smagu buvo su drauge vaikščioti po parduotuves ir rinkti drabužėlius. Tuo metu dar nežinojau, ko laukiuosi, todėl rinkome neutralių spalvų drabužėlius „leliukui“. O kai kainos tokios nedidelės, apsipirkinėti buvo dar smagiau. Visos prekės kainavo vos po kelis svarus – kūdikių medvilninių pirštinaičių rinkinys – 1 svaras, bodžiukų rinkiniai po 4-5 vnt. – 4-5 svarai, kelnės, šliaužtinukai, megztiniai – tiek pat, kepuraitės – 2-3 svarai, brangiausiais pirkinys – kūdikio miegmaišis – kainavo 8 svarus. Daugiausia drabužėlių nusipirkau „Pirmark“ prekybos centre, kai ką įsigijau GAP, „Next“ ir „Marks&Spencer“ parduotuvėse – kainos visur panašios. Nusipirkau GAP nėštukės velvetines kelnes už 10 svarų – žiūrėjau ir negalėjau patikėti tokiomis kainomis.
Sėkmingai apsipirkus buvo galima ir atsipalaiduoti – vaikščiojom po parkus, aplankiau meno galeriją, kurioje buvo eksponuojama atvežta Piccaso darbų kolekcija, tiesiog mėgavomės draugija prieš ilgą išsiskyrimą su drauge.
Vėliau su vyru dar buvome susiruošę važiuoti į Gruziją, bet nebenorėjome rizikuoti, jei kas atsitiktų, nutarėme, kad tai nebus saugi šalis. Šiai kelionei nepritarė ir mano ginekologė.
Visos mano nėštukinės kelionės praėjo sklandžiai. Visos, išskyrus į Latviją, vyko lėktuvu, nejaučiau jokio blogumo ar silpnumo (išskyrus nedidelį Danijoje), abi (kaip paaiškėjo vėliau) ištvėrėme puikiai. Į keliones vežiausi įprastų profilaktinių vaistų, kuriuos visada pasiimu keliaudama, ypatingai nesiruošiau. Dabar jau planuojame keliones su mažąja kartu, visa šeima.
„Mamos žurnalas“
Kaip tik su 2 metu dukryte keliausiu į Egipta, radau labai daug patarimu kaip keliauti su vaikiuku,galėčiau keliauti ir vėliau,bet kai radau kad yra Tiesioginiai skrydžiai į Egiptą, tai nenoriu praleisti progos