Oksanos Bražiūnienės nuotr. Matinė studija
Visas, kurios šiuo metu laukiasi, kviečiame paskaityti „Laukimo projektą“, kur savo patirtimi ir išgyvenimais dalijasi vilnietė Kristina Česnauskienė (32 m.).
Kristina laukiasi trečiojo vaikučio. Šeimoje jau auga trejų Jonas ir 10 mėnesių Ievutė.
Apie ketvirtojo mėnesio išgyvenimus pasakoja Kristina.
Pirmosios nėštumo savaitės dažniausiai būna neramios – su dėmesingumu, slaptu džiugesiu, o kartu ir nerimu lauki, kada gi sueis tos 12 savaičių, įvyks pirmasis pasimatymas echoskopu su mažyliu ir gydytoja patvirtins, kad rizikingiausias laikotarpis praėjo, viskas klostosi puikiai. Paskui savaitės pradeda skriete skrieti. Ir štai, jau prasidėjo penktasis mėnuo! Pilvukas jau išdavikiškai pūpso iš po ankštokos žieminės striukės, nors svoris padidėjo tik keliais kilogramais – pilvelio gyventojas jau didina savo „namelio“ erdvę. Apie save jau praneša ir pirmaisiais jaučiamais judesėliais! Nors tai dar nėra stiprūs spyriai, o daugiau švelnus drugelio plazdenimas – tačiau taip gera ir malonu jau apčiuopiamai jausti augantį kūdikėlį.
Mėnesio pradžioje labai nudžiugino ir nuramino vizitas Santaros klinikose pas genetikę. Nors vidinis mamos balsas sakė, kad viskas vaikeliui yra gerai, tačiau vis tiek kaskart pagalvodavau: „O kas, jeigu…?“. Iš tiesų, juk mes tiek daug jaudinamės dėl tokių dalykų, kaip lytis, vėliau – kraitelis, vežimėliai ir panašiai, o juk pats svarbiausias dalykas tėvams – gimęs SVEIKAS kūdikis. Gydytoja išsklaidė nerimą ir nežinią, vaikučio svoris atitinka amžių pagal savaites, jokių gripo komplikacijų vystymuisi bent jau kol kas nematyti. Genetikė išsamiai apžiūrėjo vaikelį – galūnes, žarnyną, smegenėles, stuburą, širdelę.
Buvo atlikti reikalingi matavimai, vaikelis tuo metu svėrė 237 gramus. Rodos, vos keli šimtai gramų – o jau kiek minčių, svajonių, dvejonių ir laukimo sudėta į tą laimės ir meilės „kukuliuką“. Pakartotinis vizitas pas genetikę dar kartą skirtas 26-ą nėštumo savaitę – įsitikinti, kad gripo ir gertų vaistų padarinių nelikę. Nors visus tris mano nėštumus prižiūri nuostabi gydytoja prof. D. Ramašauskaitė, tačiau dar viena išgirsta specialisto nuomonė bei papildoma išsami apžiūra suteikia tik daugiau ramybės, kurios dabar labiausiai ir reikia.
Dar vienas „pasiekimas“ šį mėnesį – jau pykinimai tapo iš tiesų labai reti, skonio ir kvapų receptoriai nebe tokie jautrūs. Išskirtinių pageidavimų maisto racione neatsirado, jau net grįžau prie įprastinio rytinės kavos ritualo. Tik vis dar turiu sau nuolat priminti, kad turėčiau išgerti daugiau skysčių, – gryno vandens išgeriu vos kelias stiklines per dieną.
Oksanos Bražiūnienės nuotr. Matinė studija
Šį mėnesį pradėjo varginti kojų skausmai, maudimas, sunkumas, ypač kamuojantis vakarais ar miego metu. Kadangi iš ankstesnių nėštumų puikiai pamenu skausmingus kojų mėšlungius nakties metu, – iš karto pradėjau vartoti magnį su vitaminų B grupe. Tikiu, kad padės tiek raumenų skausmams apmalšinti, tiek nervų sistemai. O ją stiprinti dabar labiausiai ir reikia! Juk namuose auga du maži vaikučiai (sūnui Jonui greitai bus treji, o mažylei Ievai – 10 mėn.).
Namuose nuolat lengvas chaosas – mažylė pradeda vaikščioti, tapo labai smalsi brolio veiklai, žaislams, o broliui dabar tas etapas, kai labai išryškėjo savininkiškumo ir savarankiškumo jausmas („čia mano“, „neduosiu“, „neliesk“, „aš pats“), tad kivirčai ir riksmai neišvengiami… Jonukas dar neįvertina sesutės jėgų, stipriau ją pastumia ar tiesiog grubiai atima kokį žaislą, tuomet mažoji „gynybai“ panaudoja balsą ar net verksmą. O gelbėti ir taikyti visada vis tiek turi ateiti mama. Visko būna – rodos, ir aiškinam, ir gražiai bandom juos abu įtraukti bendram draugiškam žaidimui… Tikiu, kad gimus trečiam vaikučiui Jonukas ir Ievutė taps daugiau komanda, nei dabar jaučiamas jų konkuravimas dėl tėvų dėmesio ar žaislų.
Nors vaikai miega skirtinguose kambariuose, tačiau ryte, rodos, „pajaučia“ vienas kitą – nubunda dažniausiai tuo pačiu metu. Jonuko rytinis ritualas – filmukai. Leidžiu juos žiūrėti, kol jis geria šiltą arbatą ar valgo lengvą užkandį prieš darželio rytinę košę. Tuo metu aš aprengiu, sušukuoju ir pamaitinu dukrytę. Dienos, kai sūnus eina į darželį, yra iš tiesų nesunkios. Nes tuomet didžiąją dienos dalį praleidžiu tik su dukryte, o vakare jau būna grįžęs vyras, ir tuomet daug lengviau tvarkytis su dviem vaikučiais. Mažoji labai prisirišusi prie manęs, nori nuolat būti ant rankų… Tad vyras leidžia man bent valandėlę vakare „pailsėti“ – aš tvarkausi, o jis žaidžia su vaikais užsidaręs vaikų kambaryje. Džiaugiuosi, kad vyras iš tiesų labai puikiai gamina, – jeigu nespėju paruošti vakarienės dienos metu, nesulaukiu priekaištų ir alkani tikrai neliekame.
Oksanos Bražiūnienės nuotr. Matinė studija
Jonukas vis dar dažnokai serga virusinėmis ligomis, tada po kelių dienų pajuntami ligos simptomai ir mažylei – dienos tampa iš tiesų nelengvos. Lieku namuose su dviem mažais vaikučiais ir šuniuku – kartais jaučiuosi kaip ta beždžionėlė iš senosios animacijos filmuko, turėjusi daug išdykėlių vaikučių. Apie savo nėštumą tuomet tenka pamiršti, lieka tiesiog stengtis kaip įmanoma greičiau suktis, tenkinant vaikučių poreikius bei norus, nuolat saugant juos nuo pavojų (mažoji dabar labai smalsi, visur bando lipti, o saugiai nulipti dar ne visada pavyksta) bei nepamirštant elementarios švaros ir tvarkos namuose. Keistai jaučiuosi, kai artimieji paguodžiamai sako, kad, tarkime, po penkerių metų bus tikrai lengviau! Juk po penkerių metų mano vaikučiai nebebus tie švelnučiai ir jautrūs mažyliai, kurie žengia pirmuosius žingsnelius, taria pirmuosius žodžius, kuriems neišvengiamai labai reikia mamos švelnumo, apkabinimų ar tiesiog buvimo kartu. Esu skaičiusi, kad net charakteris formuojasi per pirmuosius ketverius metus.
Suprantu, kad vėliau bus kiti džiaugsmai ir kiti rūpestėliai. Tačiau aš taip noriu pasidžiaugti šiuo trapiausiu vaikystės etapu, kuris yra toks trumpas! Noriu pajausti ir išjausti kiekvieną svarbų etapą būnant SU vaiku, o ne kažkur ŠALIA jo (rūpinantis namais, buitimi ir pan.).
Labai bijau, kad su trečio vaikelio gimimu aš galiu tiesiog „praleisti“ šį jautriausią etapą, kažko nepastebėti ar tinkamai nesureikšminti, – juk dėmesys turės būti dalinamas į tris dalis, o buitinių reikalų tik daugės. Šis nerimo jausmas man naujas, tikrai taip nesijaučiau laukdamasi pirmųjų vaikučių. Ne visada pavyksta „susitvarkyti“ su šiuo nerimu, laviruojant tarp „gera mama“, „gera žmona“ ir „lengva ir tvarkinga buitis“. Prie visko prisideda nėštumo hormonai – ir skruostus pradeda plauti ašaros…
Laukiu pavasario – visomis prasmėmis. To tikro, su šiluma ir viską nuplaunančiu lietumi, ne tik kalendorinio. Labai norisi jau daugiau šviesos ir žalumos gamtoje. Lengvesnių drabužių, mažiau virusiukų, daugiau gryno oro. Sušilus orams, daugiau galėsime su vaikais būti lauke, daugiau keliausime. Ievutė jau tikriausiai pradės žengti pirmuosius savarankiškus žingsnelius – palengvės man, mažiau reikės nešioti. Labai džiaugiuosi mūsų susitikimais su „Matine Studio“ fotografe Oksana Bražiūniene – bent kartą per mėnesį dabar turiu tikrą „mamadienį“, kai pusdienį galiu skirti sau ir leliukui pilvelyje. Makiažas, šukuosena, suknelės ir jaukūs susitikimai prieš objektyvą fotografuojant „Mamos žurnalo“ pasakojimui leidžia atsipalaidavus pasidžiaugti nėštumu ir pabūti TIK besilaukiančia gražia moterimi, kurios sugrįžtančios namuose laukia ŠEIMA. O ji man yra svarbiausia.
„Mamos žurnalas“
