Skaitykite projektą „Redakcijos nėštukė“. Kas mėnesį apie savo laukimąsi pasakoja vilnietė Simona (35 m.). Su vyru Sauliumi jie augina sūnelį Rojų (3 m.).
Kaip Simonai sekėsi trečiajį nėštumo mėnesį, skaitykite ČIA
Esu Simona, „GingerPowerBlog“ tinklaraščio įkūrėja. Man yra 35 metai ir manyje 4 mėnesį auga pats didžiausias vilties vaisius, kuris mano širdyje jau užima labai didelę vietą. Apie viltį ir norą dar kartą tapti mama rašiau praėjusiame „Mamos žurnalo“ numeryje, tad tie, kurie skaitėte, žinote, kaip puikiai šio straipsnio pavadinimas atspindi mano situaciją. Su kiekviena savaite laimės hormonų manyje daugėja, ir šis nėštumas tikrai kitoks nei besilaukiant Rojaus.
Vaisių ir daržovių tema
Citrina. Mamos internete ras kiekvienos nėštumo savaitės vaikučio palyginimą su kokiu nors vaisiumi ar daržove. 14 nėštumo savaitė vadinama „citrina“ – vaisius maždaug citrinos dydžio. Man šis geltonas citrusinis vaisius reiškė, kad ne tik dingo šleikštulys, likęs po 10 savaitės nuolatinio pykinimo, bet svarbiausia – nebebuvau meška, kuri tik ir ieško vietos kur galėtų pasnausti. Tad ir didžiojo nuovargio metas pagaliau baigėsi. Draugėms ėmiau sakyti, kad jau viskas – gyvenu visavertį gyvenimą ir niekuo nesiskundžiu.
Kadangi tai antrasis nėštumas, pilvelis turi pasirodyti greičiau, tačiau man šis faktas (o gal mitas?) nepasitvirtino. Esu aukšta, 186 cm moteris, tad mano ginekologė mane, kaip ir per pirmąjį nėštumą, nuramino – esant tokiam ūgiui, vaikeliui visiškai pakanka vietos, todėl pilvelis neskuba rodytis.
Nemeluosiu, vakarais jis šiek tiek pasipūsdavo, primindamas, kad laukiuosi, tačiau išaušęs rytas mane pasitikdavo plokščiu pilvuku.
Obuolys. 15 savaitė vadinama „obuolio“ savaite, nes vaikutis maždaug obuolio dydžio. Na obuolys, tai ne citrina. Ir vitamino C, kaip mėgstu pajuokauti, turi mažiau. Tad 15 nėštumo savaitę pasitikau su didžiule sloga, temperatūra bei gerklės skausmu. Vėl į pagalbą pasitelkiau virtualųjį pasaulį ir jame radau atsakymus, kad geriausia nieko arba paracetamolis. Tačiau gelbėjausi arbatomis, gydytojos skirtais vaikiškais vaistais ir pasitelkiau aromaterapijos pasaulį. Gerklė ir temperatūra išgyvenama, tačiau labiausiai vargino sloga. O juk kai kurioms besilaukiančioms mamoms slogą tenka kęsti visą nėštumo laikotarpį! Aš to patirti visiškai nenorėjau, laimei, ir šis etapas baigėsi.
Avokadas. Tai 16 nėštumo savaitė. Po išgyventos ligos ši savaitė buvo visiška reabilitacija namie.
Skyriau daugiau dėmesio sau. Stiprinau imunitetą ne tik peržiūrėdama savo maisto racioną, bet įtraukdama ir vitaminų, geležies papildų. Svoris vis dar neaugo, pilvelis labai nežymiai pakito, šiek tiek atsikišdamas į priekį. Tačiau turbūt mažai kas galėtų pasakyti, kad čia besilaukianti moteris. Tačiau iš vidaus tikrai švytėjau ir švyčiu, mėgindama visam pasauliui ištransliuoti savo nėštumą ir pakilią nuotaiką.
Kriaušė. 17 savaitė jau atnešė permainų. Ją pasitikau jau net su 1 priaugtu kilogramu, papilnėjusiu liemeniu, nedideliu pilveliu, kurį jau vis labiau ir labiau nesąmoningai imdavau glostyti. Galiu tvirtai teigti, kad nuo šios savaitės prasidėjo mano ramybės laikas. Vidinė kova, kad tik viskas būtų gerai, pagaliau baigėsi. Nepastebimai ėmiau galvoti apie buvimą dviejų nuostabių mažylių mama. Kaskart susigraudinu žiūrėdama į laimingas ar pavargusias dviejų, trijų ar daugiau vaikučių mamas, tokios pačios emocijos užplūsta skaitant pasakojimus apie tokias moteris. Kaskart atsiranda begalinis noras su jomis solidarizuotis, ypač kai matau jas pavargusias, bet laimingas. Taip norisi kartu keliauti su aukštai iškelta vėliava, vis primenant, kad šiandien – tik dar viena diena iš tūkstančių, kurios dar laukia… Ir tiesiog paruošti joms karštos kavos viliantis, kad kai man reikės tos akimirkos, kažkas irgi bus šalia. Tas kriaušės etapas tikrai atnešė nesibaigiančių emocijų laviną, ir esu labai laiminga tai patirdama.
Saldžioji bulvė. Turiu užsirašyti, kad šis prisiminimas nedingtų. Nes ši bulvė ir 18 savaitė leido vėl patirti jausmą, kai mažylis spurda po širdimi. Ar verkiama, kai vaisiaus judesius pajaučia antrą kartą besilaukianti moteris? Patikėkite, dar ir kaip. Verkiu kaskart žiūrėdama į echoskopo ekraną, verkiau, ir kai gulėdama pajaučiau judesius. Nepuoliau šaukti vyrui ir sūnui, kad jaučiu dar vieną mūsų šeimos narį. Šią akimirką pasilikau tiesiog sau. Mėgavausi, o skruostu tyliai bėgo ašara. Ir, žinote, šis kartas buvo ypatingas – mano širdis ir protas priėmė į savo jausmų glėbį šį mažą žmogų.
Linkėjimai laukiantiems Kalėdų
Šiuo metu gyvenu šv. Kalėdų laukimu. Norisi šventes sutikti su kuo daugiau šviesumo, pozityvumo ir kuo daugiau teigiamos energijos. Noriu tikėti, kad kiekviena moteris, kuri trokšta tapti mama, pagaliau sulauks savo stebuklo. Noriu tikėti, kad kiekviena abejojanti mama, kuriai dabar sunku, ras savyje šviesos ir tikėjimo. Noriu tikėti, kad kiekviena šeima po egle ras savo laimės formulę be melo ir apgaulės.
Švenčių proga kartu su savo nuostabia komanda Alisa Photography ir makiažo meistre Alina Bėkiš linkime visoms mamoms mažų ir didelių stebuklų.
Raskite laiko svarbiausia sau, karštai kavai, laikui vonioje, gražiai šukuosenai ar makiažui, gerai knygai, pasivaikščiojimui gryname ore su savimi, bei pagaliau ištraukite iš spintos glūdumos tą savo mažą juodą suknelę ir batelius bei vakarieniaukite su savo žmogumi žvakių šviesoje.
Būkite laimingos ir mylimos. Jūs nuostabios, nes jūs jau esate arba būsite mamos.
Iki susitikimo kitą mėnesį
Mama Simona
Nuotraukos Alisa Photography, makiažas Alinos Bėkiš
„Mamos žurnalas“
