Vaikai yra mūsų pačių gyvenimo tęsinys, ir tai taip nuostabu. Nes kiekviena moteris pasauliui dovanoja ateitį
Jūs abu esate mūsų tęsinys šiame pasaulyje…
Skaitykite projektą „Redakcijos nėštukė“. Kas mėnesį apie savo laukimąsi pasakoja vilnietė Simona (36 m.).
Esu Simona (36 m.). Moteris, mama, žmona bei tinklaraščio „GingerPowerBlog“ įkūrėja. Šiuo metu esu 8 mėnesius besilaukianti moteris, ir visą mano kasdienybę, patirtis, patarimus bei išgyvenimus galite rasti instagramo profilyje. Kviečiu užsukti.
Prieš rašydama šį tekstą, šviečiant pavasario saulei, ilgai sėdėjau ir galvojau. Ne pirmą kartą ir žinau, kad ne paskutinį, mane dar aplankys tokios mintys. Kaip ir žinau, kad visą tą emociją, kuri mane supurto iš vidaus, patirti yra normalu. Tai padeda suvokti, kad aš kvėpuoju, šalia manęs yra mano gyvenimo žmonės, o savyje auginu gyvybę. Gyvybę, kurią padovanosiu sau, savo artimiausiems žmonėms ir pasauliui.
Melancholija labai dažna mano viešnia. Tenka pripažinti, kad šiuo laikotarpiu ją įsileidžiu dažniau. Bet greta melancholijos keliauja svaiginanti svaja, o kai šie jausmai susipina tarpusavyje, geriu kaip patį skaniausią eliksyrą.
Žmogus, kuris kiekvieną savaitę vis stipriau ir skausmingiau suspurda pilvelyje, sumaišo praeitį su ateitimi. Kiek besilaukiančių mamų pagalvojo, kad kai kažkas gimsta šeimoje, tai iš giminės Anapilin iškeliauja kitas giminaitis, taip atlaisvindamas vietą naujam pasaulio žmogui? Tikiu, kad mažiausiai 70 proc. nėštukių apie tai susimąstė. O kiek tokių, kurios tai patyrė?
Pamenu, kai sužinojome, jog laukiamės Rojaus, nebuvo jokių minčių apie tai. Tačiau netikėtai sužinojome, kad Rojaus gyvenime, kaip ir mūsų, nebebus vienos iš močiučių, vyro mamos, mano anytos.
Besilaukiant šį kartą, stiprių sukrėtimų neteko patirti. Tačiau natūralu, kad kartą atsiradęs ir mumyse apsigyvenęs „kirminas“ egzistuos ir toliau kels mažas ar didesnes baimes. Kodėl šiomis mintimis pasidalinau būtent dabar? Nes kai išeis šis žurnalo numeris, kiekvienuose namuose vyks pasiruošimas šv. Velykoms. Bus daug sąmyšio, vaikų juoko, margų kiaušinių. Tikiu, kad šį kartą daug šeimų sės prie bendro šv. Velykų stalo. Visi išgyvensime atgimimo šventę. Tad tikiu, kad kiekvienas gimęs kūdikis giminėje savaip įneša naujo prado, naujos vilties, naujos pradžios.
Vaikai yra mūsų pačių gyvenimo tęsinys, ir tai taip nuostabu. Nes kiekviena moteris pasauliui dovanoja ateitį.
O aš su savo melancholija, visais apmąstymais šį aštuntą mėnesį gyvenau nuostabiai. Vis dažniau sulaukiu klausimo, kada gimdymo data? Kaip jaučiuosi? Ar jau laukiu susitikimo dienos? Esu visiškai rami ir viduje jaučiuosi be proto laiminga.
Kviečiu ir toliau skaityti, kas įvyko su manimi tam tikrą savaitę.
Agurkas (32 savaitė). Atrodo, šią savaitę nieko tokio nenutiko, ką galėčiau papasakoti ar sukelti susidomėjimą. Tikrai būna tokių savaičių, kai atrodo, kad jos pralekia akimirksniu, nespėjus nieko nuveikti. Ar tai blogai? Tikrai ne. Šiuo laikotarpiu organizmas ima reikalauti vis daugiau ir daugiau poilsio, tad lepinau save tiesiog skaitinėdama įvairius straipsnius, gerdama arbatas ir gulėdama. Pasaulis nesugriuvo, bet aš jaučiausi puikiai, kaip ir mūsų mažasis sūnus pilvelyje.
Toms nėštukėms, kurios eina su manimi vienu keliu, o tikrai žinau, kad tokių yra, nes gaunu nuostabių atsiliepimų, palaikymo ir klausimų, linkiu ramaus laukimo.
Gūžinė salota (33 savaitė). Apsilankiau pas ginekologę. Labai neramino tai, kad mažylis vis dar niekaip neįsitaiso į reikiamą padėtį, ir kiekviena echoskopija parodo, kad jis ramiausiai sėdi. Mamos, kurios nenori CP ar kūdikio apgręžimo, puikiai supras mano baimes, nes esu nusiteikusi gimdyti pati. Ir pagaliau parsinešiau namo džiugią žinią, kad mūsų mažylis jau įsistatė, ir man nebereikia būgštauti dėl jo padėties. Be to, tai jau ženklas, kad mažu žingsneliu priartėjome arčiau gimdymo datos.
Geltonasis melionas (34 savaitė). Spėkite, kuo ši savaitė įsimintina? Man, kaip būsimai mamai, tai visiška atgaiva. Gavusi mane prižiūrinčios gydytojos leidimą, pradėjau lankyti nėščiųjų mankštas baseine Antakalnio poliklinikoje. Kadangi pati dirbau privačiame sektoriuje, kurio veikla yra kineziterapija bei nėščiųjų mankštos baseine, buvau sau pasakiusi – kai lauksiuosi, būtinai lankysiu šiuos užsiėmimus bent du kartus per savaitę. Juokas pro ašaras, kad pastoti pavyko, bet visi baseinai buvo uždaryti dėl karantino ir maniau, kad to jau niekada nebepatirsiu, tačiau suspėjau įšokti į traukinį ir bent jau paskutinėmis savaitėmis tuo mėgaujuosi.
Kūnas nuoširdžiai man dėkoja, o aš po kiekvieno užsiėmimo jaučiuosi lyg naujai gimusi. Po baseino neskubu važiuoti namo, o gerą valandą žingsniuoju namo pėstute. Tikrai, kiekvienai būsimai mamai rekomenduoju apsilankyti tokioje mankštoje.
Papaja (35 savaitė). Vis dar lankau mankštas ir vėl lankiausi pas savo ginekologę. Šį kartą viskas pagal planą, paėmė kraują bei kitus svarbius man tyrimus – šlapimo, šlapimo pasėlio (kurie buvo labai geri po mano gulėjimų ligoninėje), bei jau privalomą nuo 35 savaitės streptokoko B tepinėlį. Jis ypač svarbus kiekvienai besilaukiančiai mamai, nes, radus šią bakteriją, nėštukei gimdymo metu leidžiami antibiotikai, kad bakterija nepersiduotų kūdikiui. Mažylis sveria beveik 3 kg ir yra labai ilgų kojų. Juokiamės, kad šiuo aspektu visiškai panašus į mamą.
Ananasas (36 savaitė). Kai pavyksta įkopti į šią savaitę, supranti, kad žmogiškosios apsukos, judesiai labai sulėtėja. Jei prieš tai maniau, kad sunku judėti ar atsikelti iš lovos, tai buvau pamiršusi apie šias paskutines savaites. Normalu, kad naktimis į tualetą keliuosi vis dažniau. Kur kas ilgiau užtrunka pakilti iš lovos, o kylanti rūgštis, ypač naktimis, tapo varginančia mano gyvenimo dalimi. Kartais atrodo, kad jau niekas nepadės, bet išaušta rytas, ir vėl prasideda nauja diena. Tad vienos dienos būna sunkesnės, kitos lengvesnės.
Toms nėštukėms, kurios eina su manimi vienu keliu, o tikrai žinau, kad tokių yra, nes gaunu nuostabių atsiliepimų, palaikymo ir klausimų, linkiu ramaus laukimo. Liko tikrai nebedaug, iki galėsime į rankas paimti savo naujagimius.
Tos, kurios esate starto pradžioje, mėgaukitės nuostabiu pavasariu. Džiaukitės gamta ir semkitės kuo daugiau optimizmo iš aplinkos. Mes visos dabar gyvename nuostabų laikotarpį, kuriame svarbiausia yra ramybė ir vidinė harmonija.
AlisaPhotography nuotraukos
Alinos Bėkiš makiažas
Lilijos Sarmos, suknelių kūrėjos fotosesijoms, suknelė
„Mamos žurnalas“
