
Esu Simona, „GingerPowerBlog“ tinklaraščio įkūrėja, nuostabaus 3 metukų sūnaus Rojaus mama, ir svarbiausia – mylinčio vyro žmona. Šiuo metu, kai jums rašau, man yra 35 metai, tačiau kai skaitysite, jau būsiu atšventusi savo 36 gimtadienį.
Gimtadienio noras
Kaip ir kiekvienais naujais metais, taip ir šiais, pūsdama gimtadienio žvakutes, sugalvosiu norą.
Nežinau, kiek mano norų yra išsipildę, tačiau tai, ko troškau visa širdimi,– nešuosi kartu su savimi lyg brangiausią bagažą per savo gyvenimą. Tai mano šeima ir namai. Dažnai susimąstau, ko man dar gali trūkti ir ko galėčiau sau palinkėti? Ir tik vienas noras, kuris šauna į galvą ir kurį kasmet lyg maldą kalbėdavau tiek mišių metu, tiek šaudant fejerverkus Naujųjų metų naktį, tiek pūsdama žvakutes ant gimtadienio torto, – kad namuose būtų daug vaikiško juoko. Tad dar negimus antrajam vaikučiui, gimtadienio proga sau linkiu trečio šeimos nario!
Mažylis žadina naktimis
O dabar visą savo dėmesį skiriu sūnui Rojui ir 5 mėnesį skaičiuojančiam pilvelio gyventojui. Esu apdovanota puokšte jausmų, kuriuos išgyvenu kasdien. Viena yra, kai po namus laksto mažylis, o visai kita, kai tave nuolatos kalbina viduje spurdančios kojytės ir rankytės.
Turbūt neturėjau šį mėnesį nė vienos ramios nakties, kad nakties viduryje nepabusčiau nuo švelnaus žadinimo pilve. Pakeitus pozą ir paglosčius pilvą, mažylis greičiausiai užsnūsdavo vėl, lyg po slogaus sapno, žinodamas, jog mama šalia. O gal tai tik priminimas, kad mama miega ant netinkamo šono ir laikas keisti padėtį?
Nusprendžiau, kad savo dienoraštį tęsiu aprašydama kiekvieną savaitę. Pirmąsias savaites galite paskaityti praėjusiame numeryje, kuriame savo įspūdžius bei visą savijautą baigiau aprašyti iki 18 savaitės. Tad kviečiu į kitas 4 savaites, kurių kiekviena yra priskirta tam tikram vaisiui ar daržovei, atitinkančiam tuo metu besivystančio vaikučio ūgį ir svorį.
Mangas (19 savaitė). Netikėjau, kad mane vėl aplankys kylanti rūgštis naktimis, bet ji atėjo neįspėjusi. Vargina kasnakt. Prisimenu šį ne itin malonų jausmą nuo pirmojo nėštumo pradžios. Tiesa, gimus Rojui, šis pojūtis dingo, tačiau šio nėštumo metu ir vėl išgyvenu tą patį.
Ne viena moteris skaitydama tekstą mintyse klaus, o ką daryti? Aš naktimis miegu pasidėjusi po galva dvi pagalves, šalia manęs kasnakt yra duonos gabalėlis, kuris nuramina jei ima kutenti gerklę, ir vandens stiklinė. Jei rūgštis kildama tiesiog degina, tai vaduojuosi vaistais, kuriuos rekomendavo vaistininkė.
Bananas (20 savaitė). Viena iš tų ypatingų savaičių, kai turiu pasimatymą su mažyliu. Kaip ir kiekviena nėštukė, labai laukiu šios dienos ir nuo ryto trepsiu kojomis, kada išvysiu mūsų stebuklą. Tokioms dienoms kaip ši, turiu savus magiškus ritualus.
Atrodytų, kad šioje kasdienybėje nebėra kur nupulti, juk viskas teka įprasta vaga, bet hormonai vis tiek sužaidžia savo šachmatų partiją. Duše praleidžiu tikrai nemažai laiko. Leidžiu sau kontrastingą dušą ir mintimis visada esu su mažyliu. Man patinka lepinti savo kūną, kuris pastarosiomis savaitėmis keičiasi kosminiu greičiu. Liemens visiškai nelikę, o pilvelis jau kaip „tikros“ nėščios moters, kurį gali pastebėti visi. Tad lepinu savo odą natūraliais aliejais, kaskart po dušo švelniai įmasažuodama į dar drėgną odą. Net aliejaus pavadinimas atitinka dabartinę mano būseną „Meilės burbuliukas“.

Rašau ir šypsausi. Esu iš tų moterų, kurios besilaukdamos jaučiasi labai gražios. Puikiai pamenu, kad lyg kokia deivė bėgau pilka gatve pas gydytoją į echoskopijos tyrimą. Širdyje buvo pavasaris, o pilve šoko ne drugeliai, o mano mažas vaikas. Sakoma, kad vaikai jaučia mamos būseną. Tad jis yra tikras mano atspindys dabartyje.
Sužinojau, kad paaugo dvigubai nuo paskutinio mūsų pasimatymo. Kad ilgos kojos dar labiau ištįso, o vikrumas niekur nedingo. Ir tikrai, echoskopo ekrane mačiau patį laimingiausią besisukiojantį vijurką. Su kiekvienu bamptelėjimu į pilvo sienelę, su kiekvienu vizitu pas ginekologą, su kiekviena mintimi apie augantį žmogų manyje – mano meilė dvigubėja.
Didelė morka (21 savaitė). Keista, bet turiu pripažinti, kad laikas pernelyg greitai bėga. Atrodo, tik neseniai stovėjau prie starto linijos, o jau ne tik įveikiau pusiaukelę, bet ir ją prabėgau. Pradedu vis labiau galvoti, ko trūksta kraiteliui, ką reikėtų papildyti arba seną pakeisti nauju. Ta proga, kad pasiekta pusiaukelė, užsisakiau pirmąjį kūdikiui skirtą rūbelių komplektuką. Tiesiog, kad pažymėčiau šį laiką. Artimiausiomis savaitėmis planuoju susidaryti sąrašą. Nežinau kodėl, bet poreikio apsipirkti „iš esmės“ dar nejaučiu. Tam skirsiu paskutinius du nėštumo mėnesius. Dar „lizdo sukimo“ sindromas neaplankė.
Cukinija (22 savaitė). Kiekviena savaitė nebūtinai turi būti kažkuo išskirtinė. Pokyčiai tiek kūne, tiek sieloje vyksta augimo šuoliais. Panašiai kaip auga naujagimiai. Kai tik ateina tam tikras laikas, nejučiomis kažkas įvyksta su mūsų kūnu ar pasąmone. Šią savaitę, rodos, kūno pokyčiai sustoję, tačiau psichologiškai jaučiuosi lyg naminė katė. Norisi būti meiliai, būti šalia mylimo žmogaus prisiglaudus, bučiuoti savo vaiką. Tiesiog būti su savimi ir mane supančiu pasauliu. Kaip ankščiau jau esu minėjusi, hormonai tikrai puikiai žaidžia.
Sausio mėnuo ypatingas
O sausio mėnuo ypatingas ne tik man, švenčiančiai savo gimtadienį, bet ir visai „Mamos žurnalo“ redakcijai – juk žurnalui tuoj tuoj 20 metų. Tad aš su savo komanda (vizažiste Alina Bekiš , bei fotografe Alisa Photography) linkime beprotiškai storo gimtadienio. Kad papildomus žurnalo gramus sudarytų keletas nesuplanuotų puslapių. Tai juk taip moteriška ir mamiška. Taip pat linkime, jog su kiekvienu sausio mėnesiu dar po tiek pat metų, vis dar rankose turėtume spausdintus žurnalo numerius, kvepiančius spaustuvės dažais. Ir svarbiausia, kad motinystės dovanos byrėtų kasdien, ir be jokių progų… Ne tik žurnalui, bet kiekvienai mamai, kiekvieną dieną…
Nuotraukos Alisa Photography
Makiažas Alinos Bekiš
„Mamos žurnalas“