Pagaliau sulaukėme – turime naują redakcijos nėštukę. Praėjo bene metai nuo paskutinio projekto, kai keletą mėnesių skaitėme besilaukiančios mamos pasakojimus ir mėgavomės augančio pilvuko nuotraukomis.
Šiandien su jumis sveikinasi Simona.
Motinystė – ir džiaugsmas, ir iššūkiai, ir rūpestis, lydintis visą gyvenimą
Esu Simona, „GingerPwerBlog“ tinklaraščio įkūrėja. Man 35 metai, esu laimingai ištekėjusi moteris, kartu su vyru Sauliumi auginame beveik 3 metukų sūnų Rojų. Nuo šeimos sukūrimo pradžios visą laiką žinojome, kad ją kuriame dėl savęs ir vaikų. Įsivaizdavome, kad namuose bėgioja ne vienas, o du ar trys vaikučiai. Abu augome turėdami stiprius ryšius su broliais, tad troškome, kad ir Rojus turėtų brolį ar sesę bei kurtų tarpusavio stiprų ryšį, padedami mūsų.
Nesakau, kad pagauti gandrus už kojos yra lengva. Teko patirti tikrai skaudžių nusivylimų, ašarų, ieškoti savyje stiprybės ir priimti vyro palaikymą, kai norėjosi tiesiog užsidaryti. Sakoma, kad po 30 metų ateina brandi motinystė, bet ji atneša ir sunkumų pastoti. Vis dėlto manau, kad ši problema labiau susijusi ne su moters amžiumi, o su mūsų skubančiu pasauliu, kai pamirštame sveikai pavalgyti, kemšame nesuderintą maistą, mažai būname gamtoje, vietoje poilsio renkamės darbus, kuriuos vėluojame atlikti.
***
Pirmasis nėštumas buvo sklandus ir lengvas. Nežinojau, kas yra pykinimas, tačiau jaudinausi dėl kiekvienos smulkmenos ir tausojau save, gyvendama lyg kiaušinyje. Ne, tai nėra blogai, nes buvau iš naujo atradusi gamtą, pušynus, jūrą, parkus. Ir nesvarbu, ar lijo, ar saulė švietė, – tiesiog mėgavausi kiekviena nėštumo akimirka. Gimdymas praėjo puikiai, po kelių valandų su vyru jau laikėme ant rankų Rojų. Buvome ir esame dėkingi Dievui ir sau patiems, kad turime tokį nuostabų sūnų.
***
Po pusantrų metų sužinojau, kad laukiuosi. Tai buvo stebuklas, nes visiškai to nesitikėjau. Pamenu mūsų veido išraiškas pamačius teigiamą rezultatą. Laukėme nė trupučio ne mažiau, nei Rojaus. Gyvenau euforijoje, kol 11 savaitę padaryta echoskopija parodė, kad nėštumas nustojo vystytis. Kai kas pasakys, kad įvyko natūrali atranka, o man tai buvo emocinė katastrofa. Sėdėjau, stipriai laikydama Rojų glėbyje, ir vis labiau glaudamasi prie jo. Ašaros bėgo upeliais, bet laikui bėgant iš to patirto džiaugsmo liko tik tuštuma ir dar didesnis vertinimas to, ką turiu šiandien, ir kad yra dėl ko gyventi. Negaliu sėdėti ir gailėtis savęs. Tad gyvenimas tekėjo įprasta vaga.
***
Atėjo pavasaris, o su juo įžengė ir karantinas. Pats pasaulis panoro nors trumpam sustoti. Per tuos mėnesius visi išmokome skirti daugiau dėmesio sau, vaikams, vyrui ar žmonai, kai kas atrado naujų hobių, o kai kurias šeimas aplankė gandrai.
Viena iš tų šeimų buvome ir mes. Ar džiaugėmės? Taip, bet su baime ir šalia keliaujančia nuojauta, kad kažkas ne taip. Pamenu, stebėjau testus, dariausi kraujo tyrimus ir nebuvo visiškai jokio džiugesio širdyje. Gydytoja nuojautą patvirtino. Tuomet sužinojau, kas yra negimdinis nėštumas ir ką reiškia per pandemijos įkarštyje atsidurti ligoninėje. Buvau visiškai viena, sutrikusi ir tiesiog liūdna. Stebėjau, kaip dirba gydytojai Covid–19 izoliacijos skyriuje, ir jaučiau didžiulę pagarbą. Nebuvo laiko galvoti apie save.
Nes visos mintys tuo metu buvo nukreiptos į tai, kas vyksta visų mūsų gyvenime, o ne mano asmeniniame. Pamenu, kaip po izoliacijos skyriaus Santaros klinikose perkėlė į Ginekologijos skyrių.
Toks vaizdas, kad vėl grąžino į normalų gyvenimą. Gydytojai, sesutės ir visas personalas stengėsi, kad pasijausčiau kuo geriau. Lydėjo ir skatinimų frazės, jaučiau užuojautą iš ten dirbančių žmonių. Tądien po operacijos namo grįžau parsiveždama dėkingumo jausmą. Ir galvojau, gal tiesiog turiu išmokti mėgautis tuo, ką turiu šiandien ir nustoti norėti to, kas tampa nebeįmanoma.
***
Tačiau ši vasara atnešė naujų vilčių, naujų vėjų, naujų potyrių, emocijų ir ramybės širdyje. Testai vėl rodė teigiamus rezultatus, kraujo rezultatai buvo puikūs, o nuojauta sakė, kad galiu ruoštis dar vienam motinystės etapui. Gydytojai tai patvirtino, ir liepos mėnesį prasidėjo dar viena nuostabi kelionė.
Šis nėštumas skiriasi nuo pirmojo. Pykino labais stipriai iki 10 savaitės ir negelbėjo niekas. Tiesiog stengiausi gerti daug skysčių, valgyti skystus produktus, tokius kaip jogurtas. Blogiausiomis dienomis padėdavo saldi juodoji arbata su sausu batonu. Bet ir šis etapas praėjo. Galvojau, kad prisiminsiu jį kaip vieną baisiausių, o dabar yra likęs tiesiog toks faktas, ir viskas.
Ką tik praėjo pirmasis trimestras. Atrodo, jau esu saugumo zonoje. Tačiau darbus esu apsimažinusi.
Vyras kiek tik gali padeda namų ruošoje, bei skiria dar daugiau dėmesio Rojui. Gyvename tikru laukimu ir šis atėjęs darganotas ruduo į mūsų namus įnešė dar daugiau jaukumo bei ramybės.
Iki kito susitikimo
Mama Simona
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
