Redakcijos laukimo projektas apvainikuotas nuostabiu kūriniu – Rapoliuku

Pats nuostabiausias devynių mėnesių laukimo „apdovanojimas“ – jau tėvelių glėbyje!

Štai ir baigėsi laukimo projektas nuostabiu kūriniu – Rapoliuku. Trejų Jonukas ir vienerių Ievutė sulaukė savo mažojo broliuko.

Dėkojame Kristinai Česnauskienei (32 m), kuri rašė šį gražų  nėštumo dienoraštį ir dalinosi išgyvenimais su skaitytojomis. Radusi valandėlę didžiuliu greičiu besisukančioje kasdienybės karuselėje, Kristina pasakoja, kaip jaučiasi po gimdymo.

Pats nuostabiausias devynių mėnesių laukimo „apdovanojimas“ – jau mano glėbyje! Kadangi vaikelis visą nėštumą buvo didesnio svorio, nerimavau ir norėjau pagimdyti kuo anksčiau, vos tik sulaukus 37 savaičių. Dienos bėgo, man darėsi vis sunkiau, o vaikelis nesirodė.

Gydytojai pernešioti negalėjo leisti, tad buvo nuspręsta, kad vaikeliui nepasirodžius anksčiau, rugpjūčio 9 dieną turėsiu atvykti į Santarų klinikas ir bus skatinamas gimdymas arba daroma cezario pjūvio operacija.

Ką reiškia gimdyti „pagal planą“

Tas jausmas žinant, kad rytoj – viena ypatingiausių dienų tavo gyvenime, kad rytoj teks išgyventi plačiausią skausmo ir džiaugsmo amplitudę, kad tikrai rytoj gims tavo sūnus, – visiškai naujas man ir nenusakomai jaudinantis! Nemiegoję, kupini įtampos ir streso dėl nežinomybės ankstų rugpjūčio 9-osios rytą mudu su vyru nuvykome į Santarų klinikas. Sužadinus gimdymo veiklą, viskas vyko žaibiškai greitai. Žinoma, skausmingai, visiškai natūraliai (nes epidūrinės nejautros padaryti nepavyko), tačiau vos per dvi valandas mes susitikome su trečiuoju savo pasauliu, penktuoju mūsų šeimos nariu.

Didelis ir stiprus

Vaikelis buvo įvertintas 10/10 pagal Apgar, sveikas ir stiprus 4450 g ir 55 cm ūgio berniukas. Gimdymą priėmęs Santarų klinikų Akušerijos skyriaus vedėjas dar pajuokavo – ūgiu ir svoriu tai mūsų šeimos „standartas“ (pirmieji du mano vaikai irgi gimė labai panašaus svorio).

Visada sakiau, kad tos kelios sekundės pagimdžius, kai paguldo vos tik gimusį kūdikį ant krūtinės, – yra nenusakomos euforijos, sakralumo ir didžiausio moters atsivėrimo prigimčiai akimirkos. Trečią kartą tapome tėvais, mažoji mūsų dukrytė tapo vyresniąja sese, o Jonukas jau turi ne tik sesę, bet ir brolį!

Vaikelis buvo įvertintas 10/10 pagal Apgar, sveikas ir stiprus 4450 g ir 55 cm ūgio berniukas

Taigi namuose mes jau penkiese, ir dar šuo! Mūsų Rapolui jau ir visas mėnuo – sunku patikėti, kad laikas taip greitai skrieja. Daugelis aplinkinių kaip susitarę užjaučiamu žvilgsniu sako, kad „nieko, dabar sunku, bet vėliau kaip smagu bus!“ Tačiau lai vaikai neskuba užaugti, aš dar taip noriu pasidžiaugti Rapoliuko gležnumu, Ievutės nuoširdumu ir Jonuko vaikiška „išmintimi“…

Kasdienybė tapus daugiavaike mama

Ar sunku auginti tris?! Taip. Labai. Pirmąjį mėnesį dar gyvenome atostogų nuotaikomis, nes mūsų tėtis turėjo tėvystės atostogas. Didieji vaikai su tėčiu kuo smagiausiai leido laiką tai pas vienus senelius sode, tai pas kitus prie ežero ir tikrai „pagavo“ besibaigiančią vasarą su visais jos malonumais bei atrakcijomis. Aš su mažuoju Rapoliuku irgi savotiškai pailsėjau būdama viena namuose. Taip, skamba galbūt keistokai, tačiau, kai turi tris pametinukus ir lieki viena su naujagimiu, – tas laikas dviese atrodo lyg atostogos. Kai Rapolui buvo vos savaitė – aš jau ėmiausi mūsų su vyru papildomos veiklos, leidžiančios šiek tiek prisidėti prie šeimos biudžeto.

Kaip vaikai sutiko broliuką

Rugsėjis mūsų šeimą sugrąžino į labiau disciplinuotą režimą ir kasdieninę rutiną. Jonukas keliauja į darželį.

Mažoji Ievutė dar lieka su manimi ir Rapolu namuose, tačiau irgi ketinu nuo 1,5 metukų bandyti leisti į darželį. Pastebiu, kad Ievutė pavydi mamos, – juk atsirado mažesnis už ją, „pirmumo prioritetai“ persiskirstė šeimoje, ir jai dar sunku suprasti, kad Rapolas – ne šiaip sau nauja įdomi lėlytė, o mažas broliukas, kurį reikia labai saugoti. Ievutė dar išties labai mažytė, paskutiniu metu tapo irzlesnė, daugiau reikalauja mano buvimo su ja, o jeigu Rapolas būdrauja kur nors jai pasiekiamoje vietoje, – turiu nuolat stebėti ir ypač saugoti, kad nenoromis neužgautų broliuko. Jonukas – tikras šaunuolis ir mano pagalbininkas, didžiuojasi būdamas vyriausiu broliu ir naujo šeimos nario atsiradimą šeimoje priėmė gana lengvai. Mes visi vis dar mokomės gyventi gausioje šeimoje, būna akimirkų, kai yra nepatenkinti ar verkia visi trys vaikai vienu metu, – tikras chaosas namuose! Tačiau tuomet svarbiausia neprarasti savikontrolės ir adekvačiai sureaguoti į situaciją.

Būna dienų, kai, rodos, nieko daugiau nedarai, o tik „gesini gaisrus“ arba atlieki tik „aptarnaujančiojo personalo“ vaidmenį namuose.

Norisi tik dėkoti Dievui už tokį mūsų turtą

Už ką norisi dėkoti Dievui

Tačiau visoje šioje sumaištyje vis tiek galima rasti ir labai šiltų bei jaukių akimirkų, kai norisi tik dėkoti Dievui už tokį mūsų turtą.

Susigraudinau pamačiusi, kaip Jonukas auna sesei batus, o ši kantriai sėdi ir leidžiasi vyresniojo brolio aprengiama. Arba mūsų du vyresnieji susirūpinę bando įsiūlyti čiulptuką verkiančiam mažam broliukui. Pati buvau vienturtis vaikas šeimoje, tad dabar tikrai džiaugiuosi matydama, kokia smagi jų vaikystė augant kartu! Pykstasi, pešasi, pavydi, tačiau vienas be kito vis tiek negali.

Visame dienų bėgime noriu labai padėkoti ir savo vyrui – jis yra didžiausia mano pagalba. Džiaugiuosi, kad galiu drąsiai palikti jį su vaikais žinodama, kad jis tikrai susitvarkys. Būna, kad grįžusi randu ne tik ramiai bežaidžiančius vaikus, bet dar ir gardžiai garuojantį pyragą ant stalo. Auginant namuose tris mažylius, tėvams iš tiesų labai svarbu veikti kaip komandai, dalinantis darbus, laikantis režimo ir „pakeičiant“ vienas kitą, kai kažkurio kantrybė išsenka. Manau, kad mudu su vyru esame visai neblogo komandinio darbo pavyzdys!

Rapolas yra palyginti ramus vaikas. Aišku, kol kas riksmu jis turi daugelyje situacijų pirmumo teisę. Sunkiausi vėlyvi vakarai, kai jau esame visi per dieną pavargę, o kol mažylis įminga nakties miego, sulaukiame vidurnakčio ar dar vėliau. Kadangi naktį dar gana dažnai valgo mamos pienelį, – po pirmojo nakties maitinimo nebekeliu jo atgal į jo lovytę ir palieku miegoti kartu su manimi. Miego trūkumas be galo didelis, tad net ir tos kelios minutės papildomo mano miego yra labai brangios.

„Mamos žurnalo“ „Nėštukės projektas“ man baigėsi. Esu be galo laiminga mama. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad tie mėnesiai laukiant kartu buvo tokie spalvingi! Su Rapoliuku sudalyvausime dar ne viename „Mamos žurnalo“ konkurse, o dabar linkime visoms esamoms ir būsimoms mamoms kantrybės, išminties, dosnaus, spalvingo ir turtingo rudens bei jautrumo pastebėti stebuklus mažuose dalykuose – jie tikrai vyksta!

Šeimą įamžino Fotoalėja, www.fotoaleja.lt

Kūdikių, vaikų, nėštukių, vaikų, gimimo fotosesijos

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − = šeši

Kitos temos: