Devintasis nėštumo mėnuo – pasakoja redakcijos nėštukė Kristina.
Laukimo projektas artėja prie finišo tiesiosios. Šis mėnuo – jau paskutinis prieš gimdymą. Prieš jus – gražus ir jausmingas nėštumo apibendrinimo laiškas.
Dėkojame Kristinai Česnauskienei (32 m), kuri rašė šį gražų nėštumo dienoraštį ir dalinosi išgyvenimais su skaitytojomis. Kristina laukiasi trečiojo vaikučio. Šeimoje jau auga trejų Jonas ir vienerių Ievutė.
Šį kartą rašau laišką redakcijai likus gal parai… o gal dviem.. na… – tikrai labai labai nedaug laiko iki pasimatymo su mažyliu. Galvoje sukasi pačios įvairiausios mintys. Susitikimo džiaugsmas maišosi su nerimu ir baime. Kad tik viskas būtų gerai, kad tik aš ištverčiau, kad tik sveiki ir laimingi grįžtume į namus.
Kadangi žinau, ko galiu tikėtis prasidėjus gimdymo veiklai, – nemeluosiu, bijau. Gali iš anksto viską kruopščiai suplanuoti, gali nusiteikti, tačiau niekada nežinai, kaip viskas pasisuks. O kūnas jau rodo visus ženklus, kad vaikutis išties greitai gims.
Paskutinė savaitė buvo gana „įspūdinga“, deja, blogąja prasme. Prie visų sunkumų prisidėjo žarnyno virusiukas (greičiausiai sūnelio parneštas iš darželio), kuris atėmė visas jėgas bei sveikatą. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų bent kartą esame patyrę, ką reiškia sirgti žarnyno virusu… O čia dar paskutinės nėštumo savaitės.. Labai suintensyvėjo paruošiamieji sąrėmiai – kelias dienas juos jutau jau reguliariai kas 7 minutes ar dažniau. Rodos, aprimdavo kelioms valandoms ir vėl gana skausmingai primindavo, kad kūnas ruošiasi gimdymui. Taigi tos kelios dienos, praleistos lovoje, buvo nemenkas išbandymas ne tik man, bet ir mano vyrui – su buitimi ir vaikais namuose.
Trimetis sūnus jau supranta, kad greitai pasirodys broliukas, stengiasi neužgauti mano pilvelio, padeda man pats būdamas savarankiškesnis ir su rūpesčiu klausia, kas pabus su juo ir sese, kol mama bus ligoninėje.
Žinau, kad jis nekantrauja, nes tada jam prasidės savotiškos atostogėlės – tėtis bus namuose, atvažiuos seneliai, nereikės eiti į darželį ir dar brolis tikrai padovanos dovanų! Prieš metus gimusi sesytė į mūsų namus iš ligoninės irgi grįžo su dovana Jonukui – mums šis vaikučių „supažindinimo“ metodas labai pasiteisino.
Metukų dukrytė Ieva, žinoma, dar nieko nesupranta apie greitai pasirodysiantį naują šeimos narį, kuris perims iš jos mažiausiojo statusą šeimoje. Nelengvi išbandymai laukia, nes mūsų labai rami ir didelių reikalavimų neturėjusi dukrytė, sulaukusi metukų, pradėjo rodyti moteriškąjį charakterį visomis spalvomis. Vis dažniau prasiveržia „ribų išbandymas“ ir vaikiški ožiukai, o tokiems „gaisrams užgesinti“ prireikia išradingumo ir kantrybės. Žinau, kad metinukams taip būna. Ir su Jonuku tą etapą išgyvenome, tad į viską stengiamės reaguoti ramiai ir su meile. Tik dabar situaciją gali paaštrinti mamos dėmesio dalybos, gimus mažesniam broliukui.
Paskutinėmis nėštumo dienomis vis dažniau išgirstu klausiant – „ar jau?“, „kada?“, „ar jau laukti?“ ir panašiai. Tie klausimai – be atsakymo.
Galiu tik retoriškai atsakyti, kad greitai. Pernešioti vaikelio tikrai neleis dėl nemažo prognozuojamo svorio, o termino data – jau visai čia pat.
Kaip greitai pralėkė nėštumo mėnesiai! Pirmasis buvo kupinas nuostabos, sveikatos negalavimų, vidinių hormonų pokyčių ir… skirtas suvokimui, kad būsime daugiavaikė šeima. Antrasis – pats lengviausias ir aktyviausias, kai nemažai keliavome, su vyru skridome pailsėti, džiaugsmingai dalinomės šia naujiena su artimaisiais, pradėjome ruoštis ir planuoti trečiojo vaikelio buitį namuose. Trečiasis trimestras irgi nebuvo ypač ramus – su dviem mažaisiais namuose judesio visada užtenka. Tačiau paskutiniais mėnesiais intuityviai jau norisi save daugiau pasaugoti, pailsėti, o ką jau kalbėti apie paskutines savaites, kai paruošiamieji sąrėmiai, nugaros bei kojų maudimas patys nuolat primena apie save.
Apibendrinsiu – pats nėštumas tikrai nebuvo sunkus, gal tik persirgtas gripas įnešė daugiau nerimo. Priaugau sąlyginai nedaug svorio – iš viso apie 11 kilogramų. Planiniai vizitai pas genetikę suteikė tik daugiau ramybės ir aiškumo, kad vaikutis auga sveikas ir puikiai jaučiasi.
Nauja patirtis – lauktis, o kartu auginti dar visai kūdikį dukrytę (Ievutei buvo vos 6 mėnesiai, kai pastojau) bei net trejų neturintį sūnų, save jau laikantį labai „dideliu žmogumi“ (Jonukui buvo 2,5 metukų).
Esu be galo dėkinga talentingai ir labai kūrybingai Matine studio fotografei Oksanai, kuri sutiko kartu su manimi dalyvauti avantiūroje – nėštumo mėnesius „skaičiuoti“ fotosesijomis „Mamos žurnalui“. O jų buvo pačių įvairiausių, tačiau paskutinioji labai labai smagi ir moteriška – su ožkytėmis! Tai vienas smagiausių mūsų susitikimų su fotografe, padovanojęs didžiulę juoko ir pozityvių emocijų dozę man ir greitai gimstančiam mažyliui. Nuoširdžiausiai sakome „Ačiū“ menininkei Saulei Augustaitienei, kuri labai šiltai mus priėmė į svečius pas tokias raguotas „paneles“!
Trečias nėštumas dar kartą man tik patvirtino, kad šis laikotarpis – tikrai palaimintas moters gyvenime, dovanojantis gimties stebuklą. Linkiu visoms „Mamos žurnalo“ mamoms (esamoms ir dar tik būsimoms) nepamesti savęs kasdienybėje bei buityje ir atrasti savo būties prasmę ir gylį auginant vaikus.
Fotografavo Oksana Bražiūnienė, Matine studio
Fotografuota menininkės Saulės Augustaitienės (Raganėja Faticaria) sodyboje
„Mamos žurnalas“
