Visas, kurios šiuo metu laukiasi, kviečiame paskaityti Laukimo projektą, kur savo patirtimi ir išgyvenimais dalijasi vilnietė Kristina Česnauskienė (32 m.).
Kristina laukiasi trečiojo vaikučio. Šeimoje jau auga trejų Jonas ir 9 mėnesių Ievutė.
Apie trečiojo mėnesio išgyvenimus pasakoja Kristina.
„Egzistencinis klausimas“ – ar tilpsime automobilyje?
Aš laukiuosi. Būsime gausi šeima. Ta mintis per šį mėnesį tapo tikrai artimesnė ir jau labiau apčiuopiama. Labai smagu, kai artimiausi draugai, sužinoję šią žinią, džiugiai ir nuoširdžiai sveikina ir tik drąsina, kad tikrai susitvarkysime. Tačiau vis dar žvelgiu į savo šeimą ir nuolat bandau įsivaizduoti, kaip reikėtų elgtis ir kokiu eiliškumu pasirūpinti vaikais, jeigu jų šiuo metu jau būtų ne du, o trys! Gimus broliui ar sesei, vaikų juk mūsų šeimoje jau taps dauguma – šeimos pasitarimuose turės balsų persvarą prieš mus, tėvus. Tėtis iki šiol neišsiaiškino dar vieno mano didžiojo nerimo – ar mūsų pagausėjusi šeima vis dar tilps mūsų dabartiniame šeimos automobilyje… Ant galinės mūsų džipo sėdynės juk turėtų kažkaip tilpti trys automobilio kėdutės su vaikais bei šuo – nemenkas iššūkis!
Pamenu, dar visai neseniai, kai sutikdavau šeimas su trim vaikais, pagalvodavau, kad jos arba labai finansiškai „stabilios“, arba tiesiog tėvai yra mažų mažiausiai labai drąsūs, turi neišsenkančių kantrybės, atsidavimo ir išminties šaltinių. Mudu su vyru, rodos, nesame nei viena, nei kita. Tačiau tikiu, kad su trečio vaikučio gimimu mūsų šeima taps dar stipresnė ir tikrai turtingesnė – juk būsime penkiese, kaip tvirtas kumštis! Mūsų vaikai turės kur kas įdomesnę ir linksmesnę vaikystę, o mūsų namai bus tikrai triukšmingesni!
Kūno pokyčiai
Kalbant apie fizinę savijautą, pykinimas tikrai dar nesibaigė. Momentinių supykinimų pasitaiko dažniausiai rytais, kuomet esu jautriausia kvapams. Kadangi tenka naktį kelis kartus keltis prie mažylės – tikrai trūksta kokybiško nepertraukiamo miego ir poilsio. Vakare dažnai būnu pavargusi tiek fiziškai, tiek emociškai, pati pastebiu, kad jau leidžiu sau užmigus vaikams palikti buities darbus rytui ir pati keliauju į lovą. Tačiau labai džiaugiuosi, kad gana greitai ir „neskausmingai“ pavyko nutraukti žindymą (Ievutei greitai bus 9 mėnesiai). Tiesiog mažoji susirgo gana stipria sloga, nosytė buvo tiek užgulusi, kad nebegalėjo paimti krūties, pyko, nervinosi. Kadangi buvau tvirtai nuspendusi, kad nėštumo metu tikrai nežindysiu, ir svarbiausi pirmieji mėnesiai, kai mamos pienas būtinas kūdikiui, jau praėjo, – tiesiog nebemaitinau krūtimi, o nuolat daviau buteliuką, migdyti tekdavo sūpuojant vežimėlyje ar tiesiog nešiojant prisiglaudus glėbyje ant rankų. Dabar mažoji ramiai miega savo lovytėje, tik vis dar 1–2 kartus nubunda naktį – naktipiečių. Abu mano vaikai nuo pat gimimo griežtai atsisako čiulptuko (nors aš mielai būčiau davusi nuraminimui), įdomu, kaip bus su trečiuoju.
Iš tiesų, kad laukiuosi, gana dažnai pamirštu ne tik aš, bet ir artimieji. Tikrai negaliu skųstis, tiek vyras nemažai buities darbų padaro namuose, labai rūpinasi vaikais ir manimi, tiek, bėdai nutikus, mūsų „gelbėti“ atvažiuoja mūsų tėvai, gyvenantys kituose miestuose. Tačiau į mano laukimosi laiką ir tą ypatingą būseną tikrai visi žvelgia daug paprasčiau, lengviau, mažiau sureikšmindami – gal jau įprato, kad pastaruosius metus aš vis laukiuosi. Tarkime, puikiai pamenu pirmąjį nėštumą prieš trejus metus, kai mano uošvis net pyktelėjo, kad aš, būdama nėščia, kilnoju mūsų šunį (sveria apie 10 kg), – gana griežtai tuomet mano vyrui prisakė, kad man taip elgtis nederėtų.
Dabar aš ant vienos rankos nešioju Ievutę (sveria apie 11 kg), kuriai dar labai reikia mamos dėmesio, ir niekas nė nepastebi to, nepaprašo „perleisti“ sunkoko meilės nešulėlio ant kitų rankų, kad manosios pailsėtų. Būna dienų, kuomet tikrai būnu irzlesnė ar jautresnė nei įprastai, tuomet manęs klausia, kas man darosi… O man taip ir norisi tokiomis akimirkomis priminti – aš tiesiog laukiuosi ir mano emocijos ne visada būna adekvačios. Besilaukiant pirmojo vaikelio, visi į tave savaime žiūri kitaip, ieško tavo elgesio ir būsenos pokyčių, iškart turi pateisinamą priežastį – ji laukiasi. Dabar – ji ir vėl laukiasi, tad nieko naujo ar ypatingo.
Nuo gripo pabėgti nepavyko
Mityba mano tiek anksčiau, tiek dabar liko nelabai pakitusi. Tikrai vidury nakties neprašau ledų ar spurgyčių. Kelias savaites labai skaniai valgiau šaltibarščius – ir jie nepabodo. Daugiau noriu sūresnio, aštresnio maisto nei saldumynų. Ir tuo labai džiaugiuosi – juk papildomų kalorijų man ir mano leliukui dabar mažiausiai reikia. Dar visai neseniai, sausio pabaigoje, deja, teko gana sunkiai sirgti gripu, tad svorio tikrai nepriaugau, o priešingai, mažiausiai du kilogramai nukrito.
Ligos metu pykino, vėmiau, kiek pagerėjus, apetito vis tiek visiškai nebuvo.
Šie metai – pirmieji, kai mūsų šeima nepasiskiepijo nuo gripo. Tiesiog praleidome tam tinkamą rudens laiką, o prasidėjus gripo bangai – skiepytis tikrai jau per vėlu. Nesame iš tų, kurie dažnai lankosi masinio susibūrimo vietose ar ten, kur galimas tiesioginis kontaktas su sergančiaisiais. Tačiau turime kitą įvairiausių virusų „saugyklą“ – darželį, kuriame virusų „mainai“ tikrai sparčiai vyksta.
Pirmasis susirgo mūsų Jonas – labai aukšta temperatūra, pykinimas, vėmimas, kitą dieną tie patys simptomai jau lydėjo ir mane bei mažąją sesutę Ievutę. Be aukštos temperatūros ir pykinimo, mane kamavo labai stiprūs galvos skausmai, kosulys, maudė, rodos, visus kaulus ir raumenis. Šeimos gydytojas patarė nelaukti pirmadienio ir vykti į ligoninę – gripo testui atlikti, nes vaistai nuo gripo yra veiksmingiausi, pradėjus juos vartoti per pirmas tris paras nuo susirgimo. Likau švelniai tariant nustebinta, kad viena didžiausių Vilniaus ligoninių gripo tyrimo neatlieka!
Tik nuvykus į priėmimo skyrių buvau nukreipta į Ginekologijos skyrių – pasitikrinti, ar vaisiui viskas gerai. Tačiau ten buvau apklausta, kuo skundžiuosi iš ginekologinės pusės – apie gripo simptomus, dėl kurių atvykau, nieko girdėti nenorėjo. Būtinoji pagalba, vadinasi, nereikalinga – teks už apžiūrą susimokėti. Negana to, galų gale atlikus bendruosius kraujo tyrimus, mane priėmusi gydytoja negalėjo atsakyti, ar vaistus nuo gripo gali vartoti nėščioji, – buvau išleista namo tiesiog vartoti temperatūrą ir skausmą malšinančius vaistus. Užteko jėgų kitą dieną nuvažiuoti į privačią kliniką, atlikti gripo testą ir, jam pasitvirtinus, pradėti vartoti reikalingus tikslinius vaistus. Antibiotikų irgi nepavyko išvengti. Baiminuosi, kad tik neliktų gripo pasekmių mūsų leliukui. Jau turiu siuntimą dėl persirgto gripo pasitikrinti pas genetikus. Tikiu, kad viskas bus gerai, tačiau žinau, kad tikrai kitais metais gripo skiepų nebepraleisime.
Pirmasis pasimatymas
Dar vienas ypatingas įvykis šį mėnesį – jau įvyko pasimatymas su leliuku! Labai nekantravau po visų ligų apsilankyti pas mano visus nėštumus prižiūrinčią nuostabią profesorę. Galima pamanyti, kad trečią kartą niekas nebestebina ir prie visko jau priprasta…
Tikrai ne! Vaizdas, kai pamatai beveik 8 cm mažylį, jaukiai besivartantį pilvelyje, suskaičiuoji mažyčius pirštukus ar pamatai plakančią širdelę, – yra pats nuostabiausias ir be galo jaudinantis! Gydytoja pakomentavo, kur ekrane matyti smegenų struktūros, kur skrandukas, kur stuburiukas ir širdelė. Panašu, kad mažylis labai linksmas ir puikiausiai jaučiasi, – ši gydytojos frazė nuramino labiausiai. Kaip ir su pirmaisiais dviem nėštumais – buvo pamatuota leliuko kaklo raukšlė ir atliktas Prisca genetinis tyrimas, kurio rezultatų vis dar laukiu.
Prognozuoti, ką turėsime: sesę ar brolį, – profesorė dar nesiryžo, tačiau labai sustiprėjo mano vidinė nuojauta, kuri, tikiuosi, neapgaus.
„Mamos žurnalas“
Susiję
