Visas, kurios šiuo metu laukiasi, kviečiame paskaityti „Laukimo projektą“, kur savo patirtimi ir išgyvenimais dalijasi vilnietė Kristina Česnauskienė (32 m.).
Kristina laukiasi trečiojo vaikučio. Šeimoje jau auga trejų Jonas ir 10 mėnesių Ievutė.
Apie penktojo mėnesio išgyvenimus pasakoja Kristina.
Penktasis nėštumo mėnuo skriete skrieja… Manau, kad dabartinis nėštumo laikas – pats gražiausias. Pykinimai ir silpnumas jau baigėsi, o energijos ir jėgų dar sočiai užtenka. Be to, ir pilvuku jau galima „didžiuotis“ – aplinkiniams, manau, nebekyla abejonių, ar čia nėštukė, ar tiesiog „sočiai pavalgiusi“ ponia. Vieni sužinoję (dabar – jau ir pamatę) naujieną nusistebi ir vadina ekstremalais, nes laukiame trečio pametinuko… Kiti nuoširdžiai džiaugiasi, pasidomi, kaip jaučiuosi, ir nuotaiką pakelia sakydami, kad nėštumas man tinka.
Vienas vaikas – tai savotiškos atostogos
Šio mėnesio pradžioje susirgo mano vaikai. Iš pradžių – pirmagimis Jonukas, kiek vėliau – neišvengiamai ir mažoji Ievutė. Visada labai nerimaudavau ir nebūdavau linkusi vaikų palikti ilgesnei viešnagei pas senelius. Nors ir sunku, bet man ramiausia, kai vaikai su šeima. Tačiau šį kartą prisiėmiau atsakomybę dar ir už pilvelio gyventoją ir pagalbos neatsisakiau – Jonukas su džiaugsmu liko trumpų atostogų pas močiutę Žemaitijoje, o man namuose tik su Ievute – irgi buvo tikros atostogos! Turbūt keistai nuskambės, tačiau likusios namuose tik su dukryte jau nebežinojome, ką veikti.
Pavasariu pakvipus už lango, tvarkėme namus, aš atlikau peržiūras vaikų drabužių spintose, mažylei pasilikus su tėčiu namuose, turėjau progų susitikti su seniai pasiilgtomis draugėmis kavos puodeliui, o vakarais, dukrytei anksti užmigus, net turėjome „prabangą“ žiūrėti filmus. Taip, aš šiek tiek pailsėjau ir atsikvėpiau nuo bėgimo rutinos, vyras daugiau laiko praleido su dukryte, Ievutė turėjo progą pajausti, ką reiškia būti vienturtėle namuose, – pasilepino dėmesiu tik jai, Jonukas, žinoma, turėjo begalę veiklos ir užsiėmimų pas senelius mažame miestelyje. Svarbiausia – visi pasveikome ir vėl esame kartu mūsų namuose.
Prognozės – dar vienas broliukas
22 nėštumo savaitę lankiausi pas mano nėštumą prižiūrinčią gydytoją profesorę Dianą Ramašauskaitę „Northway“ medicinos centre. Ji patvirtino, kad neabejotinai laukiame broliuko. Dar pačioje nėštumo pradžioje jaučiau, kad bus berniukas. Tačiau Jonuko nuolatinės kalbos, kad bus antra sesė, privertė suabejoti ir pradėti tikėti dar viena mergyte šeimoje. Deja, sūnaus ir gydytojos nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė – turėsime berniuką!
Nemažai pirmagimio drabužėlių jau esu padovanojusi ar pardavusi, tačiau baziniai, galbūt ir brangiausi vaikučio kraitelio daiktai (lovytė, vežimas, vonelė, gultukai, supynės ir pan.) – likę. O kur dar brolio visas „autoparkas“ namuose! Tikiuosi, kad mažajam dar tik laukiamam broliukui paaugus ir Jonukas jau bus išaugęs tą „savininkiškumo“ tarpsnį – bus labiau linkęs dalintis žaislais su broliu, lyginant su dabartiniu priešiškumu sesei. Sesę myli ir jos reikia, bet tik tol, kol neprisiartina prie jo žaislų ir tvarkos!
Vaikelis šiuo metu sveria apie 500 g, pagal svorį viršija amžių visa savaite – nieko naujo, nes abu mano pirmieji vaikučiai gimė didesni nei 4 kg. Apžiūros metu buvo pirmą kartą išklausyta leliuko širdelės, echoskopijos metu mažylis jaukiai čiulpė pirštukus – pavyko „pagauti“ kadrus ir užfiksuoti filmuojant. Labai mėgstu saugoti prisiminimus – tiek fotografuojant, tiek filmuojant vaikučius bei pildant vaikų dienoraščius nuo pat pirmųjų mėnesių dar jiems esant pilvelyje. Manau, kad šiuos dienoraščius padovanosiu kaip prasmingą dovaną jiems užaugus, galbūt – jau patiems laukiant savų vaikučių. O Jonuko dienoraštis pravertė jau dabar – augant Ievutei. Tenka atsiversti ir palyginti svarbiausius įvykius (dantukų dygimo laikas, atpratinimas nuo naktinio valgymo, pirmieji žingsneliai ir pan.), kartais – ir prisiminti, kaip sprendėme tuo vaikučio amžiaus etapu aktualias problemas, su patirtimi turime galimybę „tobulinti“ sprendimo būdus.
Gimtadienių mėnuo
Balandžio-gegužės mėnesiai mūsų šeimoje išties labai džiaugsmingi. Visi (netgi ir šuo!), išskyrus mane, gimusią žiemą, švenčia gimtadienius. Jonukui bus trys, Ievutei – vieneri (kartu švęsime ir krikštynas), o vyro netrukus laukia jubiliejus. Vyro gimtadienio dovana jau įteikta, liko po savaitėlės ją tik „išpakuoti“ – visiškai ekspromtu suplanavome poilsinę kelionę į Turkiją. Gydytojos leidimą skristi turiu, džiaugiuosi, kad nebus dar labai karšta, ir tikiuosi, kad pilvuko gyventojas puikiai jausis šiek tiek šiltesnėje klimato zonoje. Nėščiai keliauti lėktuvu – dar neteko, bus nauja patirtis ir man.
Šio mėnesio pilvuko fotosesija man paliko patį gražiausią ir jaukiausią prisiminimą – fotografės Oksanos idėja buvo įamžinti mane pavasariškoje fotostudijoje, papuoštoje 100 baltų tulpių. Iš tiesų juk motinystė leidžia moteriai išsiskleisti pačiomis švelniausiomis ir jautriausiomis spalvomis, o nėštumas – palaiminta moters būsena, kuomet labiausiai norisi priartėti prie subtilaus gamtos grožio, įsiklausyti į save ir vidumi išgryninti tikrąsias gyvenimo vertybes, jas perduodant savo vaikučiams.
Kai žiūrime į savo mažylius, visuomet pagalvojame, kas jų laukia, kokie keliai ir klystkeliai, įkalnės ir nuokalnės, kokie atradimai ir nuostaba pasauliu. Kokie jie bus?
Ir žiūrėdamos į tuos pačius mažylius, juose matome nuostabų atsiveriantį pasaulį su kalneliais ir duobelėm, grakščiomis formomis ir švelniomis paslaptimis. Nes nebūna didelio be mažo ir ateities be dabarties.
„Mamos žurnalas“
