Sutikite: nelegvas gyvenimo užduotis atlikti paprasčiau, kai tai darai ne vienas.
Nesvarbu, ar kalbėtume apie lieknėjimą, ar apie sportavimą. Tuo labiau – apie 9 mėnesius trunkantį nėštumą.
Taigi visas mūsų skaitytojas, kurios neseniai sužinojo gerąją naujieną, kviečiame prisijungti prie redakcijos projekto ir skaityti, kokių įvykių ir patirčių įvyksta kiekvieną nėštumo mėnesį. Apie tai pasakos vilnietė Kristina Česnauskienė (32 m.).
Šeima laukiasi trečiojo vaikučio. Susipažinkite su šio projekto heroje.
Pasakoja Kristina:
Be manęs, mūsų šeimą sudaro tėtis Mindaugas (34 m.), sūnus Jonas (greit treji) ir dukrytė Ievutė (7 mėnesiai).
Tėtis, nors yra teisės ir mokesčių ekspertas tiesioginiame darbe, tačiau namuose – puikiausias kulinaras bei muzikantas.
Džiaugiuosi, kad padeda labai daug tiek buityje, tiek auginant vaikučius. Aš pati dirbu SEB banke, nors pastaruosius 3,5 metų esu namuose. Vaikučiai gimė vienas po kito. Mano pačios svajonė visada buvo turėti vyresnį brolį, tad, kai sužinojome, kad po sūnaus laukiamės dukrytės, – tai buvo didžiausia laimė ir tarsi tobulos šeimos vizijos užfiksavimas.
Bent jau taip greitai trečio vaikelio tikrai nesitikėjau. Vyras visada norėjo didelės šeimos ir pajuokaudavo apie 5 vaikus.
Namuose dar turime šuniuką Amsį. Gimus pirmam vaikui, šunelio adaptacija ir reakcija buvo sunkiausia – jam teko grįžti iš vaikelio į šuns vaidmenį šeimoje. Gimus dukrytei, šuo natūraliai priėmė šeimos bei rankyčių, besikėsinančių pagriebti už uodegos, pagausėjimą. Tikiu, kad taip bus, ir gimus trečiam mažyliui ar mažylei.
Ar planuotas nėštumas?
Apie trečią nėštumą sužinojome visiškai netikėtai. Ši žinia tiesiog ištiko mus – juk mūsų mažylei dar tik 7 mėn! Ilgesnį laiką nesulaukusi mėnesinių atlikau nėštumo testą. Dvi juostelės išryškėjo greitai ir labai akivaizdžiai. Pritrūkau oro, žemė susvyravo po kojomis. Nuėjau pas vyrą ir pasakiau, kad greičiausiai nualpsiu. Vyras be galo apsidžiaugė! Emocijų amplitudė liejosi per kraštus: aš verkiau, vyras džiūgavo ir ramino mane. Tikriausiai dėl didžiulio streso jau kitą dieną mane pasitiko migreniniai galvos skausmai ir pykinimas – taip būdavo ir ankstesnių dviejų nėštumų metu. Serganti mama ir du mažiukai vaikai namuose sugrąžino ir tėtį į realybę – teko eiti nedarbingumo atostogų ir pasirūpinti mumis.
Apie trečią anūką ar anūkę žino tik seneliai. Ankstesniais kartais pranešdavome jiems kur kas vėliau ir kažkaip ypatingai.
Šįkart – dėl didžiulio nerimo (atrodo, nesu pasiruošusi nei fiziškai, nei dvasiškai vėl gimdyti) – šia žinia jau pasidalinau su mama. Tiesiog artimiausių žmonių džiugi reakcija ir padrąsinimas leido greičiau priimti šią žinią ir po truputį priprasti prie minties, kad aš vėl laukiuosi. Apie nėštumą sužinojome, likus kelioms dienoms iki mano gimtadienio, namuose puošėme Kalėdų eglutę, pakavome dovanėles… Ši žinia – stebuklas, ir ne kitaip!
Šiek tiek skaičių
Svoris – opus klausimas, kuris mane neramina. Startuoju, sverdama 78 kg. Dar nespėjau numesti visų priaugtų kilogramų po antrojo nėštumo (juk gimdžiau šį pavasarį, dar maitinu krūtimi). Šį kartą pasižadu labai prisižiūrėti ir kiek įmanoma nepriaugti papildomų nereikalingų kilogramų – suprantu, kad tai nėra sveika kūdikiui, bei iš tiesų yra sudėtinga ir man judėti. O judesio namuose iš tiesų daug! Šiuo metu tikrai dar nepriaugau nė gramo – apetito kol kas visiškai nėra, rytais pykina, kelias dienas pragulėjau, kamuodamasi nuo migreninių skausmų ir vemdama. Pirmieji du leliukai gimė iš tiesų dideli: 4430 ir 4550 g! Prakalbus apie trečiojo leliuko prognozuojamą svorį, gydytoja taktiškai atsakė, kad 5 kg tikrai nesieks. Menka paguoda…
Organizmas jau primena pirmuosius nėštumo ženklus, kaip ir ankstesniais nėštumais. Jaučiu troškulį (o taip paprastai labai retai būna), neturiu apetito, nes dažnokai lengvai pykina. Didžiausias nėštumo ženklas – visiškai nebegeriu ir net pykina nuo kavos kvapo! Įprastai aš esu didelė kavos mėgėja ir rytas prasideda kavos puodeliu (net ir maitinant). Vyras sako, kad „tikriausiai tu tikrai nėščia“, kai atsisakau kavos. Jaučiuosi ir daugiau mieguista, miegas yra labai gilus, arba, tarkime, vos tik atsisėdusi į automobilį ilgesnei kelionei, iš karto kaip leliukas užmiegu (vairuoja vyras). Ir, žinoma, KVAPAI!!! Galėčiau laikinai įsidarbinti sekliu, kuris užuodžia net menkiausius kvapus. Tikrai, pasidariau ypač jautri kvapams.
Trečiasis nėštumas
Vienintelis nėštumas, kada gali jaustis tikrai palaimingos būsenos, lepinama ir lepintis, yra pirmasis. Antrasis jau nebebuvo toks ramus, nes tiesiog vaikutis reikalavo mamos dėmesio ir laiko. Tačiau labai džiugino ir stebuklingos ramybės atsargų suteikė žinia, kad laukiame mergytės. Su trečiuoju tikriausiai teks sau jau priminti, kad laukiuosi, ir kad reikia save daugiau pasaugoti. Lyginant psichologinę būseną, ji labiausiai skiriasi. Kai laukiesi pirmojo, viskas nauja ir nepažįstama. Kankina abejonės – kaip mes susitvarkysime su mažyliu, ar būsime geri tėvai, ar mokėsime juo rūpintis ir pan.
Laukiantis antrojo, daugiau neramina ne buitiniai klausimai, o adaptacijos – kaip reaguos pirmagimis, kaip mes integruosime į šeimą naująjį narį, kaip padalinsime dėmesį ir meilę. Dabar gyvename, tam tikra prasme, komforto zonoje – pasidaliname vaikais po vieną: kol maitinu mažąją, tėtis žaidžia su Jonuku, vienas maudo vaikus, kitas tuo tarpu paruošia loveles miegui, aš migdau Ievutę, tėtis – Jonuką. Lyg ir viskas dabar jau paprasta. Gimus trečiam vaikučiui, galime pritrūkti dar „vienų rankų“. Šiuo metu auginame vaikus be auklių ar nuolatinės senelių pagalbos (tiesiog seneliai gyvena kituose miestuose), tačiau vis dažniau pagalvojame, kad be auklės neišsiversime tam tikrais atvejais (kai vaikus užpuls ligos).
Smagūs šeimyniniai džiaugsmai
Iki gimstant mažyliui ar mažylei labai noriu spėti pakrikštyti Ievutę. Laukia ir pirmasis jos gimtadienis – ypatinga šventė.
Labai noriu kiek įmanoma daugiau dėmesio skirti kokybiškam buvimui su vaikais ir kažkaip išmokti mažiau reaguoti į neplautas grindis ar neišlygintus drabužius. Man tikriausiai sunkiausia susitaikyti su nuolatiniu lengvu chaosu ir spontaniškumu namuose. Su vaikais niekada negali visko suplanuoti, nes planai dažniausiai pakoreguojami pagal vaikų ritmą/ligas/nuotaikas.
Planavau jau po metų grįžti į darbą. Vis dėlto pertrauka ne tokia ir menka – greit bus ketveri metai. Deja, panašu, kad dar bent kelerius metus teks tęsti šeimos projektą – VAIKAI.
Kalbant apie trumpalaikius planus, leliukas pakoregavo vienos mano idėjos įgyvendinimą. Šiuo metu jauniems ir talentingiems juvelyrams „Pumpurai“ esu užsakiusi pagaminti man žiedą, kuris įprasmintų mano vaikučių gimimą ir turėtų savo istoriją. Mano idėja buvo tokia, kad žiedą sudarytų tarsi du siauresni žiedai, kiekvienas turėtų po baltojo gintaro pumpurėlį: didesnį Jonukui ir mažesnį Ievutei. Žiede turėtų atsispindėti ir vaikų vardų inicialai. Žiedui gaminti bus panaudotas mano a. a. labai brangios močiutės auksinis žiedas. Sužinojusi apie trečią vaikelį, parašiau žinutę juvelyrams, klausdama, ar žiedo gamyba jau pradėta, nes norėčiau šiek tiek pakoreguoti. Juvelyrai klausia, ką būtent norėčiau koreguoti, o aš atrašau: „Nedaug, tik vienu pumperėliu žiede turėtų būti daugiau…“. Taigi panašu, kad šis žiedas turės ne tik praeities – mano močiutės – istoriją, bet ir ateities – būsimo vaikelio.
„Mamos žurnalas“
