Malonu pristatyti naują mūsų redakcijos nėštukę. Šį kartą į kvietimą, kurį paskelbėme feisbuke, atsiliepė tikrai daug moterų, ir išrinkti tą vienintelę buvo sunku. Pasirinkome Andželiką, nes jos nėštumas buvo mažiausias, be to, ji… ne iš Vilniaus, nes paskutinės dvi mūsų herojės buvo vilnietės.
Andželika (29 m.) su vyru Linu (31 m.) laukia pirmojo vaikelio, gyvena Kaune. Linas – IT inžinierius, Andželika – rašytoja/redaktorė technologijų srityje. Andželikos ūgis 163 cm, nėštumo kelionę pradeda sverdama 54 kg.
Gyvenimas nenuspėjamas
Sveiki, aš Andželika. Esu rašytoja/redaktorė, dirbu interneto kompanijoje „Hostinger“, bet svarbiausia – esu būsimoji mama. Skirtingai nei daugelis mergaičių, aš nesvajojau būti mama visą gyvenimą. Tiesą pasakius, ilgai svarsčiau, ar tai tikrai yra mano pašaukimas. Nuo 14 metų augau Anglijoje, o ten požiūris į vaikus šiek tiek kitoks. Neturėti vaikų iki vėlesnio amžiaus yra visiškai normalu, tad ir aš niekur su šiais sprendimais neskubėjau. Į Angliją mane pasiėmė emigravę tėvai, į Lietuvą parvykau prieš 1,5 metų. Grįžau pirmajam karantinui, o išėjo, kad pasilikau visam laikui.
Dabar mąstau, tikriausiai tiesiog nebuvo tinkamų aplinkybių, tinkamo žmogaus šalia. Tačiau gyvenimas pasisuka netikėta linkme, ir įvyksta visiškai netikėtų dalykų. Taip atsitiko ir man.
Vaikelis atskubėjo greičiau, nei tikėjomės
Kai su vyru Linu nusprendėme, kad laikas praplėsti mūsų šeimą, norėjome, kad vaikelio gimtadienis būtų vasarą. Esame gimę žiemą ir ankstyvą pavasarį, tad žinome, kad vaikystėje gimtadienio veiklų tokiu metų laiku nėra daug.
Apskaičiavome, jog jeigu nėštumas prasidėtų po vasaros, vaikučio gimimo diena būtų daugmaž idealiu metų laiku. Tačiau, kaip ir viskas gyvenime, planuok neplanavęs, viskas bus taip, kaip turi būti. Tik nusprendus, kad norime vaikelio, šis apsigyveno mano pilve jau po poros savaičių. Atrodo, tik ir laukė, kol bus pakviestas.
Toks greitas pastojimas nustebino mane, bet ne Liną. Tik parodžius teigiamą nėštumo testą, jis jau pradėjo planuoti, kur statysime smėlio dėžę kieme. Man užtruko truputėlį ilgiau – juk žmonės bando pastoti mėnesių mėnesius, o čia op! ir yra. Kitą rytą dariausi dar vieną testą. Atsargumas gėdos nedaro. Po antro teigiamo rezultato buvo lengviau susivokti, kad tikrai esu nėščia. Bet prieš džiaugiantis, dėl visa ko, norėjosi palaukti ginekologės patvirtinimo, kad viskas vietoje ir gerai.
Ką aš žinojau apie nėštumą
Viskas, ką žinojau apie nėštumą, – tai blizgantys plaukai ir švytinti oda. O vėliau – nuovargis ir galimi nugaros bei kojų skausmai dėl didelio pilvo. Dar žinojau, kad kai kurias nėštukes kartkartėmis papykina. Bet, pasirodo, realybė šiek tiek kitokia.
Nuo 6-tos savaitės prasidėjo nežmoniškas nuovargis. Niekaip nesupratau, kaip taip gali būti, juk ir išsimiegojusi, ir pavalgiusi… Kodėl rytais nepavyksta atsikelti, o po pietų jau jaučiuosi pasiruošusi nakties miegui? Kodėl užlipimas į ketvirtą aukštą atima visas jėgas, lyg būčiau ką tik nuėjus 20 kilometrų žygį? Viskas reikalavo begalės jėgų, ir norėdavosi prigulti vos pajudinus pirštą. Truputį pasidomėjusi sužinojau, kad tai gana dažna ankstyvo nėštumo būsena. Nors vaisius dydžio lyg kruopytė, bet kūnas sutelkia į jį visas jėgas.
Pirmojo trimestro staigmenos
7 savaitę prasidėjo pykinimas. Kai kuriomis dienomis tęsėsi nuo pat ryto, iki nakties. Kitomis dienomis gaudavau porą valandų, kai jausdavausi kiek geriau. Kai jau galvojau, kad pykinimas atsitraukė, pradėjo erzinti kvapai, o nuotaika ėmė svyruoti kaip linksmieji kalneliai. Meluočiau, jei sakyčiau, jog tai buvo vienos nuostabiausių nėštumo savaičių.
Tiesą pasakius, pirmo trimestro sunkumai man buvo staigmena. Nežinojau, kad kai kurioms moterims pirmasis trimestras būna sunkiausias iš visų trijų. Vietoje švytinčios odos – paauglystės spuogeliai. Vietoje spinduliuojančios energijos – reguliarūs vizitai į tualetą. Atrodo, na kodėl gi taip sunku kūnui adaptuotis, kai visa tai yra taip natūralu?
Pas ginekologę
Viskas pasirodė labiau suprantama, kai su vyru apsilankėme pas ginekologę ir ekrane pamatėme, kaip žirniuko dydžio besivystančiam organizme spurda gyvybė. Jau kraujas teka, širdutė plaka. Netrukus jau pasimatys ir rankytės bei kojytės. Kai gyvai pamačiau, jog manyje auga vaikelis, visi sunkumai pasidarė lengvesni. Dabar matau, kodėl kartais taip trūksta energijos, – juk savyje auginu mažą žmogiuką, o tai nėra lengvas darbas.
Rankose nėščiosios kortelė
Kai suėjo labai lauktos 10 nėštumo savaičių, įsiregistravau pirmam vizitui pas akušerę. Laukiau vizito dienos kaip šventės, atrodė, kad įvyks kažkas ypatingo.
Dabar, jau po vizito, suprantu, ko aš taip laukiau. Kad ir kaip keistai skambėtų, tai buvo dėl to, jog gavau nėščiosios kortelę. Ji man simbolizuoja, kad sparčiai artėja pirmo trimestro pabaiga. O su ja stipriai sumažės nelaimių rizika.
Ši kortelė taip pat simbolizuoja, jog tikrai esu nėščia. Manyje tikrai auga vaikelis. Kiti žingsniai – krūva įvairiausių tyrimų ir daug daug šlapimo indelių. Ech, ta romantiška nėštumo kelionė!
Susitiksime kitą mėnesį.
Andželika
Už nuotraukas dėkojame Lopšio Sakmės
