Tęsiame kelionę su redakcijos nėštuke Andželika. Iki gimdymo liko vos kelios savaitės.
Andželika (30 m.) su vyru Linu (31 m.) laukiasi pirmojo vaikelio, gyvena Kaune. Linas – IT inžinierius, Andželika – rašytoja/redaktorė technologijų srityje.
„Vakarėliai“ su dukra
Paskutinėmis savaitėmis mergina užaugo ir sustiprėjo iki nežinomybės. Kartais atrodo, kad tikrai savo stipriu spyriu išlauš man šonkaulį ar sutraiškys šlapimo pūslę. Pagrindiniai vakarėliai prasideda naktį, kai jau laikas miegoti. Tik atsigulu į lovą ir pasiruošiu poilsiui, mažylė sumąsto, kad dabar puikus laikas šokiams ar karatė treniruotėms mano pilve. Taip ir praguliu tamsoje porą valandų beveik kasnakt, kol veiksmas aprimsta ir galiu pagaliau nugrimzti į saldų miegą, kuris trunka iki kito stipraus spyrio, staigaus kojos mėšlungio ar tiesiog įprasto nugaros suskaudimo.
Dienomis mažylė ramesnė, ypač jeigu aš pati daug judu. Jeigu nemažai vaikštau ar kitaip užsiimu fiziškai, ji ramiausiai miega, ilsisi. Jos supratimu, laikas aktyviai gyventi yra tada, kai mama jau baigia savo dienos darbus. Jeigu viskas aprimsta ir nustoja judėti, štai tada jos eilė parodyti, kad ji ne ką prasčiau moka tvarkyti reikalus spurdėdama tiek kojytėmis, tiek rankytėmis, berods, tuo pačiu metu. Aš jau matau, kaip jos visur bus pilna, kai ji išmoks vaikščioti. Ji, kaip ir jos tėtis, ramiai vietoje nenusėdės nė minutės. Namai bus nuostabus chaosas, pilni juoko, energijos, ir daug daug veiksmo bei garsų – kaip laukiu, negaliu!
32-osios savaitės ultragarsas
Šio ultragarso laukiau – kaip labai svarbaus susitikimo, kuris lems mūsų šeimos ateitį. Jaudintis pradėjau dar likus 3–4 dienom iki vizito, ir vis svarsčiau, kaip viskas praeis. Žinoma, jaudintis nelabai buvo ko – nebuvo jokių indikacijų, kad kažkas yra ne taip. Tačiau, jaudulys vis pamažu užimdavo visas mintis, tarytum tai bus pats svarbiausias pasimatymas mano gyvenime.
Pagaliau išaušus vizito dienai nuo pat ryto stebėjau laikrodį ir skaičiavau likusias valandas. Atėjus reikiamam laikui, vos ne valanda anksčiau atvykau į Kauno klinikas, ir netrukus jau spirgėjau prie specialisto Jono Ulevičiaus kabineto durų.
Netrukus buvau pakviesta į vidų, kur specialistas kruopščiai įsigilino į visą mano nėštumo eigą. Šio gydytojo skirtas man laikas ir dėmesys suteikė pojūtį, jog esu patikimose rankose, – ko daugiau gali reikėti nėštukei?
Kai pagaliau įsijungė ekranas ir už poros sekundžių atsirado mano dukrytės veidelis jame, sutirpau vietoje. Nors ji nelabai norėjo rodytis, nes buvo įsibrukus veiduku į placentą, profiliu visiškai buvo matyti jos bruožai. Ji ideali. Žiūrėjau į ją sulaikiusi kvapą ir negalėjau patikėti, kad aš ir Linas sukūrėme šį mažą gražų žmogutį. Apėmė neapsakomas jausmas, sudrėko akys ir nieko daugiau nenorėjau, tik likti tame momente ir žiūrėti į jos riestą nosytę bei pūstas lūpytes visą amžinybę.
Bet, žinoma, susirinkome ne tik pasigrožėti mažylės veiduku. Netrukus mažylė vėl pradėjo rodyti, kokius triukus moka. Kaskart, kai specialistas bandė susitelkti ties kuria nors jos kūnelio dalimi, ji pasisukdavo, pasiversdavo arba apskritai nuspirdavo ultragarso valdiklį.
„Ji ne tik žagsi, spurda, bet ir spardosi vienu metu. Neįmanoma jos išlaikyti vietoje“, – replikavo gydytojas.
„Jums reikėtų ją pamatyti nakties metu“, – pagalvojau su šypsena, kol gydytojas toliau bandė tikrinti širdelės veiklą.
Ultragarso patikrinimas užtikrino, kad dukrytė vystosi gerai. Ji mažytė, 1,8 kg, pagal statistiką, tokių vaikučių yra 35,5%. Tačiau auga labai proporcingai. Lieka tik laukti, kol ji bus pasiruošusi prisijungti prie savo šeimos, kuri jos taip labai laukia.
Paskutinės nėštumo savaitės
Jeigu reikėtų apibūdinti paskutinius nėštumo mėnesius, sulyginčiau tai su sulėtintu filmu. Užsiimu įvairiais pačios sumąstytais projektais, užbaiginėju paskutinius pasiruošimo darbus ir gyvenu mažylės atvykimo laukimu. Laikas bėga ir be galo greitai, ir tuo pat metu labai lėtai. Sunku paaiškinti tą laukimo jausmą, kuris, atrodo, slypi kažkur giliai mintyse, paliesdamas viską, kuo užsiimu ir ką veikiu šiomis dienomis.
Skyrelis nuo redakcijos
Kadangi mūsų Andželika gyvena Kaune, sutarėme, kad ją fotografuos vis kita fotografė iš šio miesto – norėjome, kad savo talentą atskleistų ne viena, o kelios mūsų bičiulės. Andželika jau fotografavosi pas Jurgitą („Švelnus vėjas“) ir Vilmą („Lopšio sakmės“), o šį kartą ją fotografavo Ingrida Aksinavičienė (studija Foto IN). Kai gavome nuotraukas, pamatėme įspūdingą Andželikos tatuiruotę ant nugaros. Tad redakcijos nėštukė gavo klausimą ne į temą – paprašėme papasakoti apie tatuiruotę.
„Pirmąją originaliai tatuiruotę pasidariau, kai suėjo 19, bet ji buvo maža (studijų laikais mano finansai buvo labai riboti). Tai buvo tribal stiliaus feniksas.
O prieš porą metų vasarą ryžausi didesnei tatuiruotei, kurią padarė nuostabus meistras Arturas Staugaitis. Įdėjo daug meilės ir darbo (tatuiravimas truko daugiau kaip 20 valandų), ir sukūrė tikrą meno kūrinį.
Ši tatuiruotė man turi labai daug reikšmės, simbolizuoja mano vaikystę, praeitį. Feniksas užima beveik visą nugarą, šone dar yra lotoso žiedas (gėlė, kuri iškyla virš purvo ir pražysta vandens viršuje). Per stuburą eina užrašas tajų kalba (originaliai darytas su bambuko adata, rankiniu būdu), kuris sako „Priimk savo praeitį, bet neleisk jai užtemdyti savo ateities“. Mažai kam verčiu tą užrašą, nes be konteksto jis gali skambėti gana pigiai ir nuvalkiotai.
Fotografė Ingrida Aksinavičienė, Studija Foto IN
Nėščiųjų, kūdikių, šeimų fotosesijos Kaune
Makiažas Ovidija Make Up Artist
