Ilgiau nei pusę metų skaitėte, kaip vaikučio laukiasi redakcijos nėštukė Andželika iš Kauno. Ir štai – gimė dukrytė, bet apie tai perskaitėte tik trumpą žinutę. Kas nutiko? Andželika su jumis sveikinasi po kelių mėnesių tylos.
„Mamos ne ligoniai“ – sakinys, kurį dažnai kartoja seselės naujagimių ligų skyriuje. Kai kurios mamos ten guli po cezario pjūvio, kai kurios dar neatsigavusios po gimdymo. Kai kurios serga krūtų uždegimu ar mažakraujyste.
Iš pradžių tas sakinys kėlė pyktį. Juk mes irgi galime jaustis blogai. Kodėl mūsų savijauta čia niekam neįdomi? Po keleto dienų supratau, kad mamų savijauta nėra nereikšminga. Jai tiesiog nėra laiko ir vietos palatoje, kurioje guli sergantys mažyliai.
Sunki pradžia
Praėjus porai savaičių po gimdymo, bandėme įsivažiuoti į naują ritmą namuose. Juk kūdikio gimimas yra ne tik kupinas džiaugsmo įvykis, bet ir viską keičiantis aspektas, kuris šiek tiek išmuša žemę iš po kojų. Viskas klostėsi puikiai – pratinomės prie bemiegių naktų, griežto maitinimo režimo ir begalybės sauskelnių keitimo. Viskas buvo nauja ir be galo įdomu, bet praėjus beveik dviem savaitėm po gimdymo mano savijauta vis dar negerėjo. Jėgos niekaip negrįžo, todėl šiek tiek sunerimusi nusprendžiau pasitikrinti kraują. Gavus rezultatus paaiškėjo, kas negerai, – kritiškai žemas hemoglobinas. Negana to, praėjus kelioms dienoms, pradėjo degti krūtys ir iki 39,4°C pakilo temperatūra, prasidėjo laktostazė.
Šeimos gydytoja skyrė geležies papildų, jau kitą dieną patekau į geros krūtų specialistės rankas, kuri griebė problemą už ragų. Nors savijauta buvo „ne pyragai“, jaučiausi dėkinga, kad viskas pradėjo eiti į gera, ir jau tuoj galėsiu pradėti mėgautis motinyste. Su Linu nė nenutuokėme, kad čia tik pradžia nesėkmių, kurias mums teks išgyventi. Po keleto dienų pastebėjome pradžią to, kas taps pagrindiniu mūsų gyvenimo veiksniu.
Naujagimių priimamasis
Dieną, kuri niekuo nesiskiria nuo visų kitų, Linas keičia Meidai sauskelnes. Iš svetainės pastebiu, kaip jis ir jo mama, kuri buvo užsukus pagelbėti porai valandų, apsikeičia susirūpinusiais žvilgsniais. Paklausiu, kas vyksta, abu sako, jog viskas gerai. Meidutė užmiega, mama išvažiuoja ir bevalgant vėlyvus pietus Linas atsargiai paaiškina, kad, atrodo, Meida nejudina dešinės rankos.
Gal nugulėjo? Gal buvo nutirpusi? Apima nerimas, bet stengiamės išlikti ramūs. Kai atsikels ir pavalgys, eisime maudytis, tada apžiūrėsime ir geriau įvertinsime situaciją. Meidai atsikėlus, niekas nesikeičia. Bemaudant rankytė tiesiog kabo pašonėje, tad telefonu pasikonsultuojame su Meidos gydytoja ir nusprendžiame kuo skubiau vykti į priimamąjį.
Čia mus priima įtarūs gydytojai. Daug klausimų, ar tikrai neišmetėme vaiko iš rankų, ar dar kažkaip neužgavome. Padaromas galvos ultragarsas ir keletas krūtinės bei rankų rentgeno nuotraukų. Praėjus kelioms valandoms, apsilanko ortopedas. Po pusvalandžio viso kūno apžiūros, rankų tikrinimo ir viso kito sako, jog nieko nematyti nei nuotraukose, nei gyvai. Galbūt praeis savaime? Atsiprašo, jog negali labiau padėti ar kažko tiksliau atsakyti.
Ateina vidurnaktis, ir priėmimo gydytoja klausia, ar norėtume gultis į skyrių, ar pasižadame grįžti ryt iš paties ryto, kad būtume apžiūrėti neurologo. Nusprendžiame keliauti namo ir kitą rytą vėl sėdime ant tų pačių kėdžių kūdikių priimamajame.
Ateina neurologė, apžiūri padarytas nuotraukas ir paaiškina, kad nieko keisto nematyti. Apžiūri mažylę ir pastebi, jog dešinys petukas patinęs ir mažylė, nors ir nežymiai, bet turi temperatūros. Tuojau pat atliekami COVID-19 testai man ir Meidai, ir mes guldomos į naujagimių ligų skyrių tolimesnei apžiūrai ir stebėjimui.
Tiek mane, tiek Liną apima panika, nes mano jėgos toli gražu dar negrįžusios dėl mažakraujystės, juk dar nė nespėjau pradėti gydytis. Kaip man vienai reikės pasirūpinti dukryte? Namuose daugiausia mažylės priežiūros darbų atlikdavo Linas, o mano pagrindinė atsakomybė buvo maitinimas. Tiesą pasakius, aš dukrytę net nešioti bijojau dėl silpnumo, o dabar liksime vienos.
Po trumpo ir ašaringo atsisveikinimo mus paguldo į palatą. Skyriaus vedėja mane ramina ir kartu sukviečia būrį skirtingų gydytojų, užsako krūvą tyrimų Meidutei. Netrukus į palatą atvažiuoja rentgeno aparatas, o iš paskos jos atlekia žindymo specialistė apžiūrėti mano sergančių krūtų. Viskas vyksta taip greitai ir visko tiek daug, sunku net susigaudyti. Abi su mažyle jaučiamės kaip viesulo viduryje, iki kol viskas pamažu aprimsta. Pagaliau skyriaus vedėja pasako, jog turi diagnozę, – Meidai retai pasitaikanti kaulų infekcija (osteomielitas). Laikas įsipatoginti, nes gydymo kursas – keturios savaitės. Keturios ilgos ir emocingos savaitės, kurios bus pilnos ir gero, ir blogo.
Pirma savaitė
Kiekvieną kartą pajudinus dešinę Meidos rank, ji puola į ašaras. Akivaizdu, kad atsirado skausmas, ir jis nemažas. Gydytojas liepia ranką laikyti sulenktą ir pritvirtintą prie kūnelio. Kitoje rankutėje įvestas kateteris antibiotikams lašinti. Rūbelių keitimas tampa nemenku iššūkiu.
Maitinimas – dar vienas iššūkis. Iš mano pieno pertekliaus liko vos keletas lašų. O ir sužaloti speneliai laimės neprideda. Kaskart prieš maitinimą nusitraukiu kiek galiu į buteliuką ir sumaitinu mažylei prieš mišinuką. Kiekvienas mamos pieno lašas svarbus, taip sako seselės. O pati žinau, kad čia vienintelis būdas, kaip galiu dukrytei padėti pasveikti greičiau.
Po kelių dienų ir dviejų pakeistų kateterių gydytojai pasiūlo įvesti centrinį kateterį. Tai ilgalaikis kateteris, kuris turėtų ištverti visą Meidos gydymą. Antraip teks keisti standartinius kateterius kas keletą dienų, nes mažylės venos tiesiog jų neatlaiko.
Centrinio kateterio pliusas – apsaugosime mažylę nuo nuolatinio badymo. Jo minusai – galimos rizikos įvedimo metu ir faktas, kad jis 24/7 turės būti prijungtas prie lašelinės. Nuosprendis: centrinis kateteris bus įvestas rytoj. Kitą dieną Meidą išveža į reanimaciją, kur atliekama ši procedūra. O aš tiesiog laukiu ir klausau, kol išgirsiu ratukus, artėjančius mūsų palatos link. Po trijų ilgiausių valandų mano gyvenime mergytę parveža miegančią po sėkmingo ilgalaikio kateterio įvedimo į koją. Na ir diena.
Gauname ir gerų naujienų, pasirodo, yra galimybė gauti privačią palatą, kur Linas galėtų prie mūsų prisijungti. Ji, žinoma, mokama, bet po trumpos diskusijos nusprendžiame, kad norime pasinaudoti galimybe visiems būti kartu.
Dar po kelių dienų įsikraustome į naują palatą, kuri labiau primena kambarį viešbutyje, o ne ligoninėje. Turbūt tai pogimdyvinių palatų analogas. Laimė ir palengvėjimas, kad esame visi vienoje vietoje, – neapsakomi. Esame be galo dėkingi, kad nereikės mėnesį būti atskirai. Ir mums su Meida bus lengviau tiek fiziškai, tiek psichologiškai, ir Linas nepraleis pirmųjų savo dukros gyvenimo savaičių.
Savaitės pabaigoje padaromas kraujo testas įvertinti gydymo efektyvumą. Rezultatai beveik nepakitę. Meidai skiriama dar antibiotikų. Tikėkimės, dvigubas apsiginklavimas prieš šitą ligą bus efektyvesnis.
Antra savaitė
Dėl kažkokių priežasčių Meidos organizmas sureaguoja į centrinį kateterį. Vena kojytėje sutinsta ir pasidaro skausminga. Po greitos apžiūros nusprendžiama, kad reikia kateterį traukti laukt ir galbūt įvesti kitoje vietoje. Meida vėl iškeliauja į reanimaciją šiai procedūrai. Bent jau šį kartą laukimas kiek lengvesnis, kai esame dviese.
Kateterį įveda į rankytę. Gauname užduotį sumąstyti, kaip įkirpti rūbelius, kad galima būtų nurengti ir aprengti neatjungiant lašelinės. Galų gale atrandame būdą, kaip tai padaryti, kartu „supakuojant“ kitą rankytę, kad ji nejudėtų (gydytojos rekomendacija). Reikia per didelio drabužėlio, žirklių ir daug lipnios juostos. Tokiose situacijose kūrybingumui nėra ribų.
Savaitės pabaigoje vėl kartojamas kraujo tyrimas. Nekantriai laukiame rezultatų, tikėdamiesi, kad antrieji antibiotikai suveikė geriau. Ateina gydytoja ir praneša geras žinias – šį kartą rezultatai daug geresni, vaistai atlieka savo darbą. Žinoma, iki visiško pasveikimo dar ilgas kelias, bet bent jau turime stiprią (antrą) pradžią.
Mažasis gimtadienis
Antros savaitės ligoninėje šeštadienį Meidai sueina keturios savaitės. Lyg ir šventė, bet šiek tiek liūdna. Mėnesio laiko mažylis jau nebe naujagimis, o vaikas. Todėl mums teks keltis į Vaikų chirurgijos skyrių. Ten privačių palatų nėra, tad vėl liksime tik dviese.
Trečia savaitė
Naujame skyriuje gauname vienvietę palatą su atskiru dušu ir tualetu. Nors mūsų kambariukas daug mažesnis ir ne toks jaukus, esame labai dėkingos, kadangi dauguma žmonių čia palatomis dalinasi.
Atsisveikinimas su Linu labai liūdnas. Vaikų skyriaus personalas padaro išimtį ir leidžia Linui mus lankyti kasdien, nors lankymo laikas yra tik 15 minučių.
Su mažyle bandome įeiti į rutiną, kurią sudaro antibiotikų leidimas tris kartus per parą, ištisas buvimas prijungtai prie lašelinės, mišinukų gaminimas ir besitęsiantys pilvo skausmai nuo leidžiamų vaistų. Nemeluosiu, labai sunku. Ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Trys savaitės nemačius lauko ir gyvenant nesibaigiančioje įtampoje padaro savo. Meidutė jau išaugo visus savo atsivežtus rūbelius. Gali būti, kad nelabai turėsime ką rengti, kai pagaliau užkirsime kelią šiai baisiai ligai ir mus paleis namo.
Trečios savaitės viduryje iš nedarbingumo atostogų grįžta gydytoja Giedrė Trumpulytė, kuri mus konsultavo naujagimių skyriuje. Ji perima gydymą iš pavaduojančio žmogaus, ir viskas pajuda į priekį.
Vis dėlto kraujo rezultatai nerodo daug pokyčių nuo praėjusio karto. Lyg to būtų negana, Meidos organizmas rodo alerginę reakciją į antibiotikus.
Daroma echoskopija, osteomelito židinys patvirtinamas dešiniame petyje. Kitą dieną pakartojami kraujo tyrimai ir padaroma rentgeno nuotrauka. Šįkart viskas atrodo šiek tiek geriau – nors uždegimas dar yra, panašu, kad jis labai neišplito ir nepasiekė sąnario. Ką tai reiškia? Kad yra šansų, jog dukra visiškai pasveiks, nors ši liga gali vaikus palikti neįgalius. Gydytoja sako, kad viskas paaiškės augant, bet yra galimybė, kad ilgalaikių padarinių nebus. Verkiu iš laimės. Meidai nuima vienus antibiotikus.
Ketvirta savaitė
Atėjus pirmadieniui, nuima ir antrus antibiotikus. Po trumpo apsvarstymo gydytoja nutaria ištraukti centrinį kateterį. Pirmą kartą per, atrodo, begalę savaičių mūsų vaikas neprijungtas prie lašelinės. Galiu ją drąsiai kilnoti ir nešiotis po palatą. Dviese nueiname prie lango pažiūrėti į lauką – nuostabus jausmas.
Ateina laikas kartoti tyrimus ir pažiūrėti, ar uždegimas be antibiotikų nepradėjo vėl plisti. Laukiame rezultatų užgniaužusios kvapą. Bus nuspręsta, ar greitu metu važiuosime namo, ar tęsime gydymą ligoninėje.
Diena slenka lėtai, klausausi visų žingsnių, artėjančių mūsų palatos link, ir tikiuosi, kad tai gydytoja. Galų gale vėlyvą popietę gydytoja praveria palatos duris. „Tai norit namo?“ – pirmi žodžiai iš jos lūpų. Mes važiuojame namo! Pagaliau važiuojame namo. Laimės ašaros.
Esame dėkingi
Ačiū visam Vaikų chirurgijos skyriaus ir Naujagimių ligų skyriaus kolektyvui už tai, kad tokį sunkų laikotarpį stengėsi padaryti kuo lengvesnį. Nuo pat pradžių žinojome, kad esame gerose rankose, jautėmės saugiai, tiek, kiek tai įmanoma tokioje situacijoje. Ypač ačiū seselei Vitalijai už palaikymą pačiais sunkiausiais momentais. Ir, žinoma, labai dėkoju gydytojai chirurgei Giedrei Trumpulytei už tai, kad taip kruopščiai ir profesionaliai prižiūrėjo mūsų gydymą. Jei ne jūs, neaišku kaip viskas būtų pasibaigę.
Meidos mama Andželika
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
