Tęsiame kelionę su redakcijos nėštuke Andželika. Tai jau trečias susitikimas su ja. Nėštumas – 20 savaičių
Andželika (29 m.) su vyru Linu (31 m.) laukiasi pirmojo vaikelio, gyvena Kaune. Linas – IT inžinierius, Andželika – rašytoja/redaktorė technologijų srityje.
Rutina suteikė ramybę
Grįžus iš atostogų Sardinijoje (apie tai pasakojau praėjusiame numeryje), gyvenimas greitai stojo į savo normalų ritmą. Sugrįžo trumpai užmirštos atsakomybės ir kasdieniai darbai. Vėl prasidėjo rutina – grįžimas į darbą ir kasdienis šuns vedžiojimas, maisto ruošimas ir namų remonto baigimas. Gal prieš kelerius metus visa tai mane varytų iš proto, liūdintų. Tačiau dabar kažkaip suteikė ramybės, užtikrintumo. Tiksliai žinau, kur gyvenimas mane veda ir kas manęs laukia ateity.
Pirmieji nedrąsūs judesiai ir kitos staigmenos
Kol viskas stojo į savo senas vėžes, atsirado ir naujovių – sparčiai augantis pilvas, kuris, atrodo, didėja kasdien! Su juo atėjo ir kiti pirmi pojūčiai – nesmarkūs judesiai pilvo apačioje, kai guliu ant nugaros, ir 20-ties savaičių vaisiaus patikrinimas.
Su šiais nuostabiais pokyčiais ir naujovėmis gavau ir dar vieną staigmeną, tik gal nelabai malonią – nugaros skausmus (angl. sciatica). Taip sparčiai augantis pilvas nedavė šanso mano nugarai laiku adaptuotis, ir pakitęs kūno svorio centras pradėjo kelti gana stiprus sėdmens nervo skausmus.
Pasirodo, tai labai dažnas reiškinys besilaukiant, kuris gali būti išvengiamas darant tinkamus pratimus nuo nėštumo pradžios ar mankštintis pradedant dar prieš pastojimą. Tačiau tai ne visada įmanoma dėl įvairių priežasčių, pvz., dėl blogos savijautos, gydytojų draudimas ar tiesiog nežinojimas.
Mes – pusiaukelėje. Jau sulaukėme 20 savaičių
Kaip dauguma žinome, nėštumas vidutiniškai trunka apie 40 savaičių nepakartojamų atradimų ir naujovių, kūno pokyčių ir emocinių audrų. Sulaukus 20 savaičių, atėjo lengvas šokas, kad mes jau nuėjome pusę kelio. Iš vienos pusės, atrodo, jog dar vakar dariausi nėštumo testą ir negalėjau patikėti teigiamu rezultatu. Iš kitos pusės, per tą laiką patyrėme tikrai daug – ir netikėtų vizitų į ligonę dėl pakraujavimo, ir dienų, kai viskas, kam buvo jėgų, – tai miegojimas.
Visos šios mintys sukosi ratu, kai prie kabineto laukiau ekoschopo tyrimo Kauno klinikose. Sėdėjau ir mąsčiau, kaip šiuo metu atrodo mano mažylė? Ar jai patogu? Ar nieko netrūksta? Tikėjausi, jog vizitas bus toks pats malonus, kaip pirmasis. Jog gydytojas pasakys, kad viskas gerai, duos pasigrožėti vaikeliu per ekraną ir geriau supažindins su dukryte.
Nežinia, ar dėl laiko stokos, ar dėl kitų priežasčių, šis vizitas buvo kitoks. Viskas užtruko apie penkias minutes, ir sužinojau tik aktualiausią informaciją – kūdikis sveikas, viskas atrodo gerai. Placenta šiek tiek pakilo, o tai reiškia, jog pagaliau galiu pradėti daryti mankštas.
Iš kitos pusės, ko daugiau norėti? Vien tik geros naujienos! O artimesnio susipažinimo su mažyle turbūt teks laukti, iki kol ji bus pasiruošusi ateiti į mūsų pasaulį.
Gavusi patvirtinimą, jog saugu pradėti lengvai sportuoti, iškart puoliau daryti rytinę jogą ir užsirašiau į nėščiųjų mankštą baseine. Reikia juk kažkaip stiprinti nugaros raumenis, nes pilvas tik didės.
Susiradau keletą jogos filmukų, pritaikytų būtent nėščiosioms, kurioms skauda nugarą. Išbandžiau keletą variantų ir per dvi dienas jau turėjau išsirinkusi porą mankštų, kurias pasižadėjau daryti kasdien. Tiesą pasakius, nuo tos dienos jau praėjo keletas savaičių, ir iš tiesų pavyko jogą paversti kasdienės rytinės rutinos dalimi. Tikiuosi, taip ir liks, nes žinome, kaip kartais būna su sportu, – prasideda viskas su užsidegimu, o kai jis pradeda blėsti, atsiranda milijonas priežasčių, kodėl nustojame sportuoti.
Dėl baseino viskas išėjo šiek tiek kitaip. Mano išsirinktas užsiėmimas manęs nesužavėjo, nors ir instruktorė buvo labai maloni, ir aplinka tikrai graži. Man pritrūko mankštos jausmo. Nesijaučiau padirbėjus ar išmankštinusi savo kūną. Mano spėjimas – į baseiną man dar per anksti. Manau, kai jau bus tikrai sunku pajudėti dėl didelio svorio ir kojų skausmo, tada baseinas bus idealus užsiėmimas. O dabar – naminės jogos treniruotės valgomajame su entuziastingu Bruknės (šuniuko) palaikymu man yra ideali mankšta.
Knygų skaitymas ir kiti pasiruošimai vaiko ugdymui
Tėvų darbas yra užauginti atsakingus, laimingus ir gerus žmones. Kai kuriems tai skamba paprastai, bet man ir Linui tai sukėlė nemažai klausimų. Kaip žinoti, ką ir kaip daryti, kad vaikas (kuriam viskas jo aplinkoje palieka kažkokią reikšmę, ypač per pirmuosius kelerius metus) augtų laimingas ir atsakingas? Kad turėtų viską, ko jam reikia ugdymui, bet netaptų per daug reiklus ar išlepęs? Tiek daug klausimų ir ne ką mažiau atsakymų, priklausomai nuo to, kur ieškai.
Taip ir prasidėjo paieškos kažko, kas duotų geresnį supratimą apie tinkamą vaiko auklėjimą. Suprantama, kiek žmonių, tiek nuomonių apie tai, kas veikia geriausiai. Šiuo metu skaitome apie Montessori auklėjimo būdą, ir jis skamba tikrai įdomiai. Kiek iš jo pasiimsime ir pritaikysime savo šeimai, dar neaišku. Bet šis būdas pasirodė tikrai vertas dėmesio – rekomenduoju, jei ieškote idėjų, geresnio supratimo ir atsakymų apie auginimą atsakingų žmogučių, kurie įgauna supratimą apie pasirūpinimą savimi gana anksti.
Žinoma, visai nenustebčiau, jeigu visos perskaitytos knygos ir skirtingi auklėjimo būdai bus numesti šalin, kai gims mažylė, nes atsiras daugiau pasitikėjimo savo instinktais ir supratimu. Tačiau žinių niekada nebūna per daug ir viskame galima rasti naudą. Manau, šią taisyklę galima pritaikyti tiek gyvenime, tiek tėvystėje ir auklėjime.
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Andželika
Nuotraukos studijos „Švelnus vėjas“, makiažas Ovidija Make Up Artist
„Mamos žurnalas“
