Sabina Kemerienė gali didžiuoti liekna figūra. Tai gamtos dovana, kuri, atėjus laikui tapti mama, pradėjo kelti aplinkinių (ir net gydytojų) nerimą.
Sabina pasakoja savo istoriją norėdama paneigti mitus, neva labai lieknos moterys išnešioja ir gimdo sunkiau.
Sabina, kada jus gydytojai pradėjo gąsdinti, kad lieknumas ir motinystė „sunkiai suderinami“?
Liekna buvau nuo pat vaikystės, nors valgydavau nemažai. Suaugus mano būdavo 48–51 kg, esu 176 cm ūgio. Genai.
Nuo 18 metų, kuomet profilaktiškai pradėjau lankytis pas ginekologę, vis sulaukdavau replikų, kad bus sunku pastoti, nors ciklas buvo kaip laikrodukas. Įspėdavo, kad bus sunku išnešioti, pagimdyti. Taip sakydavo ne tik ginekologė, bet ir artimieji, giminaičiai. Juokingiausia, kai žinovais tapdavo bendraamžiai vaikinai mokykloje, mat jie buvo tikri, kad „kūdos“ moterys negimdo.
Kalorijų niekada neskaičiavau, nes man tai atrodė ir sudėtinga, ir beprasmiška. Žinodavau, kad valgau daug, o jeigu paaiškėtų, kad reikėtų dar daugiau, per jėgą tikrai nevalgyčiau.
Matyt, močiutės dejuodavo, kad „kūda“ anūkėlė?
Močiutės visos žino, kad „kotletų negali būt per daug“, kad „ką tu ten namie valgai“, „nieko iš tavęs neliko“ ir pan. Aš juk – mylima anūkė ir proanūkė. Mano prosenelė vis dar skaniai gamina. Jeigu siūlo šilauogių, žemuogių ar kitų gėrybių, tai būtinai kibirą. Juokas juokais, bet mitas, kad nėščia turi valgyti už du, labai neteisingas. Mūsų kūnas protingas, jis parodo mums, kada, kiek ir ko reikia. Psichologai irgi sutiktų, kad siūlymas valgyti per jėgą, ypač paaugliams, gali sukelti net valgymo sutrikimų. Todėl stengsiuosi savo vaikams per jėgą neduoti to, ko jie nenori. Tiesa, kai būsiu močiutė, manau, visa tai pamiršiu, bet gal būsiu išsisaugojus šį žurnalo numerį ir bus man priminimas (juokiasi).
Draugai, tėvai, vyras niekada man nesiūlo daugiau valgyti, nes ir taip mato mane dažnai ir nemažai valgančią. Labai mėgstu įvairių šalių maistą, gerus restoranus, be galo laukiu jų atidarymų.
Pastojote ir pagimdėte be jokių problemų?
Taip. Abu kartus pavyko pastoti iškart.
Pirmą kartą pastojau sverdama 50 kg, priaugau 25 kg. Daug, bet dėl mažesnio mano KMI svoris augo greičiau. Po 4–5 mėnesių vėl svėriau 50 kg.
Pirmagimė svėrė 3,5 kg. Į ligoninę atvykau su lengvais skausmais ir 7 cm atsivėrimu, pagimdžiau per 4 valandas nuo atvykimo, stūmimas išvis juokai buvo. Tad mitas apie sunkų gimdymą buvo irgi paneigtas.
Antrąkart pastojau sverdama kiek daugiau – 55 kg, o priaugau mažiau –15 kg. Praėjus 10 dienų po gimdymo, buvo likę 4 kg. Antroji gimdymo istorija įdomesnė, nes gimdžiau sausio 27 dieną, kuomet Vilniuje buvo didžiulė pūga, o sniego tiek, kad nei pravažiuosi, nei praeisi. Tą naktį pamenu gerai. Savaitę kankino paruošiamieji stiprūs sąrėmiai, o naktį, nubėgus vandenims, supratau, kad tokiu oru patiems važiuoti rizikinga. Palikusi vyrą ir dukrelę važiavau su greitąja įjungtais švyturėliais. Pamenu, kad vairuotojas sakė, kokie baisūs keliai, ir vis kartkartėmis girdėjau, kaip „buksuoja“.
Greitosios brigadoje buvo tik vyrai, jie nesuvokiamu greičiu lėkė bijodami, kad mašinoje nepradėčiau gimdyti. Sakė – na jau ne, gimdymo priiminėti automobilyje mums dar neteko, ir gal nereikia. Greitoji iki pat priėmimo neprivažiavo, mašina tiesiog užstrigo, nei pirmyn, nei atgal, todėl esu labai dėkinga tą naktį dirbusiems vyrams – vienas nešė mano lagaminą, o kitas mynė taką, kad galėčiau paeiti per iki kelių apsnigtą kelią.
Į ligoninę atvykau po 2 val. nakties, prieš 7 val. pagimdžiau. Vaikutis svėrė 4,2 kg, ūgis – 57 cm. Pamenu, kai į palatą atėjo neonantologė ir sako: „Oho, koks dičkis, kiek sveria?“. Kai atsakiau, kad 4,2 kg, ji pareplikavo: „Jėzau, čia gi pusė mamytės svorio“.
Beje, kai nėštumo metu atėjo laikas darytis gliukozės toleravimo tyrimą ir aš klausiau ginekologo, galbūt jis nebūtinas, jei nėra indikacijų, antsvorio niekada neturėjau. Bet gydytojas tik nusišypsojo ir paaiškino, kad turėjo ne vieną liekną pacientę, kuriai, deja, bet pasitvirtino nėščiųjų diabetas. Pagavau save, kad kartais ir pati pradedu vadovautis mitais. Svarbiausia ne tai, ką rodo svarstyklės, bet kraujo ir kiti tyrimai, jų visuma.
Ar gydytojai, matydami, kad vaisius toks didelis, nesiūlė cezario pjūvio?
Negalvojau, kad vaikutis bus toks didelis, bet mane prižiūrintis ginekologas Mindaugas Balnys visą laiką sakė, kad „bus į didesnę pusę“. Tuomet pagalvojau, gal bandyti tartis dėl cezario? Bet iš mano gydytojo sklido tokia ramybė, kad taip nė karto ir neprasitariau apie cezarį. 100 proc. pasitikėjau juo, žinojau, kad gimdymo metu jis tikrai matys, ar aš galėsiu pagimdyti, ar viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Ir jei matys reikalą, tiesiog ims ir padarys cezario pjūvį. Labai svarbu pasirinkti „savo“ specialistą, kuris prižiūrės tuos 9 mėnesius, o, esant galimybei, ir priims gimdymą. Man tai suteikė saugumo, pasitikėjimo savo jėgomis.
Dar replika dėl gydytojų. Nuo pirmo nėštumo tiek ginekologą, tiek kitus gydytojus mieliau renkuosi vyrus. Man patinka jų taktiškumas, aiškumas, jokiu metaforų, išvedžiojimų. Neobjektyvu? Galbūt, bet juk galime rinktis.
Ar toks laibas kūnas pagamino užtektinai pieno?
Šis mitas irgi persekiojo mane. „Ką tu ten duosi? Kai tokia kūda, tai ir pienas kūdas. Kai tokia maža krūtinė, iš kur ten tas pienas bus. Gal geriau duok mišinį, nes iščiulps tave visą“, – ir taip toliau.
Nė trupučio neklausiau tų „aukso vertės“ patarimų, o tiesiog maitinau, nes pienas bėgo fontanais. Kol maitindavau pirmagimę iš vienos krūtinės, kitai neužtekdavo įkloto, nes iškart permirkdavo. Prie antrosios krūties galėdavau laikyti stiklinę. Nepaisant visų patarimų, dukrą maitinau iki 2 metų, o sūnus puikiai ir daug valgo iki šiol.
Tiesa, žindydama svėriau dar mažiau – 49 kg.
Kai pirmagimei buvo pusantrų metų, pasidariau išsamius kraujo tyrimus. Paaiškėjo, kad net vitaminų, nei mineralų man netrūksta. O juk daug kam liesas žmogus asocijuojasi su sergančiais, ir pats jis, laikui bėgant, gali tuo patikėti. O tada prasideda didesnės problemos, nerimas. Todėl labai labai svarbu klausytis ne močiučių, kurios liepia valgyti prievarta už du, bet savo kūno. Pati to išmokau tik psichoterapeuto pagalba.
Noriu, kad mamos, kurios yra sveikos, neturi valgymo sutrikimų, bet yra lieknos, neprisigalvotų nebūtų, mitais pagrįstų dalykų – jūs ir pagimdysite, ir maitinsite, jeigu tam nebus kitų kliūčių. Nesakau, kad per mažas KMI yra gerai, bet jeigu esi sveika, tyrimai geri, valgai daug, o svoris yra koks yra – vadinasi, taip turi būti.
Komentuoja gydytojas akušeris-ginekologas Mindaugas Balnys, klinika „Sveikata Jums“ gydytoją.
Normalus KMI yra 18–25 kg/m2. Kiekvienas kraštutinumas, tiek į mažesnę, tiek į didesnę pusę, gali sutrikdyti moters reprodukciją: sutrinka mėnesinių ciklas, sunku pastoti. Negalėčiau pasakyti, kad lieknos moterys pastoja sunkiau. Išskyrus tuos atvejus, jei lieknumas yra kokios nors kitos ligos (pvz., anoreksijos) pasekmė.
Lieknumas nėra priešlaikinio gimdymo (kai gimdoma nesulaukus 37 savaičių) priežastis, nebent tai būtų dėl infantilizmo – kai moteris labai smulkaus sudėjimo, tuomet ir lytiniai organai būna nepakankamai išsivystę. Gimdymo natūraliais takais sėkmę lemia, žinoma, ne poodžio storis ir riebalinio audinio kiekis. Tai priklauso nuo kaulinio dubens formos ir matmenų, o taip pat vaisiaus svorio, padėties bei sąrėmių intensyvumo. Jei moteris apkūni, dažnai gali klaidingai atrodyti, kad jos klubai platūs, o realybė pasirodo šiek tiek kitokia.
Netiesa, kad lieknoms moterims nebūna gestacinio diabeto. Žinoma, turinčioms antsvorio šios ligos rizika didesnė. Gliukozės tolerancijos mėginys, pagal patvirtintą nėštumo priežiūros tvarką, privalomas visoms nėščiosioms. Deja, gestacinis diabetas nustatomas ir lieknoms, ir vegetariškai ar veganiškai besimaitinančioms nėščiosioms. Šis tyrimas sakyčiau „apipintas legendomis“, beveik vien tik neigiamomis, todėl moterys stengiasi jo išvengti. Kartais pasitaiko, kad tyrimo metu būna silpna, pykina, bet didesnių problemų tai nesukelia (bent jau man neteko matyti).
Moters svoris ir žindymui neturi reikšmės. Pieno kiekis priklauso net ne nuo krūtų dydžio, o nuo liaukinio audinio kiekio jose.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
