Desertinės „Liu Patty“ savininkė Liucina Rimgailė ir renginių vedėjas Tadas Rimgaila sako, jog šiemet jie gavo savo gyvenimo apdovanojimą, savo „Oskarą“. Tai iš tiesų yra sūnelis Oskaras, kuriam neseniai suėjo pusė metukų, ir tokia graži sukaktis, kaip ir priklauso, buvo atšvęsta su vardiniu tortu.
Liucina, vaikelio atėjimą planavote, ar tą už jus padarė likimas?
Mintis apie vaikelį tikrai nebuvo svetima, pasikalbėdavome su vyru, kad jau metas, tik nežinojome, kada konkrečiai tai įvyks. Buvau prisiklausiusi, kad poroms tenka palaukti ir ilgiau, todėl buvo netikėta, kai mums pavyko taip greitai. Manau, taip nutiko dėl to, kad tuo metu turėjau galimybę atsipūsti. Juk kai prieš aštuonerius metus įkūriau desertinę, taip ir dirbau be atostogų, su didžiule atsakomybe už produktus, kuriuos gaminame, už kolektyvą, kuris dirba mano įmonėje. Kalėdinis laikotarpis ir vasara apskritai įtemptas metas, apie jokias atostogas negali net galvoti. Todėl nusprendžiau kiek atsitraukti nuo tiesioginės desertinės veiklos, dalyvauti tik priimant strateginius sprendimus. Taip sutapo, kad atslūgus stresui, pas mus atkeliavo Oskaras.
Kaip pranešėte žinią patiems artimiausiems žmonėms?
Pamenu, pasidariau testą ankstų sekmadienio rytą, ir žinią nutariau pasakyti vyrui prie šventinio pusryčių stalo. Norėjau po servetėle padėti įrodymą. Bet pradėjusi kepti blynus pamačiau, kad ateina Tadas, neištvėriau ir pasakiau anksčiau. Bet kadangi gyvenime turiu patirčių, kai įdėjusi per daug vilčių nudegdavau, tai ir šįkart mano džiaugsmas buvo rezervuotas. O Tadas net nenustebo, jis pasakė, kad jau iš vakaro pagalvojo, kad aš artimiausiu metu pranešiu jam tą naujieną. Labai džiaugėmės, bet tarsi dar netikėjome, kad viskas taip ir yra. Kitą dieną ėjau pas gydytoją, kuri atliko daugiau tyrimų ir patvirtino, kad tikrai laukiuosi.
Artinosi Kalėdų laikotarpis, mes svarstėme, ar galime Kūčias švęsti su giminėmis, juk tiek daug kovido susirgimų? Labai norėjau visiems giminaičiams tą naujieną pranešti gyvai. Bet ir vėl neištvėriau, paskambinau sesei ir pasakiau naujieną. Mudvi su ja labai artimos. Neįsivaizduojate, kaip ji klykė į ragelį! Jos sūnus pagalvojo, kad mama laimėjo milijoną kokioje nors loterijoje. O ji taip džiaugėsi: „Liu turės leliuką!“ Žinoma, visų artimųjų reakcija buvo džiaugsminga, bet sesės – ypatinga.
Ir viena vaikystės draugė, kuri dabar gyvena Australijoje, apsiverkė iš džiaugsmo. Per karantiną kaip tik su ja buvome sutarusios sportuoti internetu. Kai pas mane 10 valanda ryto, pas ją 6 vakaro. Iš pradžių atlikinėjau stipresnes treniruotes, daug pratimų pilvo presui. O paskui ėmiau saugotis, tad teko pasakyti, kokia to priežastis. Ji taip dėl manęs džiaugėsi! Nuostabiausia, kad daugybės gražių žodžių sulaukiau iš nepažįstamų žmonių, su kuriais bendraujame tik socialiniuose tinkluose. Buvo maloniai keista, kad net ne šeimos nariai gali taip džiaugtis.
Ar laukiantis norėjosi desertų? O gal į juos negalėjote net pažvelgti?
Desertukams negalėjau atsispirti, net kai man nustatė gestacinį diabetą. Kaip mažas vaikas bandžiau ribas, suvalgydavau, pasimatuodavau cukrų kraujyje ir stebėdavau, kaip organizmas sureagavo į vieną ar kitą produktą. Mano organizmui gyvybiškai reikalingi saldumynai, todėl nėštumo metu ragavau beveik visų desertų, tik, aišku, protingais kiekiais. Kai laukėsi mano mama, per visą nėštumą jai norėjosi valgyti plaktą grietinėlę. Ir valgė kiekvieną dieną. Aš tokio išskirtinio produkto neturėjau, bet maisto užgaidų buvo. Prisimenu, kaip vieną vakarą prieš Kalėdas Tado paprašiau, kad nupirktų visą viščiuką kepti orkaitėje. Tadas pagalvojo, kad išprotėjau. Aš mėsos beveik nevalgau, per tris mėnesius kokį kartą. Pasiūlė man nupirkti krūtinėlės ar kokį nedidelį vištos gabaliuką. Bet aš užsispyriau, kad būtinai reikia viso viščiuko, kad galėčiau kaip vaikystėje išsipjauti skaniausius kąsnelius. Atrodė, pravirksiu, jei jis to viščiuko nenupirks. Mes jį suvalgėme beveik visą, man palengvėjo ir daugiau nebereikėjo. O vieną vakarą būtinai užsinorėjau traškučių, nors šiaip gyvenime jų nevalgau. Ir po to karto daugiau niekada nevalgiau.
Esu visiška kavomanė, bet pirmus mėnesius man kava smirdėjo. Aš jos nenorėjau ir negėriau. Ir su tam tikrais desertais taip pat buvo, į kai kurių pusę negalėjau net žiūrėti. O bandelės – kas kita.
Kai sužinojau, jog turiu vadinamąjį nėščiųjų diabetą, tarsi gavau nurodymą pradėti gaminti alternatyvius desertus – be cukraus, laktozės. Išbandžiau įvairius receptus su medumi, agavos sirupu, riešutais, džiovintais vaisiais. Pas mus desertinėje nemažai gaminių, kuriuose nėra miltų, kiaušinių, laktozės. Aš desertų valgau kiekvieną dieną ir ne po vieną, kartais norisi tradicinio, o kartais to, sveikatai palankesnio.
Kaip praėjo nėštumas? Ar aktyviai gyvenote tuos devynis mėnesius?
Mano nėštumas ir gimdymas buvo tarsi iš vadovėlio, to linkėčiau kiekvienai moteriai. Jokių komplikacijų nekilo, tik pirmus 3 mėnesius gal labiau norėjau miego. Šiek tiek pykino, atrasdavau patogią pozą, ir praeidavo. O nuo 4–5 mėnesio grįžo energija, norėjau eiti į renginius, puoštis, bendrauti. Sulaukdavau daug komplimentų iš aplinkinių, tai galbūt irgi moteriai suteikia sparnus.
Nors aktyviai nebedalyvavau desertinės kasdienybėje, bet nėštumo metu įrašiau nuotolinius konditerijos mokymus ir net sukūriau internetinę parduotuvę. Teisingai sako, kad motinystė moteris įkvepia veikti. Mane tai tikrai. Juokauju, kad Oskaras kaltas, kad atsirado mano internetinė parduotuvė.
Laikotarpis iki 9 mėnesio buvo labai džiaugsmingas laikas, jaučiausi pakylėtos nuotaikos. O paskutinį mėnesį visus kamavo karščiai, neretai lauke termometras rodydavo 36 laipsnius. Net mūsų vėsūs kambariai įkaito. Pagal mano kūno proporcijas pilvas jau buvo labai didelis, sunku buvo judėti, tad gulėdavau pasistačiusi prieš save vėjelį tarsi į krantą išmestas jūrų liūtas. Paskambindavo močiutė paklausti, ką veikiu. Sakydavau: „Guliu ir nejudu“. O ji atsakydavo: „Gerai, nejudėk“. Pagimdžiau, ir lyg tyčia pasikeitė oras, net atšalo!
Gimdyme dalyvavo ir vyras?
Jei Oskaras būtų gimęs tiksliai tą dieną, kada buvo numatę gydytojai, Tadas nebūtų galėjęs dalyvauti, nes buvo suplanuota šventė, kurią jis turėjo vesti. Bet vaikutis pasiskubino gimti gera savaite anksčiau, todėl viskas išėjo labai gerai. Iš vakaro pas mano sesę dar kepėme šašlykus, o naktį prasidėjo sąrėmiai. Kai 4 valandą ryto atvažiavome į Santaros gimdymo namus, nuteikė, kad pagimdysiu po kokių 12 valandų, apie 4 popiet. Bet viskas vyko taip greitai, kad nesulaukę vidurdienio mes jau ant rankų laikėme Oskarą.
Tadas buvo su manimi, karantinas jau buvo atlaisvėjęs, ir vyrus leisdavo dalyvauti gimdyme bei pasilikti palatoje. Tik iš ligoninės niekur negalėjai išeiti.
Filmuose rodo, kaip gimus vaikeliui apima euforija. Žinoma, aš irgi iš džiaugsmo verkiau, tačiau kai esi jau subrendęs motinystei, kai tau nebe 18 metų, viską priimi ramiai ir natūraliai. Jaučiausi nemažai visko nuveikusi, sau ir kitiems įrodžiusi, kad galiu, todėl buvimas namuose, tam tikra pertrauka man buvo labai priimtini. Geras jausmas, kai gali būti su vaikeliu, skirti jam dėmesio.
Pamenu, kaip gimdymo namuose į palatą atėjo akušerė ar sesutė parodyti, kaip reikia vaikelį apiplauti. Nustebo, kad aš taip drąsiai vaikelį paėmiau ant rankų. Nuo pirmų dienų jaudinausi, tačiau tikėjau, kad man pavyks. Žinoma, buvau skaičiusi ir apie pogimdyminę depresiją, buvau nusiteikusi prašyti draugių ir giminaičių pagalbos, jei man jos prireiktų, neužsisklęsti savyje. Bet viso to neprireikė.
Kas motinystės patirtyje buvo sunkiausia?
Mane – kaip mamą – subrandino vienas įvykis. Praėjus gerai savaitei pajutau, kad Oskarui kažkas ne taip, jis vangus. Kiekviena mama širdimi jaučia, jei jos vaikas suserga. Pamatavau temperatūrą – teko kviesti greitąją pagalbą. Mus išvežė į priėmimo skyrių. O ligoninėje, kaip tyčia, tą dieną pilna vaikų, kas po traumų, kas karščiuoja. Bet aš vienintelė su naujagimiu ant rankų. Žmonės vis klausia, kiek jam mėnesių. Ir kai kokį dvidešimtą kartą pakartojau, kad jam tik vienuolika dienų, pati suvokiau savo situacijos baisumą. Tokiam dalykui negali pasiruošti morališkai. Teoriškai suvoki, kad vaikas sirgs, kad jis bus neramus, bet niekada nepagalvoji, kad tai atsitiks taip greitai. Mus paguldė į ligoninę, dėl infekcijos skyrė 10 dienų antibiotikų kursą. Antibiotikai išderina vaiko žarnyną, prasidėjo pilvuko bėdos. Išgirdau gydytojų priekaištų, kad dėl visko kalta mama, nes valgo ne tą, ką reikia. Bet juk valgiau tą maistą, kurį man duodavo ligoninėje!
Tik vėliau, jau išėjusi iš ligoninės, nuėjau pasikonsultuoti pas gastroenterologą, ką valgyti maitinančiai mamai. Nuramino gydytojo mintis, kad 90 procentų kūdikių negalavimo atvejų tiesiog reikia išlaukti, ir jie praeis. Į mano meniu sugrąžino išbrauktus pieno produktus, pasakęs, kad saikingai galima valgyti visko, o sojų pakaitalai kaip tik organizmui yra mažiau pažįstami, todėl nerekomenduojami dideliais kiekiais.
Tada su Oskaru iš ligoninės aš išėjau jau šimtaprocentinė mama. Jei prieš tai dar buvo jausmas, kad gal po gimdymo nelabai ir pasikeičiau, tai tos dešimt dienų prie sergančio kūdikio buvo esminės. Kai rūpiniesi juo 24 valandas per parą, pačiai dar reikia laiko fiziškai ir emociškai atsigauti, o jam reikia kaip niekad stiprios ir rūpestingos mamos, atsiranda dar stipresnis ryšys.
O kasdienybėje nelengva priprasti, kad nebesi savo laiko šeimininkas. Man tai gal buvo sunkiausia motinystės pamoka, nes gyvenau gana laisvai, galėjau planuoti pagal save darbus ir laisvalaikį. Anksčiau atsikėlusi galėdavau eiti pasportuoti, pabėgioti. Dabar to nebegaliu daryti. Net ir ištrūkusi į miestą turiu tik pusantros valandos, nes reikia grįžti maitinti. Bet pamažu su tuo apsiprantu, dabar lengviau, susitvarkė miego ritmas, atsirado tam tikra rutina.
Prieš mėnesį Oskarą pradėjome mankštinti, į namus ateina kineziterapeutė ir daro mankšteles, kurios jam labai patinka, – voliojasi patenkintas kaip kukulis. O kai baigsis mankštų serija, manau, užrašysime jį į baseiną.
Kokios tėčio pareigos šeimoje?
Dabar, kol maitinu natūraliai, daugiau laiko su vaiku praleidžiu aš. Bet kur gali, padeda ir Tadas. Jam nėra problemų pasilikti su Oskaru dviese ir mane kur nors trumpam išleisti. Kartą, pamatęs mane po nemiegotos nakties vaikštančią kaip zombį, pasiūlė pamiegoti. Labiausiai turbūt jis mane nustebino nėštumo pradžioje, patyriau labai daug empatijos iš jo, įsitraukimo į vaikelio laukimo procesą. Jis ne iš tų vyrų, kurie eina mokytis kvėpuoti gimdymo metu – čia jau kraštutinumai, bet visą nėštumą jaučiau, kad laukiuosi ne aš viena. Ir man tai buvo svarbiausia, nes aš kūdikio noriu mums, o ne sau vienai.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
